Trumpoji proza

VIDAS POŠKUS

Jono ir Oko

Jono ir Oko – du draugai, vyrai su kostiumais ir sportbačiais. Žydrais marškiniais ir kaklaraiščiais. Tik Jono kaklaraištis – gelsvas, o Oko – mėlynas.

Gražiai, tiesiog puikiai atrodo Oko kaklaraištis – mėlynas – žydrų marškinių fone.

Jono ir Oko eina gatve, tempdami lagaminus ir dairosi:

– Kur Džulija?

Jie patys girdėjo, kaip Džulija aiškino, kad „geriausias sportas yra seksas“.

Bet dabar Džulija sėdi su draugais, bendradarbiais ir pasakoja, kaip smagu yra suptis sūpynėmis:

– Sūpynės – tai virvė ant šakos, padanga apačioje, o medis – šlaite. Įsisiūbuoju ir – „sparnuotosios sūpynės“!

– Taip, sparnai būtų smagu! – juokiasi draugai.

O Jono ir Oko vaikščioja po miestą su lagaminais, ieškodami Džulijos.

Džulija sėdi su trimis draugais bendradarbiais – brunete tamsiai mėlyna suknele ir dviem vyrukais lenktomis nosimis bei atsikišusiais viršutiniais dantimis. Vienas iš jų – su aksominiu švarku.

Nykuma.

Vartotojai tariasi, kaip praleisti artėjantį savaitgalį. Kalba beveik žiovaudami. Prisigerti, „gerai“ praleisti laiką sodyboje ir panašiai.

Jie dirba reklamos firmoje ir kalbasi apie teminį vakarėlį.

– Tegul būna „Laukiniai Vakarai“, – siūlo Džulija.

Ketina kino studijoje gauti kepures (taip šneka – iš tikrųjų sombrerus ir skrybėles).

O Jono ir Oko – beviltiški romantikai.

Lagaminėliuose jie susidėję tempia savo jausmus, kuriais norėtų pasidalinti su Džulija.

Jeigu ji nenorės jų imti, patys paims ir pasidalins Džuliją su visomis linksmomis, tuščiai smagiomis jos emocijomis. Susidės į lagaminėlius tarp jausmų, psichologinių iškrovų ir vežios po miestą, pasipuošę tais kostiumais, žydrais marškiniais ir kaklaraiščiais.

Surf team

Siras, nuolat vaikščiojantis nuo gatvės galo iki pradžios. Ir atvirkščiai – nuo pradžios iki galo. Kur čia suprasi – kur galas, o kur pradžia? Nors simboliškai pradžia vis dėlto priskirtina katedros prieangiui. Nes juk miestuose ir visose kitose sakraliose erdvėse pats didžiausias sacrum yra šventykla. O ir pradžių pradžia.

Siras kalba telefonu. Visą laiką kalba siriškai.

Štai jis grįžta atgal.

Stabtelna, vėl eina atgal. Kažką rėkauja (telefonui).

Dešine smarkiai mojuoja, joje laiko piniginę ir automobilio raktelius.

Vėl grįžta atgal.

Rėkauja ir gestikuliuoja.

Sustoja, eina atgal. Dabar į mus, bet mūsų nemato. Žiūri juodais akiniais dengtomis tuščiomis akimis.

Trūkčioja kūnu kalbėdamas.

Vėl eina atgal.

Pro šalį pravažiuoja automobilis, čaižiai sucypia stabdžiais. Regis, neatšoka užpakalinių ratų kaladėlės. Jis važiuoja cypdamas, bandydamas įveikti asiliškai užsispyrusios sistemos pasipriešinimą.

Siras vėl grįžta atgal.

Paauglės, kurioms ką tik suėjo aštuoniolika (pačios apie tai kalbėjo), aptarinėja mokymosi vairuoti subtilumus. „Sunkiausia pastatyti šonu.“ Jos nenuėjo į pirmą pamoką – fiziką. Sėdi ir rūko, pliurpia apie mergaitiškus reikalus.

Siras atėjo iki mūsų, tarstelėjo „laba diena“ ir vėl nuėjo atgal.

Jo pakumpusi nugara su kabančiais mėlynais marškinėliais susilieja su rytmetinio saulėto dangaus žydryne.

Ant krūtinės užrašyta SURF TEAM.

Siras kalba su nuobodžiu šatenu (šiek tiek garbanotu, su retomis žandenomis) pilku kostiumu.

Atskiras nuotrupas atneša vėjas:

– Sikstyn of džun… Šimtas šešiolika… Aš galvoju… A vy videli?

Skudurų karaliaus išpažintis

– Aš – skudurų karalius. Drąsiai ir įžūliai vadinkite mane tokiu, nes aš tikrai esu toks. Ne, nesu elgeta ir sąvartynuose besikuičiantis valkata. Esu kuo tikriausias verslininkas, kuriam priklauso visas skudurynų – tų dėvėtų rūbų parduotuvių tinklas. Ir nieko daugiau. Prekiauju vartotais drabužiais. Mano veidas – ilgas ir rėminamas atlėpusių ausų – yra pats kaip truputį paglamžytas skuduras.

