SAULIUS VASILIAUSKAS. Eilės
Vištos koja
mokytojai sakydavo rašai kaip su vištos koja nedrįsdavau ginčytis kodėl būtent vištos atrodė savaime suprantama
vištos pas mus augdavo ten kur dabar garažas parėjęs iš mokyklos eidavau pažiūrėti ar nėra kiaušinių dar negalvodavau kas atsirado pirmiau
vištos mėgdavo tom pačiom kojom nueiti už tvoros pas kaimyną gerai pasituštinti įsimaišyti į svetimą būrį pajusti nors kartą vištos gyvenime tariamą laisvę
kai močiutė eidavo jų atsivesti kviesdavo pur pur pur paraikit nenaudėlas namo
ir jos pareidavo į savo namus kuriuose dabar nė vienos laktos nė vienos kojos močiutės nė vienos
tarsi ir nebėra su kuo paerzinti mokytojus
Eglė Šakalytė. Antis ar žąsis. 2013
Uodo medžioklė
zvimbia ir zvimbia
zvimbia ir zvimbia
iš pradžių garsas pasiekia ausis pagroja būgneliais pašoka valsą bačatą fokstrotą ieško dar artimesnio kontakto su partneriu užgula akių vokus rodos netgi sapnuotų tą patį sapną jei garsas galėtų sapnuoti
zvimbia ir zvimbia
zvimbia ir zvimbia
tada prasigraužia į smegenis su kauptuku paravi neuronų daržą vieną kitą apčiulpęs išmeta ir nusivalo straublelį į budinčią tavo pa sąmonę
zvimbia ir zvimbia
zvimbia ir zvimbia
aušta o tu jau daržovė – nuožmiausias karys keletą metų mokęsis kaip nuspausti gaiduką
zvimbia ir zvimbia
zvimbia ir
galiausiai tapęs ryžtingas numeti antklodę sujudini kambario dulkes (nuo knygų) pasiimi ginklą drąsus bebaimis žinantis kaip kovoti už savo ramybę
vienoje rankoje laikai skudurą su kuriuo ką tik šluosteisi nosį kita suspaudi kumštį mosikuoji rodai kas čia vyriausias kas šeimininkas šių sienų
dabar viskas baigsis dabar tu ir auka (o kuris yra auka?) Jūs abu pasmerkti išsiaiškinti santykius
stovi visas apspangęs gaudai kiekvieną uodo zvimbtelėjimą kiekvieną turbūt paskutinį kenkėjo atodūsį
kaimynė stebi pro langą mato tave nuogą besimuistantį iš vienos pusės į kitą su skuduru delne galvoja va šitas va šitas tai tikrai per daug pornografijos žiūri
Poetai yra geri žmonės
poetai yra geri žmonės
niekada nesimuša nekonkuruoja tarpusavy nesiskirsto į grupes nekliudo teisėsaugai nesikeikia net nerūko prastesnių cigarečių nepyksta ant žmonų kurių arba neturi arba myli labai
poetai yra geri žmonės
nevaikšto į klubus nežiūri eurovizijos net televizoriaus neturi ką jau kalbėti apie puikius serialus kuriems nebent iš gailesčio sukuria pigius meilės trikampius
poetai yra geri žmonės
štai vakar vienas iš Jų kaip dera po vidurnakčio kaip dera į barą smagiausią užėjęs paprašė gražiausių merginų iš tų kurios buvo gražiausių (buvo tik tos) išeiti į lauką pabėgt nuo šios smarvės kvailų jaunystės dienų
poetai yra geri žmonės
merginų draugai netrukus po to pasiūlė tiesiogiai į galvą davė į nugarą dar į plaučius kad ilgam įtrauktų poetas savo gerumą
poetai yra pabrėžtinai geri žmonės
praėjus ne mažiau kaip gali praeiti girtam poetai ėjo taikytis skaitė eiles apie taiką maldavo atleisti už saiko nesilaikymą už tai kad merginos draugų žavios ir tyros
poetai yra patys geriausi žmonės
ar pažįstat blogų poetų
Švilpukas
