Rašyti ar gimdyti

EGLĖ KAČKUTĖ

Šiemet Nobelio literatūros premiją laimėjus Alice Munro, prisiminiau pirmąjį savo skaitytą pokalbį su ja, kuriame ji pasakojo, kokiomis aplinkybėmis parašė apsakymą „Ačiū, kad pavėžėjot“ (Thanks for the Ride). Ji buvusi labai jauna, neseniai ištekėjusi ir jos kūdikis rašant į ją žiūrėjęs iš lopšio. Munro apsakymuose daug vaikus auginančių moterų, kurių santykiai su jų pačių motinyste aktualizuojami tekste. Pvz., apsakyme „Gilios duobės“ (Deep Holes), kurio pagrindinė veikėja Seli turi tris vaikus, pasakojama apie sunkų jos pasirinkimą nebesimatyti su suaugusiu sūnumi, kuris daugelį metų buvo dingęs ir kurį ji netikėtai surado savo noru gyvenantį skurde. Seli mąsto: „Jis serga. Jis alina save, gal net miršta. Jis jai nedėkos už švarią patalynę ir šviežią maistą. O ne. Jis verčiau mirs ant to gulto, užsiklojęs antklode su išdegusia skyle joje. Tačiau čekis, ji gali išrašyti kokį nors čekį. Ne absurdiškai sumai. Nei per didelei, nei per mažai. Jis, žinoma, juo nepasinaudos. Jis, žinoma, nesiliaus jos niekinęs. Niekinęs. Ne. Tačiau ne tai svarbu.“ Jo pasaulio matymas ir filosofija jai atrodo nesuderinami su jos pačios jau nusistovėjusiu gyvenimo būdu ir ji apsisprendžia ir toliau jo nematyti.

Literatūrines motinystės interpretacijas šiuolaikinėje moterų kūryboje galima pavadinti jei ne tendencija, tai bent jau pastebimu reiškiniu. Naujausios prancūzų moterų literatūros tyrinėtoja Gill Rye 2009 metais išleistoje knygoje „Motinystės pasakojimai“ teigia, kad nors visų laikų literatūroje gausu motinų personažų, kūrinių, kuriuose jiems (t. y. joms) būtų suteikiamas balsas ir (arba) žiūros taškas, nėra daug ir jų ėmė rastis tik dvidešimto amžiaus paskutiniame dešimt-metyje, tačiau jų vis daugėja ir atrodo, kad ši tendencija tik stiprėja. Sunku būtų išvardyti visas šio reiškinio priežastis, tačiau svarbiausios jų tos, kad Vakarų visuomenėse dėl technologijos progreso ir pakitusių lyčių vaidmenų nuo motinų pečių nusirito nepakeliama buities našta ir pagaliau atsirado galimybių suderinti kūrybinį darbą su motinyste. Be to, pasikeitė ir literatūros laukas bei suvokimas, kokios temos laikomos vertos literatūros vardo. Gali būti, kad Munro apdovanojimas yra savotiškas šių pokyčių pripažinimas ir įvertinimas.

Ilgą laiką neįtikėtinai daug vakariečių rašytojų buvo bevaikės – seserys Brontės, Jane Austen, Ann Radcliffe, George Eliot, Virginia Woolf, Rachilde ir daugybė kitų. Jų laikais net ir išsilavinusioms moterims derėjo užsiimti kitais darbais – namais, vaikais, siuviniais ir vakarėliais. Ir tik tos, kurios neturėjo vaikų, tačiau turėjo savą kambarį, metinę rentą ir nepamatuojamą talentą, galėjo sau leisti rašyti, nors buvo ir išimčių. Antrosios feminizmo bangos atstovės, ryškiausia jų – Simone de Beauvoir, kuri sąmoningai ir viešai pasirinko neturėti vaikų, sakydama, kad ji neįsivaizduojanti, kaip sykiu galima čiūčiuoti ir galvoti, motinystę suvokė kaip vieną moterų išnaudojimo įrankių. Nors daugybė šiuolaikinių moterų įtikinamai pademonstravo, kad auginant vaikus galima puikiai rašyti, – motinystės ir kūrybos ryšys, atrodo, iki šiol lieka sudėtingas.

