Kurt, o ne rašyt

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Laima Kreivytė. Sapfo skai(s)tykla. Eilėraščiai. V.: Homo liber, 2013. 64 p.

Viename „Santaros-Šviesos“ suvažiavime (galėjo būti kokie 2009-ieji) filosofas Algis Mickūnas, pamenu, apgailestavo – esą lietuvių moterų poezijoje beveik nesą jokių sapfizmų (galėjo ir kitaip pasakyti, cituoju netiksliai). Tai va, galime kartu pasidžiaugti – sapfizmų sulig Laimos Kreivytės knyga akivaizdžiai padaugėjo, jie bado akis iš pat pavadinimo.

Simptomiška, kad pirmąkart su Laima susipažinau ne kokioje nors sterilioje skaitykloje, o lesbiečių bare. Sėdėjau viena, prie manęs priėjo nepažįstamoji ir sako: „Kaip Gruzijoj sekėsi?“ Net loštelėjau, nes nesitikėjau, kad toje terpėje lankosi „Šatėnų“ skaitytojos ir net bendraautorės (lyg ir to paties penktadienio numeryje buvau aprašiusi kelionės įspūdžius). Dar kažką šnektelėjom; buvau skaičiusi jos recenzijas ir šiaip žinojau iš pavardės kaip parodų kuratorę, bet tik tada pirmąkart identifikavau tikrovėje.

Vėliau vis tekdavo atsidurti tuose pačiuose provincialaus Vilniaus smagračiuose; renginiuose, laikraščiuose, įvykiuose ir pan. Laimą suvokiau kaip menotyrininkę, nors kartą (tuo metu dar dirbau telike), kuisdamasi montažinėje, atsitiktinai pamačiau ją bene 1996-ųjų „Ženklų“ laidoje. Ten ji buvo pristatyta kaip menininkė, todėl jos biografija ir man ėmė kelti abejonių – pavyko bent jau išsiaiškinti, kad dalyvauja menininkių grupėje „Cooltūristės“. Dar labai prajuokino faktas, kad Laima ketino parašyti disertaciją tema „Lietuvių skulptūra viešojoje erdvėje nuo 1977-ųjų“ – nors neabejoju, kad veikalas būtų puikus, linksmai nuteikė srities pasirinkimas.

Laimos Kreivytės eilėraščiai įdomūs kaip autentiškų išgyvenimų liudijimai, perteikiantys autobiografinius momentus. Tai lyrika, nors esama keturvėjišką stilių imituojančio kalbėjimo; bet ne avangardas. Skliausteliai pavadinime, žymintys neva dekonstrukciją, – so last day, kaip sako jaunimas, bet aš ir tą jai atleidžiu. Minimalus eilėraščių skaičius – vos trisdešimt aštuoni. Knyga plona, neperkrauta. Anotacija erzina: „[...] Jis nurodo du svarbius dėmenis: išpažintinės lyrikos tradiciją ir intertekstualumą. Sapfo vardas prideda trečiąjį – trangresiją“ (iš to rimtumo net s raidė praleista – g. k.). Buvo galima ne taip griozdiškai, paprasčiau; juk ne monografija apie skulptūras viduje. Vienas gražiausių tekstų, „Užkeikimas“, kur kas šilčiau pristatytų visą knygos esmę: „surišai bambagyslę / atėjus pas mano vyrą / laume ragana rūdžių plaukais / akim ametisto / iki grabo lentos tavęs neužmiršiu / man / dabar priklausai / bėgsi Prahon Paryžiun / slėpsies Antakalny / melsies kūno kalba / rūtom smilkysies / nieks negelbės / veidą išės saulės dėmės / ir sugrįš pas žuvis / mylimasis“ (p. 10). Knygos paskyrimas dukrai („Ūlai – nebijok ir nelauk“) taip pat skatina naujai permąstyti motinystę ne vien kaip saugojančios globos, bet ir kaip intymiosios bei emancipacinės patirties perdavimo būtinybę.

