Svarbiausioje pasaulio aikštėje
MARIAN BIZAN
Marianas Bizanas (g. 1927) – literatūros istorikas, leidėjas, redaktorius, keturių knygų, tarp jų pasakojimų rinkinio Ziemia święta. Zapiski z podróży („Šventoji Žemė. Kelionių užrašai“) autorius.
Nežinau, kaip ten, Šventyklos aikštėje, yra šiandien. Mano lankymosi Jeruzalėje laikais, 1988–1998 metais, užtekdavo palyginti nedidelio užmokesčio (nors ilgainiui jis augo), kad galėtum praleisti joje ištisą dieną, kad tik per daug nesiartintum prie labiau saugotų Aukso vartų ir Šventyklos platformos atramos pietrytinio fragmento ir neitum ten penktadienį, musulmonų maldos dieną. Kažkas kažkada apskaičiavo, kad šiaip taip aplankyti Šventyklos objektus reikia šešių valandų. Aš, laimė, laiko tam turėjau gerokai daugiau. Vaikščiojau su piligrimų ar turistų grupėmis, su gidais ar be jų, bet labiausiai jaudinančios buvo tos valandos, kurias praleidau ten vienas, klaidžiodamas tose šventose erdvėse ir užsukdamas į ten išbarstytus objektus, prisimindamas biblinę ar istorinę informaciją.
Jau pats aikštės plotas žadina nuostabą: vakarinės ir rytinės kraštinių ilgis siekia beveik po pusę kilometro, o šiaurinė ir pietinė kraštinės – dviem šimtais metrų trumpesnės. Kai ten lankiausi, Izraelio policijos postas, įsikūręs gana toli nuo pagrindinių objektų, kiek prisimenu, buvo jau uždarytas, nes policijos pastatėlyje neteko pastebėti jokio judėjimo. Auksuota Uolos kupolo1 taurė prašėsi konservuojama ir 1993 metų pavasarį visa skendo pastoliuose. Po remonto ji pagražėjo: tapo kiek grakštesnė, lyg susiaurėjusi prie pagrindo, o kupolo auksinių plotų atskyrimo linijos nuo viršaus iki apačios tapo ryškesnės.
Tad prisimenu sau Šventyklos aikštėje tos Morijos kalvos viršūnės istoriją, atgaivindamas įsimintas iš lektūrų, studijų ar ikonografijos detales arba scenas, o tarp jų Abraomo uolą, Izaoko aukojimą, Ornano Jebusito kviečių kūlimą jam priklausančiame kluone ir galiausiai karaliaus Dovydo to kluono-kalvos išpirkimą už sidabrą (Antroji Samuelio knyga) ar auksą (Pirmoji Samuelio knyga). Bet ne jis – nors pastatė čia aukojimo altorių – pastatydino Šventyklą. Kodėl ne jis, jeigu čia šalia, ant Ofelio kalvos, jau buvo jo sostinė? Štai ką skaitome Pirmojoje Kronikų knygoje: „Mano sūnau, – Dovydas tarė Saliamonui, – aš pats turėjau širdyje pastatyti Namus VIEŠPATIES, Izraelio Dievo, garbei. Bet atėjo man VIEŠPATIES žodis, tardamas: „Daug kraujo išliejai ir ilgai kariavai. Mano vardui Namų tu nestatysi, nes esi išliejęs daug kraujo ant žemės mano akivaizdoje. Štai gims tau sūnus. Jis bus taikingas žmogus. Aš duosiu jam ramybę nuo priešų iš visų pusių, nes jo vardas bus Saliamonas, ir jo dienomis suteiksiu Izraeliui taiką ir ramybę. Jis pastatys Namus mano vardui; jis bus man sūnus, o aš būsiu jam tėvas ir padarysiu amžiną Izraelyje jo karališkąjį sostą.“ Nūn, mano sūnau, tebūna VIEŠPATS su tavimi, kad sėkmingai statytum VIEŠPATIES, savo Dievo, Namus, kaip jis apie tave yra kalbėjęs.“2
Toliau skaitome, kad Dovydas sukaupė Dievo namų statybai daug lėšų: šimtą tūkstančių talentų aukso, vieną milijoną talentų sidabro, ketaus, geležies, medienos ir akmenų. O karaliaus sūnui įsakė: „Tu prie jų dar pridėsi.“
Pirmą Jeruzalės šventyklą –
…šventovę Saliamono. Hiramo ant Siono statė ją dailidės3– būtent taip prisimena ją poemoje „Ponas Tadas“ Mickevičius, kuris gerai įsiminė biblinius žodžius, nes čia viskas sutampa: susitarime su Tyro karaliumi Hiramu, užrašytame Pirmojoje Karalių knygoje, be kitų, yra štai tokie žodžiai: „Įsakyk tad, kad Libane man būtų kertami kedrai. Mano tarnai darbuosis su tavo tarnais, ir aš mokėsiu tau kokią tik nustatysi algą savo tarnams, nes tu žinai, kad niekas pas mus nemoka taip medžių kirsti, kaip sidoniečiai.“4 Hiramas atsižvelgė į Saliamono prašymą: „Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia.“5 Pradėta apie 960 metus statyba vyko kelerius metus. Tai, ką „ant Siono statė Hiramo dailidės“ (kalvą, ant kurios stovėjo šventykla, nuo tada pradėta vadinti Sionu), 587–586 metais sugriovė babiloniečiai. Po Babilono vergovės laikotarpio Zorobabelis iškėlė naują šventyklą (vėliau ji irgi apiplėšta ir išniekinta), bet ji negalėjo prilygti pastatytai Saliamono, ir joje nebeliko didžiausios šventenybės – Sandoros skrynios.