Vienas svarbiausių šio sudėtingumo veiksnių yra praktinė motinystės pusė, tai, kad motinos daugeliu atvejų yra svarbiausios vaikų globėjos, maitintojos, prausėjos, migdytojos, rengėjos, namų darbų tikrintojos ir guodėjos. Moterų rašytojų pokalbiuose gausu nuorodų į fizinį vaikų dalyvavimą jų gyvenime. Žurnalistai teiraujasi, kaip joms sekasi derinti motinystę ir kūrybą, o dažnai jos ir neklaustos dalijasi šia patirtimi. Emma Donoghue, auginanti du mažus vaikus, sako, kad jų keliamas triukšmas ir kojinės, kurias randa ant savo rašomojo stalo, jos netrikdo. Rašydama ji įeina į savotišką transą ir jos niekas negali išblaškyti. Prancūzų rašytoja Véronique Ovaldé, kuri turi tris vaikus, rašo penktą valandą ryto, nes tik tuomet gali netrukdoma susikaupti. Ji prisipažįsta suprantanti Sylvią Plath, kuri tvirtino dirbanti tik tam, kad galėtų sumokėti už vaikų priežiūrą ir taip išsaugoti laisvę kurti. Tris vaikus jau užauginusi ir kurį laiką pati juos namie mokiusi Marie NDiaye rašydavo vakarais, vaikams sumigus ir tik porą valandų per dieną, nors tai jai nesutrukdė pasiekti aukštos rašymo kokybės ir ankstyvo pripažinimo (kartais pagalvoju, jog tai susiję su tuo, kad ji vaikus augino su kur kas mažiau žinomu rašytoju Jeanu-Yves’u Cendrey).

Prieš trisdešimt metų žurnalas „Granta“ paskelbė pirmąjį geriausių jaunų rašytojų sąrašą. Į jį įtraukiami dvidešimt britų rašytojų iki keturiasdešimties metų, kurie, keturių žiuri narių nuomone, netolimoje ateityje turėtų tapti britų literatūros klasikais. Ta proga laikraščio „Guardian“ kalbintas 1979–1995 metų žurnalo redaktorius Billas Bufordas („The Guardian“, IV.6) sakė, kad žvelgdamas į pirmąjį „Granta“ sąrašą kremtasi ne dėl tų, kuriuos tuomet įtraukė ir kurių literatūroje nebeliko, o dėl tų, kurių neįtraukė. A. S. Byatt mano, kad jei toks sąrašas būtų sudarinėjamas jos kūrybinės karjeros pradžioje, ji nebūtų į jį įtraukta. „Vaikų turinti moteris geros savo kūrybos nepasieks iki penkto dešimtmečio“, – anuomet sakė ji Bufordui ir siūlė amžių pailginti iki keturiasdešimt penkerių. Tačiau amžiaus limitas nebuvo padidintas ir Bufordas šiek tiek apgailestauja, kad daug talentingų moterų nesulaukė tinkamo žurnalo „Granta“ įvertinimo.

Nors praktinis motinystės aspektas ir reiškia, kad motinoms pripažinimo pasiekti užtrunka ilgiau, vis daugiau moterų rašo ir vis daugiau jų rašo motinystės tema su visomis įsivaizduojamomis jos variacijomis.

2001 metais britų rašytoja Rachel Cusk išleido pirmųjų savo motinystės mėnesių memuarus „Gyvenimo darbas. Apie tapimą motina“ (A Life’s Work. On Becoming a Mother), o 2002 metais prancūzų rašytoja Marie Darrieussecq padarė tą patį, jos knyga vadinasi „Kūdikis“ (Le Bébé). Nors techniškai tai nėra grožiniai tekstai, tačiau parašyti joms būdingu stiliumi, su aiškiomis meninėmis ambicijomis ir praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo jų pasirodymo lieka svarbiausi dvidešimt pirmo amžiaus moterų motinystės liudijimai. Tekstuose fiksuojamas technologijų poveikis motinystės patirčiai, jų konfliktas tarp buvusio ir naujojo motinos tapatumų, kalbama apie visa apimantį pirmųjų motinystės mėnesių kūniškumą ir erotiškumą.