Kadangi literatūra nėra pagrindinė Laimos veikla, galbūt galima laisviau apie tai kalbėti – apie tik poezija išsakomus dalykus, apie Adrienne Rich (ar bent jau Neringos Abrutytės, galvojant lokaliau) konteksto poeziją. Tačiau ir to konteksto neišmanau, už Rich man artimesnė Anne Sexton (dėl vulgarios priežasties: jos vertimų daugiau). Todėl gal reikėtų eiti dar siauresniu takeliu, primygtinai nenarstant to, kas ir taip matoma. Gražu, kai naivoki pasažai primena ne vien neparašytos disertacijos istoriją: „[...] šaldytuvas palaiko / buto gyvybę / jo ritmingas burzgimas / nakties tyloje / kai į tamsą atsimuša / žvilgsnis / kai turėčiau rašyt / o ne „kurt“ / ir miegot o ne mirti“ („švinta“, p. 17). Priverstinis imperatyvas „rašyt, o ne „kurt“ neblogai apibūdintų ir lyrinės veikėjos asmenybę: ji nėra tiek perversiškai disciplinuota, kad atsižadėtų nepragmatiško kūrybingumo, menininkės ambicijos. Nemažai nemigos motyvų, jie kartojasi. O nemiga, jeigu tikėsime Emmanueliu Lévinu ir painiais fenomenologų svarstymais, gali būti tokia pat kankinanti kaip nemirtingumas, jeigu paralelę tarp miego ir mirties suvoksime kaip tarp nemigos ir nemirtingumo. Vadinasi, nemigą galima interpretuoti ir kaip simbolinį atsisakymą mirti (galbūt – mirti kaip menininkei, įtvirtinant kitą tapatybę); be abejo, neįsisąmonintą. Apie tokią interpretacijos galimybę išsiduodama ir kituose tekstuose, užuominomis („…jei bijočiau mirties“, p. 11).

Reprezentacinis eilėraštis „Sapfo skai(s)tykla“ ne tik paaiškina knygos pavadinimą, bet ir emocingai „sužmogina“ knygas, paliekama poetiška aliuzija į biografijos partneres: „jos trinasi šonais / nemaskatuoja skvernais / išrikiuotos it kareiviai / be uniformų / nebent tos / iš elitinio / pasaulinės literatūros bibliotekos / dalinio // drauges renkasi pagal ūgį / kartais pagal spalvą / kai kurios buriasi į draugijas / kitos šliejasi prie bet ko / yra numylėtinių / kurias varto glosto / neša nuo stalo prie lovos / kol palieka išžergę / prie kompiuterio / kitos kantriai laukia / šeimininkės / kuri niekada neprieis / tik iš kvailo užsispyrimo / jaučiasi pranašesnės / už tapetus“ (p. 39). Skaistyklos motyvas ne visai pateisintas, todėl skliaustelių pavadinime galėjo ir nebūti. Įmanoma, autorei maloni toji knygos skyrius dirbtinokai formuojanti skaistyklos, sakyklos, skaityklos trilogija, tarsi žadanti „nuvogti“ galias iš religijoje funkcionuojančių hierarchijų (mano galva, ne visai originaliai, bet tiek to, ką padarysi). Kad autorė tikrai mąsto labiau vizualinėmis negu akustinėmis asociacijomis, liudija ir eilėraštis „O“ (p. 46), kuriame varijuojama fonetine Gertrude Stein formulės rožė yra rožė yra rožė išraiška. Vizualiai ir akustiškai įtaigus, vienas stipriausių yra ir knygą uždarantis, paskutinis eilėraštis („…poezija nėra kairiarankė“, p. 58).

Neseniai klausiausi radijo laidos „Po lyros ženklu“: Alfonsas Andriuškevičius apie poezijos vertimus – regis, komentuodamas Sylvią Plath, pasakė, kad poezija esanti „jausmingas kalbėjimas muzikiniu ritmu“ (ar kažkaip panašiai, gerai nenugirdau, bet tas pasakymas man labai tiko ir patiko). Tą patį galėčiau pasakyti ir apie gan vientisą „Sapfo skai(s)tyklą“, emocingai reiškiančią nedominuojančiai lyrikos tradicijai būdingus išgyvenimus, netipinius biografijos momentus, sapfinį pasaulio modelį. Nors esama ir silpnesnių tekstų: pavyzdžiui, „malda už teisingą reprodukciją“ (p. 56) – perdėm publicistinis (nors ir šmaikštus, ironiškas, sugestijuoja pilietinę poziciją etc). Ir, žinoma, autorę yra smarkiai užbūręs Sapfo mitas, matyt, itin patrauklus ir vertas susitapatinti išsilavinimo paralelėmis: apatiniame viršelyje ji jį visai racionaliai perša ir motyvuoja. Bėda, šiandien jis gali kai kada pasirodyti banalokas; kultūroje jau nemenkai eksploatuotas. Bet: net Mickūnas nebegalės sakyti, kad sapfizmų moterų poezijoje neturime.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.