– Bet juk jūs jaučiatės laisvas?

– Visuomet siekiau ir siekiu išsilaisvinimo. Didžiausia mano tragedija, kad, net atsilaisvinęs ar išsilaisvinęs, toks nesijaučiu. Pakartosiu, kad skudurų verslas mane yra įsiurbęs į save.

– O kam jums šie krepšiai? Kam tiek daug prikimštų nešmenų?

– Tai mano materialaus buvimo apoteozė. Juose laikau dulkes, nugramdytas arba nukratytas nuo savo asmeninių kojų padų. Tai mano viso gyvenimo dulkės, mano kasdienio prisilytėjimo prie šio pasaulio kūno atributai. Žinote, ko mums trūksta ir kuo mes pasižymime? Mums trūksta dvasingumo ir esame labai godūs. Taip, ir mano skudurai, ir mano parduotuvės yra žemiškojo godumo, savanaudiškumo, geismo pasipelnyti įrankis ir simbolis. O dulkės, tegul ir labai žemiškos, yra mano dvasinis aspektas.

– Dėkojame už pokalbį.

Spyris. Kosmonauto kūnas

– Su manimi taip nesielk! Ožy! – ji pastūmė jaunikį, prieš tai žaismingai pakėlusį koją ir įspyrusį nuotakai į žavų, aptakų, mėlyna vestuvine suknele glotniai aptemptą užpakaliuką.

Pastūmė gana stipriai – jaunavedys pakniopstomis palėkė kelis didelius žingsnius į priekį. Palėkė, suglumo, supyko, bet, nenorėdamas kelti skandalo ir gadinti šventės, siekdamas išlaikyti elementaraus padorumo ribas, ėjo pirmyn toliau kaip niekur nieko.

Ėjo ten, kur linksmai čiauškėdama traukė visa vestuvių kompanija – link upės, žalios, kalvotos pievos skiriamos nuo miesto (šio siluetas, vainikuojamas barokinės bažnyčios bokšto ir stalininio namo špilio, šmėžavo visai šalia).

Čia, prie upės, jaunųjų pora ir juos lydintieji turėjo dalyvauti tradiciškai būtinoje fotosesijoje (nešimo per tiltą, spynos pakabinimo ant turėklų ceremonija jau buvo atlikta), diriguojamoje ir režisuojamoje reiklaus, savo amato ypatybes nepriekaištingai išmanančio fotografo.

O prieš tai buvo taip smagu!

Jaunieji ėjo susikabinę už rankučių, juokavo, smagiai šūkavosi su kitais, išsiveržusiais priekin ir atgalios numetančiais kokią nors nepadoriai provokuojančią pastabą. Šalia jų, iš kairės, ėjo jos draugė, atliekanti pamergės ir liudininkės funkciją.

Įspyrė jis galantiškai, apsisukusia nuo bendro šėliojimo ir įtampos galva. Juk susidūrė su vienu svarbiausių, esmingiausių savo ir jos, mylimų mylimosios, svajotosios ir godotosios, gyvenimo momentų.

– Na ir tebūnie! Tegul pyksta! Višta! Turbūt ir ji neatlaikė akistatos su reikšmingumu.

Abu ėjo susierzinimo įtemptais veidais, nejaukiai tylėdami.

Galop juos savo rėksmingomis komandomis pagriebė fotografas, šaukdamas:

– Stokite čia! Ant šio kalnelio! Rankos taip! Torsą dešinėn! Veidą į vieną pusę (jaunoji)! O jūs – kiton (jauniki)!

Susikirtimo tarp jaunųjų net nepastebėjusi, tvyksčiojančių žaibų net nepajutusi palyda vėl laidė replikas ir juokelius. Jaunieji patys jautė, kad susierzinimas atlėgsta, kad vėl pradeda bendrauti, kad vėl žvalgosi tarpusavyje ir bando išvysti esmę mylimojo / mylimosios akių gelmėje.

Staiga danguje pasirodė taškelis.

Taškas virto skafandre įkalintu kosmonauto kūnu (turbūt jau seniai nebegyvu, gyvybės likučius praradusiu aukštesniuosiuose stratosferos sluoksniuose).

Negyvas kosmonautas žaibiškai, su trenksmu ir didele jėga rėžėsi tiesiai į besifotografuojančių vestuvininkų būrį. Laimei, nieko neužmušė. Tačiau, apdrabstydamas juos (tokius puošnius ir šventiškus) velėnos gabalais, grumstais, beformiais mėsgaliais, organų dalimis, galūnių liekanomis, žarnų skivytais, privertė lėkti į šonus, klykiant iš baimės ir pasibjaurėjimo.