Apie svajones: gyvenimas be skurdo ir patyčių
DONATAS PAULAUSKAS
Nemažai labiausiai matomų socialinių projektų Lietuvoje būna skirti vaikams, gyvenantiems prastesnėmis socialinėmis sąlygomis – skurstantiems, sergantiems ar augantiems be tėvų. Sutinku – tema labai svarbi ir jautri, todėl sulaukianti daug dėmesio. Tačiau tai, kas visada verčia dvejoti, yra jausmas, kad tokie projektai nesukelia realaus pokyčio ir neatveria problematikos, o tik leidžia mums patiems, patogiai įsitaisius fotelyje, nuraminti savo sąžinę. Juk kiek yra tokių iniciatyvų, kurios, užuot suteikusios komfortą, priverčia susimąstyti apie problemas ir veikti ne lokaliu fotelio mastu, o šiek tiek plačiau?
Pavyzdžiui, neseniai prasidėjo ketvirtą kartą rengiamas socialinis projektas „Vaikų svajonės“ (vaikusvajones.lt), kurio metu renkamos dovanos vaikams, gyvenantiems sudėtingomis socialinėmis sąlygomis (t. y., kaip teigia projekto rengėjai, socialinės rizikos ir socialinių įgūdžių stokojančiose šeimose). Vaikų norai ir svajonės, surinktos socialinių darbuotojų ir savanorių, skelbiamos projekto tinklalapyje ir pasiekiamos bet kam, kas norėtų artėjančių žiemos švenčių proga jas išpildyti. Gal tai ir eilinis projektas, tačiau, panaršius po svajonių sąrašus, akylesnį žmogų glumina vienas vyraujantis ir ryškus tų norų akcentas, verčiantis kalbėti apie skurdo ir patyčių santykį vaikų gyvenimuose.
Vaikai, gyvenantys nestabilioje ir nesaugioje socialinėje aplinkoje, svajoja ne tik apie žaislus, bet ir apie drabužius, batus ir pan. – nelabai įdomių, bet būtinų poreikių patenkinimą. Daugelio vaikų norai labai žemiški ir paprasti bei labiausiai susiję su gyvenimu, kuriame nebūtų skurdo, nes dabar, pvz., apie žieminius batus daug kam iš jų belieka tik pasvajoti.
Tačiau tiek pat daug vaikų svajonių yra susijusios su kitais poreikiais – daiktais, suteikiančiais aukštesnį socialinį statusą bendraamžių grupėje. Vieni svajoja apie originalaus prekės ženklo sportinius kostiumus, kiti – apie firmines kuprines, dar kiti – apie mobiliuosius telefonus. Šalia svajonės palikti vaikų prierašai atskleidžia tai, kad trokštama ne paties daikto, o juo žymimo socialinio statuso. Neturėti vieno ar kito prabangos ženklo, atrodyti skurdžiai, nemadingai ir tuo išsiskirti iš daugumos – visa tai reiškia gėdą ir, be jokios abejonės, pasmerkia patyčioms.
Socialinės rizikos šeimose gyvenančių vaikų svajonės parodo, kad patyčias dažnai motyvuoja kito skurdas, klasiniai skirtumai. Net nereikia sakyti, kad vaikai į tai reaguoja skaudžiai. Jie trokšta socialinio statuso ženklų, kad išvengtų pašaipų. Kaip parodo minėtas socialinis projektas, jie iš tikrųjų svajoja ne apie daiktus, jie tiesiog nori gyventi be patyčių, o aukštesnio socialinio statuso „įrodymai“ reikalingi tik šiam tikslui pasiekti. Štai Manto (9 m.) svajonė: „Telefonas mano svajonė, draugai turi. Jie žino, kad neturiu, ir vis klausia manęs, ar moku žaisti telefono žaidimus, paskui juokiasi iš manęs.“ Miglės (8 m.) istorija panaši: „Svajoju turėti telefoną, nes dar niekada neturėjau, man patiktų ir pats pigiausias, o be to, draugai tyčiojasi, nes visi turi, o aš neturiu…“
Daugelis kitų svajonių irgi panašiai grindžiamos: „klasės draugai turi, o aš ne“, „noriu turėti, kad nesityčiotų“, „nenoriu išsiskirti iš kitų vaikų“, „noriu turėti kaip ir visi kiti“ ir pan. Pritapti ir neišsiskirti tampa pagrindiniais norais ir svajonėmis, nes tik taip aukštesnio statuso ženklais gali užmaskuoti savo skurdą, motyvuojantį pašaipas.
Apie patyčias periodiškai vis prabylama, tačiau labai retai girdisi vienas akivaizdus čia išryškėjęs dalykas – kad patyčių motyvai dažnai būna susiję su kito skurdu, klasiniais skirtumais, o tai yra daug sudėtingesni socialiniai aspektai, negu atrodo, nes pranoksta patyčių problematiką. Paprastai tariant, tyčiojamasi dėl to, kad kažkas yra paprasčiau apsirengęs, nemadingas (kai kurie vaikai taip ir rašo: „Mano klasiokai stiliovai rengiasi, o aš ne…“), neturi prabangos daiktų – visa tai ne tik patyčių, bet ir socialinės nelygybės mūsų visuomenėje problema. Dažniausiai viešajame diskurse teigiama, kad patyčias gali sukelti bet kas – išvaizda, apranga, kilmė, lytiškumas, lytis ir t. t. Atrodo, kad ta motyvų gausa tokia didelė ir įvairi, sunkiai užčiuopiama ir analizuojama, todėl niekas ir nesiryžta pažiūrėti į tai rimčiau ir giliau, nes patyčių šaknys, priežastys pernelyg toli – už klasės ir mokyklos ribų, mūsų visuomenėje pačia plačiausia prasme.
Trūksta pastangų ir gebėjimų sujungti šias paskiras dalis ar motyvus į visumą ir pasakyti, kad patyčias motyvuoja seksizmas, rasizmas, homofobija, kad prastesnėje socialinėje padėtyje gyvenantys vaikai, skurstantys vaikai yra pašaipų taikinys. Trūksta aiškaus įvardinimo, kad patyčios nėra kažkur neprognozuojamai ir atsitiktinai pasitaikantis reiškinys, kylantis dėl tam tikrų individualių konfliktų ir nenuspėjamų motyvų. Trūksta akcentavimo, kad tai yra sistema, turinti tvirtą pagrindą visuomenėje ir net valstybės politikoje, todėl vien tik individualiomis pastangomis tai neišsprendžiama.
Jei į patyčias Lietuvoje būtų žiūrima rimtai, dekoratyvinė „gerbkime vieni kitus“ retorika, „savaitės be patyčių“ mokyklose ir TV žvaigždžių kampanijos siekiant įtikinti skriaudėjus nebesmurtauti atrodytų tiesiog akiplėšiškai. Jei Lietuvoje iš tiesų būtų įvertintas šio reiškinio mastas ir nuspręsta, kad tai opi problema, patyčios būtų stabdomos naikinant rasizmą, homofobiją, seksizmą, didelę socialinę stratifikaciją, skurdą ir t. t. Nes tai yra sisteminis reiškinys, apie kurio išnaikinimą, kaip matome, kol kas tik svajojama.