labas sakau Tau nors seniai nebemokame sveikintis veidais kuriais moterys pasitikdavo vyrus po karo
gestai aplipo instrukcijom žodžiai tyla atrofavosi ir mielą naivų bendravimą mudu pakeitėm futbolu –
Tu saugai vartų keturkampį aš puolu į priekį be kamuolio tikiuosi pribėgęs išplėšti iš Tavo delnų pratęsimą
keista bet tyli teisėjai ir niekas nestabdo žaidimo aikštelėj nuauga žolė aikštelėj mudu suaugome
nors aš dar norėčiau pradėti nuo pirmojo labas nuo bučinio kurio niekada nepamiršim kurio prisiminti nenorim
bet Tu nuvelki visą šią aprangą ant kurios nėra skaičių tik laikrodžiai žiūri į juos nors labiau į mane nesuprantantį žiūrėdama plėšai ir ištari: „Negi dar nepastebėjai švilpuko? Jame jau seniai ropinėja dvi skruzdėlės“
Prieš leidžiant
kodėl tapo įprasta pašarvoti velionį patalpoj už sienų (nelyginant šarvų prieš stojant į lemiamą kovą)
kodėl nenorime prieš leidžiant į žemę paskutinį kartą leisti pasidžiaugti saule
juk mirusio oda dar gali įdegti
Atsitikimas
tai atsitiko vakar prieš pat vidurnaktį aš numiriau pats to gerai nesuprasdamas
ir tada atsivėrė vartai ir puoliau Jam po kojom ir gailėjausi už būtas ir nebūtas nuodėmes ypač už saiko nesilaikymą
Jis pažiūrėjo (nors nemačiau ar turėjo akis) ir nusijuokė balsu
garsas buvo toks lyg tūkstantis vinilo plokštelių ritmingai suktųsi adatom į mano sielą
tada prisiminiau viską ką po gimimo buvau pamiršęs ir atsibudau
Valymas
Ankstyvą žiemos rytą prasideda valymas:
eilinis darbuotojas nuo stogų valo pleiskanas
knygyno darbuotojas (galėtume manyti neeilinis) ruošiasi valyti dulkes
bedarbis valo rūšiuoja konteinerių atliekas
vieniša Margarita grįžusi po vėlyvo darbo valosi vis nubėgantį makiažą
operacinėje valomas ką tik gimusio vaiko mamos kraujas
cheminėje drabužių valykloje švara dvelkia pakabintas juodų vokelių dalintojo kailinis paltas
pažįstamas feisbuke klausia kaip išvalyti šviežią gražų mėlyną pelėsį (ir niekas nežino kaip)
po penkių minučių niūniuodami iš atminties pionierių dainą valytojai nuvalys Kudirkos aikštę
penkiasdešimt, o gal daugiau metų atgal Lenkijoje Aušvico koncentracijos stovykloje išvalomas stovyklautojų lankomiausia vieta pripažintas krematoriumas
tuo tarpu aš pasislėpęs nuo visų bandau išsivalyti gerklėje įstrigusią istorijos ašaką
Kaimo dviratininkas
pavasariui einant į pradžią mokslo metams einant į pabaigą tau pačiam einant iš autobusų stoties žvyrkeliu, dviračio vėžiom kurių kaip vaikystės atsikratyt negali, net nemoki
tokį tave, sakytum panašų į save (bet tik iš pirmo žvilgsnio) sugrįžus namo pasitinka asfalte sudygusios sraigės aklas kaimynų šuo girtas jo šeimininkas metantis bonkę ir šaukiantis gaudyk žlibas šunėke močiutė mojuojanti ne jokiom nosinėm kauptukais darže nulūžusiu grėblio kotu namas kurio languose nenuvalyti pirštų atspaudai blyškūs prisiminimai ir visai čia pat dviratininkas be šalmo visai dar vaikas dar tikintis savim pasiutusiai greitai lekiantis – –
štai nusiėmė pagalbiniai rateliai štai nukrito grandinė galiausiai nesuveikė stabdžiai be garso lyg dulkė atsitrenkė