Motinystės pradžios tema nagrinėjama ir romanuose. Lygiai prieš dvidešimt metų išėjusiame vokietės Birgit Vanderbeke romane „Pakankamai gera“ (Gut genug) sausu, dalykiniu stiliumi su sarkastišku, tačiau sykiu ir švelniu humoru pasakojama, kaip pagrindinė veikėja ir pasakotoja niekuomet nesvarsčiusi turėti vaikų ir jų nenorėjusi, tačiau vieną dieną susilaukusi sūnaus. Vanderbeke teigia, kad rinkdama medžiagą romanui perskaitė šimtus vyrų autorių knygų apie kūdikius, tačiau nė viena neturėjo nieko bendro su jos patirtimi. Viso romano neskaičiau, tik trumputę ištrauką, kuri sužadino apetitą. Ko verta bent jau ši pastraipa, kurioje užfiksuota sunkiai išreiškiama jaunų tėvų jausena pirmosiomis kūdikio gyvenimo dienomis: „Kai kūdikis vėl pabudo, mes vis tiek nežinojome, ar pirma jį maitinti, ar keisti vystyklus; mąstėme taip: jei pradžioje pamaitinsime, jis vėl užmigs ir kada nors jį bus galima tiesiog išgręžti, nes jau praeitą kartą jis buvo šlaput šlaputėlis, taigi šį kartą klastingai viską darėme atvirkščiai ir jis vėl rėkė, kol paraudonavo, paskui patamsėjo, tuomet pamėlynavo ir vėl patamsėjo. Taigi supratome, kad gali tai daryti, kokia nori tvarka, jis vis tiek rėks, kol paraudonuos, paskui patamsės, tuomet pamėlynuos ir vėl patamsės. A. C. pasakė, kad mums reikėtų apie tai parašyti esė, apie tai, kodėl taip nutinka, ir aš pasakiau, kad pradžioje reikia žinoti atsakymą, bet A. C. pasakė: kodėl tu taip sakai? Jis sakė: aišku, kad ne. Jei žinotum, nereikėtų apie tai net rašyti. Ir aš pasakiau, kad gal ir taip.“

2005 metais išėjusiame ir nemažai šurmulio Prancūzijoje sukėlusiame Eliette Abécassis romane „Džiaugsmingas įvykis“ (Un heureux événement) vėl pirmuoju asmeniu pasakojama apie prieštaringus ankstyvosios motinystės jausmus. Autorė sakė, kad besilaukdama kūdikio ir ką tik pagimdžiusi ieškojo, ką ta tema paskaityti, tačiau taip ir neradusi nieko, kas būtų buvę adekvatu, todėl parašė romaną, kurį tuo metu būtų norėjusi paskaityti.

Britų rašytoja Helen Simpson (vėliau ji parašė bestseleriu tapusį romaną „Nu jo, o kur tavo gyvenimas?“ (Hey Yeah Right Get a Life)) motinystės temomis pradėjo rašyti besilaukdama kūdikio, ji taip norėjusi pasiruošti tam, kas jos laukia. Jos romane, kaip ir Alison Pearson „Nežinau, kaip ji tai daro“ (Don’t Know How She Does It), keliama motinystės ir profesinio gyvenimo dilema. Antrojoje Cusk memuarų knygoje „Padarinys“ (Aftermath) šis konfliktas iškyla skaudžiausiu pavidalu. Kai Cusk dukterys buvo mažos, jos teisininkas vyras iš dalies metė darbą, kad jas prižiūrėtų, kai Cusk kelioms savaitėms per mėnesį išvažiuodavo rašyti. Jai atrodė, kad jie po lygiai dalijasi tėvystės pareigomis, o jis jautėsi aukojantis karjerą, kad „ji galėtų turėti viską“. Jų šeimos drama baigėsi skyrybomis ir puikiu tekstu apie motinos situaciją po skyrybų.

