Pravertas vaiko pasaulis

GRĖTĖ ŠMITAITĖ

Filme „Pokalbiai rimtomis temomis“ režisierė Giedrė Beinoriūtė klausia vaikų: „Kodėl tavo tėvai negerai tave augino? Kaip tu auginsi vaikus? Kodėl taip? Kodėl pabėgai iš namų? Kas yra meilė? Ar tu laimingas? Ko tau trūksta?“ Kai maždaug dešimties metų berniukas, paklaustas, kokių žmonių pasauly daugiausia, ramiai atsako: „Geriančių“, kaipgi žiūrovai neįsitrauks į filmą? Gražu žiūrėti į rimtai ir nuoširdžiai kalbančius vaikus. Prieš filmavimo kamerą kalbinami suaugusieji nuolat galvoja, ką sakyti, ką nuslėpti, o vaikas atsiveria visas, nieko neslėpdamas, galbūt net nesuprasdamas, kad atsiveria žiūrovams, o ne tik tai tetai ir dėdei su kamera, kurie pastaruoju metu jį taip dažnai aplanko.

Filmo kadras

Nors skriaudžiamo vaiko tema savaime jaudina ir, sakyčiau, paperka, kuo daugiau galvoju apie šį filmą, tuo labiau atrodo, kad jis balansuoja ant keistos ribos. Neišvengiamai kyla klausimas: ar nepiktnaudžiaujama vaiko atvirumu, ar jis netampa marionete, kurią šiek tiek pajudindama režisierė lengvai sujaudina žiūrovus?

Tai palyginti greitai susuktas filmas, siužetą perėmęs iš Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“. Tačiau Juknaitė savo knygą išleido po daugybės darbo su gatvės vaikais vasarų, po daugybės džiaugsmo ir skausmo valandų, praleistų po vienu stogu. Beinoriūtė tarsi pasinaudoja šios knygos įdirbiu. Jos atskiro požiūrio, jos susigyvenimo su šiais vaikais lyg ir trūksta. Vaikų gyvenimas jos filme nėra stebimas, nėra režisierės atveriamas. Tai akivaizdu lyginant su kitu praėjusių metų lietuvių filmu „Tėvas“. Režisierius Maratas Sargsyanas pasirinko visiškai kitą strategiją, jis stebi savo „herojų“ gyvenimą, kol filmuojamieji nustoja justi kamerą. Neuždavinėja klausimų nei tėvui, kalėjime praleidusiam dvidešimt metų, nei jo dešimčiai vaikų, nebando išgauti intriguojančių detalių. Jis keletą metų filmuoja šeimos gyvenimą, bando jį suvokti ir kinematografiniais vaizdais pasakoja žiūrovams.

Filmo kadras

Vienas garsiausių lenkų kino kūrėjų Krzysztofas Kieślowskis perėjo iš dokumentinio kino į vaidybinį, sakydamas, kad pajuto šio žanro ribas: anot jo, dokumentiniame kine ne viską galima rodyti. Juk filmuojami žmonės gyvens savo gyvenimą ir po filmo, po kiek metų jį pamatys ir jų vaikai. Grįžtant prie „Pokalbių rimtomis temomis“ sunku tiksliai apibūdinti, kur režisierė žengia prie minėtosios ribos. Nėra abejonės, kad šis filmas nėra „Panoramos“ reportažas, tačiau vaikų kalbėjimas tiesmukas, neapgaubtas ir neapsaugotas režisierės interpretacijos. Jie patys lieka atsakingi už savo kalbą, už savo atvirumą. Ar jie visada norės būti tokie atviri? Paminėčiau dar du epizodus. Viename jų vaikas, eilėraštukų konkursų laureatas, atsakinėdamas į klausimus žaidžia teatrališkomis emocijomis ir „reikšmingomis“ pauzėmis. Kitame epizode berniukas varganai mėgdžioja bel canto dainuodamas dainelę, panašią į zuikio iš „Na, palauk!“ Šie epizodai pasirodė turintys lengvą ironijos gaidelę. Nesu tikra, ar to buvo siekta, ar taip jau tiesiog atsitiko.

Filmo kadras

Neatrodo, kad filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“ režisierę jaudintų Kieślowskiui kilęs klausimas. To paklausta ji sako, kad visi vaikai po premjeros buvo laimingi, visi tik džiaugėsi. Kai aš buvau dešimties, taip pat svajojau, kad mane parodytų per televizorių. Ir tikrai būčiau džiaugusis, jei būtų parodę. Nėra ir nebus nustatyta ribos, kiek ir kaip žmogaus vidų galima rodyti dokumentiniame filme. Šis klausimas lieka kiekvieno dokumentinio kino kūrėjo asmeninis reikalas. Tačiau šiuo požiūriu dokumentinio filmo kūrėjai esmingai skiriasi vieni nuo kitų.

Režisierė Beinoriūtė šiuo filmu suteikė galimybę vaikams šnekėti apie rimtus, graudžius dalykus ir tuo pavergė žiūrovus. Kauno kino festivalio publiką sujaudino gal ne tiek režisierės darbas, detalės ar gili mintis, kiek patys vaikai. Filmas „Pokalbiai rimtomis temomis“ festivalyje užėmė antrąją vietą pagal žiūrovų simpatijas.