Tiktai Erodas Didysis, idumietis, stengdamasis įtikti žydams, apie 17 metus prieš Kristų pradėjo statyti Šventyklą, kuri turėjo apstulbinti visą to meto pasaulį. Statyboje jis įdarbino dešimt tūkstančių darbininkų ir tūkstantį levitų. Bet kol ėmėsi to didžiausiojo savo kūrinio, vienintelės žydams Dievo kulto vietos, pristatė jį izraelitams viešame susirinkime. Laukė pasipriešinimo, tad jam reikėjo visuomenės pritarimo. Juozapas Flavijus „Judėjos senybėse“ užrašė žodžius, kuriais Erodas neva raginęs priimti gigantišką užmojį: „Tautiečiai! Manau, kad nėra reikalo sakyti jums apie daugelį dalykų, kuriuos įgyvendinau nuo laiko, kai tapau karaliumi, nors buvo tai tokie darbai, kurie teikia jums daugiau saugumo, negu man prideda šlovės spindesio. Kaip sunkiausiais laikais nieko neatsisakiau, kad palengvinčiau jūsų vargus, taip ir keldamas statinius daugiau siekiau apsaugoti visus jus nuo skriaudos negu save patį ir galiu pasakyti, kad – Dievo valia – atvedžiau žydų tautą iki anksčiau nežinotos laimės… Dabar trokštu pristatyti jums dalyką, kurio kaip tik ketinu imtis, priemonę, kuri Dievui visais atžvilgiais maloni ir mums pagirtina. Taigi dabartinio dydžio Šventyklą aukščiausiajam Dievui mūsų tėvai pastatė sugrįžę iš Babilono. Bet jai aukščio atžvilgiu trūksta šešiasdešimties uolekčių, nes tiek buvo aukštesnė ta pirmoji, kurią pastatė Saliamonas… Jeigu dabar aš, iš Dievo malonės, esu karalius, naudojuosi ilgalaike taika, valdau turtus ir dideles pajamas ir, svarbiausia, džiaugiuosi bičiulyste ir geranoriškumu romėnų, kurie, taip pasakius, yra pasaulio valdovai, trokštu imtis pastangų, kad ištaisyčiau tai, kas iš būtinybės ir dėl vergovės buvo apleista, ir taip atiduočiau Dievui priklausančią pagarbą už geradarystes, kurias patyriau savo valdymo laikais.“
Jėzaus laikais dar tęsėsi statybų darbai, jie buvo užbaigti prieš šešerius ar septynerius metus iki to laiko, kai 70 metais Šventyklą sunaikino romėnai. Jono evangelijoje skaitome: „Keturiasdešimt šešerius metus šventovę statė.“6 Ir Luko evangelijoje: „Kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“7
O tolesnės Morijos kalvos istorijos? Romėnų laikais čia garbintas Jupiteris ir buvo pastatytas raitojo imperatoriaus Hadriano paminklas, Bizantijos laikais čia krovė šiukšles, o kalifas Abd al Malikas VII amžiaus pabaigoje pastatė Uolos kupolą, jis stovi iki šiandienos. Kryžiuočių laikais pusmėnulio vietą ant kupolo užėmė kryžius, o Uolos kupolas buvo pavadintas Templum Domini. Pralaimėjus mūšį prie Hitino, čia grįžo musulmonų simbolis ir nuo to laiko nuolat vyrauja virš aikštės. Beje, čia reikia prisiminti, kad Uolos kupolą sunku priskirti prie mečečių, tai yra savotiškas musulmonų sanktuariumas, kuriame viešai nesimeldžiama. Nes tai vyksta vėliau už Uolos kupolą pastatytoje al Aksos mečetėje. Jos pavadinimas byloja apie tolimiausią nuo Mekos tašką, kuriame pabuvojo Mahometas. Bet taip pat susidūriau su nuomone, kad al Aksos pavadinimas reiškia toliausiai nuo Mekos esančią mečetę – aišku, tada, ne šiandien. Korano XVII sura, pavadinta „Nakties kelionė“, primenanti stebuklingą Mahometo perkėlimą iš Mekos į Jeruzalę, prasideda žodžiais:
Šlovė Tam (Alachui), Kuris paėmė Savo Tarną kelionei naktį iš Šventosios Mečetės į Tolimiausią Mečetę, kurios apylinkes Mes palaiminome, – tam, kad Mes galėtume parodyti jam keletą Mūsų Ženklų.Buvo tyrinėtojų, kurie tą mečetę laikė perdirbta Dievo Motinos bažnyčia, bet tų prielaidų vėliau atsisakyta, nes nerasta archeologinių patvirtinimų. Vis dėlto reikia prisiminti, kad joje savo būstinę turėjo tamplieriai. Čia jie susibūrė karaliaus Balduino laikais ir iš čia vadovavo Jeruzalės karalystės krikščioniškųjų vietų gynybai.
Atvykėlis Šventyklos aikštėje pasimeta tarp daugybės objektų.
___
1 Dar vadinama Uolos katedra, Omaro mečete (visos pastabos – vertėjo).
2 1 Kr 22, 7–11.
3 „Ponas Tadas“, IV knyga, 138–139, iš knygos Adomas Mickevičius, Eilėraščiai, poemos, Vilnius: Vaga, 1987,
p. 506.
4 1 Kar 5, 20.
5 1 Kar 5, 22.
6 Jn 2, 20.
7 Lk 21, 5–6.
„Zeszyty Literackie“, 2013, Nr. 3 (1223)
Vertė Kazys Uscila