Moterys rašo apie tai, kaip susilaukiama vaikų, tačiau ir apie tai, kaip jų netenkama. Nepaprastai jaudinanti yra Camille Laurence esė „Philippe“ apie jos kūdikio mirtį praėjus dviem minutėms po jo pirmojo klyksmo. Meniškai įdomus ir, kaip visa jos kūryba, kiek eksperimentinis Darrieussecq romanas „Tomas mirė“ (Tom est mort), kurio pagrindinė veikėja gedi mirusio sūnaus. Užpernai išėjusiuose memuaruose „Mėlynos naktys“ (Blue Nights) amerikietė Joan Didion gedi savo įdukrintos ir keturiasdešimties nesulaukusios dukters Quintanos Roo. Muzikali, ritmiška ir chromatinė Didion proza kaip pelkė įtraukia į itin nemalonių motinystės aspektų svarstymus. Ji pradeda nuo toli, nuo vienos kitos užuominos ir cikline kompozicija nuolat vėl primindama vaizdingus Quintanos vaikystės ir jaunystės epizodus knygos pabaigoje atvirai savęs klausia: „Ar tai aš buvau problema?“ „Mėlynos naktys“ – jaudinantis ir retas pasakojimas ne tik apie vaiko netektį, bet ir apie įvaikinimą bei įžymybių tėvų ir vaikų gyvenimus.

NDiaye kūryboje apie motinystę rašoma daug ir itin kūrybingai. Romane „Ragana“ (La Sorcière) iškalbingai kalbama apie sudėtingą motinų gyvenimo laikotarpį, kai namus, o kartu ir jas palieka vaikai, šiuo atveju dukterys. Pagrindinė romano veikėja ir pasakotoja ragana augina dvynukes ir nuo mažens jas moko raganystės meno. Jos kur kas talentingesnės už motiną, tačiau nenori tęsti iš kartos į kartą perduodamos raganystės tradicijos. Tą dieną, kai mergaitėms prasideda menstruacijos, jos, kaip būdinga paaugliams, truputį piktdžiugiškai juokaudamos ir naudodamosi motinos perduota išmintimi pasiverčia varnomis ir išskrenda pro virtuvės langą. Raganystė, turėjusi tapti jų amžino ryšio garantu, praverčia dukterų nepriklausomybei kurti, jų norui gyventi savaip, būti kitokiomis moterimis nei jų prosenelė, senelė ir mama. Viename geriausių NDiaye romanų „Rozė Karp“ (Rosie Carpe) meistriškai kuriama jaunos, sutrikusios, nelaimingos motinos būsena ir jos santykiai su netyčia atsiradusiu sūnumi. NDiaye pirmą knygą išleido būdama aštuoniolikos, pirmo vaiko susilaukė dvidešimt dvejų. Taigi, svarbiausią savo kūrybinės karjeros dalį ji praleido augindama mažus vaikus. Įdomu, kad naujausiuose dviejuose NDiaye romanuose, parašytuose po 2007 metų, kai ji persikraustė gyventi į Berlyną ir du vyresni vaikai išėjo iš namų, nebeliko motinos žvilgsnio ir jausenos. Motinų personažų iki šiol daug, tačiau labiau domimasi jų santykiais su jų pačių tėvais, kartų bei emocinio ir kultūrinio paveldimumo klausimais.

Literatūroje pasigirdus daugeliui motinų balsų vėl kalbama ir apie pasirinkimą neturėti vaikų. De Beauvoir laikais bevaikių moterų diskursuose nebuvo ir negalėjo būti vietos liūdesiui, bet kokiai antrajai šio pasirinkimo pusei, nes ji buvo vienareikšmiškai ir primityviai siejama su moters priedermės neatlikimu ir moteriškos prigimties išdavyste. Pasikeitus laikams ir visuomenei priėmus šį pasirinkimą kaip vieną iš daugelio (nors tai tebėra vienas sudėtingesnių motinystės aspektų), atsirado ir šią poziciją nagrinėjančių tekstų. Šiemet išėjo Ovaldé romanas „Plėšikų malonė“ (La grâce des brigands), kurio pagrindinė veikėja rašytoja norėdama atsidėti kūrybai nesvarsto galimybės tapti motina, nors jos apsisprendimas jau romano pradžioje komplikuojasi ir jai tenka kurti kitokį motinystės modelį. Vienas įdomiausių pastarųjų metų tekstų šia tema yra užpernai išėjusi prancūzės Lindos Lê esė „Vaikui, kurio neturėsiu“. Rašytoja ne aiškina, o teigia savo pasirinkimą kaip vienintelį galimą ir aprašo savo santykius su sūnumi, kurio pasirinko neišnešioti ir negimdyti, tačiau kuris ją augino kaip moterį ir formavo kaip rašytoją. Šiame laiško forma parašytame tekste įspūdingai ir originaliai kalbama apie esminį nesamos motinystės ryšį su kūrybingumu, su tuo, kaip teorinė motinystės galimybė sąmoningai ir produktyviai realizuojama kūrybiniame gyvenime.

Moterų literatūroje neišvengiamai kalbama ir apie probleminius esamos motinystės aspektus. Pirmasis Véronique Olmi romanas „Pajūris“ (Bord de mer) baigiasi tuo, kad motina viešbučio kambaryje pagalvėmis uždusina abu savo vaikus. Šis romanas, ko gero, yra vienas sunkiausių mano literatūrinio gyvenimo patyrimų. Vaikžudystė vaizduojama ir NDiaye romane „Moteris, virtusi pliauska“ (La femme changée en bûche), tačiau ten ji epizodinė (moteris už neištikimybę keršydama vyrui padega jų kūdikį lopšyje, tačiau vėliau nukeliauja į velnio namus, o dar vėliau virsta pliauska) ir pasitelkiama kitam tikslui, taip pat ir pats romanas su fantastikos elementais, o štai visas Olmi romanas itin realistinis ir vedantis į neišvengiamą, nors ir netikėtą finalą. Šiemet Olmi išleido romaną „Teisybės naktis“ (La nuit en vérité), kuriame nagrinėjami sudėtingi, artimi ir pernelyg intymūs jaunos motinos ir paauglio sūnaus santykiai. Vis daugiau ir kažkodėl ypač italų moterų literatūroje (Eleonora Mazzoni, Laura Benedetti) rašoma apie dirbtinį apvaisinimą ir emocines, socialines bei fizines jo pasekmes. Net keliuose prancūzės Karine Reysset romanuose švelniai ir poetiškai vaizduojami asocialių motinų gyvenimai („Kaip motina“ (Comme une mère), „Nelauktas“ (L’inattendue)). Yra meninių tekstų ir apie po gimdymo ištinkančią depresiją, žymiausias jų lietuviams pažįstamos turkės Elif Şafak „Juodas pienas“. Daugiau kaip prieš dešimt metų pasirodę Christine Angot romanai „Amžinai Leonora“ (Léonore, toujours) ir „Incestas“ (L’Inceste) Prancūzijoje sukėlė skandalą, nes jų pagrindinė veikėja, autorės bendravardė, kalba apie vaikystėje patirtą incestą ir savo pačios motinystę vaikystės traumos kontekste. Yra romanų ir apie tos pačios lyties motinas, pvz., Éliane Girard „Bet kas prižiūrės katę?“ (Mais qui va garder le chat?), kuriame daugiausia dėmesio skiriama kūdikio pradėjimo scenarijui.

Dauguma čia minėtų knygų yra meniškai brandžios ir įdomios. Gali būti, kad ilgainiui jos taps ir labai plačiai skaitomos, todėl baigiant Švedijos akademijos nariams norėtųsi tarti: „Ačiū, kad pavėžėjot.“