Alice Munro kelias iki Nobelio premijos nebuvo lengvas
MARGARET ATWOOD
Alice Munro paskirta Nobelio literatūros premija ir ji tapo tryliktąja šios premijos laureate moterimi. Vertinamam rašytojui tai labai jaudinanti garbė: Munro jau seniai puikiai žinoma Šiaurės Amerikoje ir Jungtinėje Karalystėje, bet Nobelio premija atkreips pasaulio dėmesį ne tik į moterų kūrybą ar Kanados literatūrą, bet ir į tikrąjį Munro pašaukimą – dažnai tinkamai neįvertinamą apsakymo žanrą.
Kai tik suteikiama Nobelio premija, užgriūva ir žiniasklaidos dėmesio potvynis – kaip tos kortos, krintančios ant kitos Alisos, iš Stebuklų šalies. Tas dėmesys užplūsta ne tik laimėtoją, it užkluptas vagis sustingusį staigiai įsiplieskusioje tarptautinio viešumo šviesoje, bet ir kiekvieną šį išrinktąjį ar išrinktąją pažįstantį rašytoją. Citatą, prisiminimą, įvertinimą! Pasakojimą! Kodėl ji? – šaukia jie vienas per kitą.
Pati Munro vargu ar ką nors daug pasakys: kanadiečiai atgrasinti nuo savigyros – paskaitykit Munro apsakymą „Kas manaisi esąs?“ („Who Do You Think You Are?“) Taigi, didžiąją laiko dalį ji praleis perkeltine prasme slėpdamasi sandėliuke.
Mes, rašytojai, esame slapukai. Ypač mes, Kanados rašytojai, ypač vyresniosios kartos Kanados rašytojos moterys. „Menas yra tai, kuo užsiimdamas gali išlipti sausas iš balos“, – yra pasakęs kanadietis Marshallas McLuhanas ir aš kviečiu skaitytoją suskaičiuoti, kiek žmogžudžių buvo sugauta Munro apsakymuose. (Atsakymas: nė vieno.) Munro puikiai suprantama ta slapta vagystė, vadinama prozos rašymu, jai puikiai pažįstami šio proceso malonumai ir baimės: kaip saldu tai padaryti, bet kas bus, jei tave pagaus?
Praeito amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, kai Munro tik pradėjo rašyti, vyravo toks požiūris, kad ne tik rašytojos moterys, bet ir kanadiečiai nusideda ir peržengia ribas.
Munro dažnai būdavo pavadinama „kažkokia namų šeimininke“, jai vis būdavo pasakoma, kad jos temos per daug „šeimyniškos“, todėl nuobodžios. Vienas rašytojas vyras pareiškė jai, kad ji rašo gerus apsakymus, bet jis nė už ką su ja nepergulėtų. „Nieks jo ir nekvietė“, – kandžiai atšovė Munro. Jei Munro apsakymuose pasirodo rašytojai, jie paprastai būna pretenzingi arba savanaudžiai arba giminaičiai jų nuolat klausinėja, kodėl jie dar nėra garsūs ir žinomi, arba – dar blogiau, jei tai rašytoja – kodėl ji nėra nors truputį gražesnė.
Kelias iki Nobelio premijos Munro nebuvo lengvas: šansai, kad iš jos vietovės ir jos laiko išnirs literatūros žvaigždė, buvo beveik lygūs nuliui. Ji gimė 1931-aisiais, tad būdama vaikas patyrė Didįjį ekonomikos nuosmukį, o paauglystė buvo pažymėta Antrojo pasaulinio karo ženklu. Ji gyveno Ontarijo provincijos pietvakariuose, regione, kuriame gimė Robertsonas Daviesas, Graeme’as Gibsonas, Jamesas Reaney ir Marian Engel.
Jos apsakymuose dažniausiai vyrauja mažo miestelio aplinka – įkyruoliai, nuobodos, snobai, ekscentrikai, ten paprastai nusodinami visi, pernelyg gerai apie save manantys, ir šaipomasi iš ambicijų, ypač meninių.
Ankštumos spaudimas paprastai sukelia norą išsiveržti į laisvę, įgyti kokio nors meistriškumo, bet jeigu tai bandai, geriau jau tau pavyktų. Nes kitaip tie, kurie iš tavęs juokėsi, juoksis dar smarkiau, nes čiuožėjas, bandantis atlikti trigubą suktuką ir krentantis ant užpakalio, sukelia tik kvatojimą.
Munro veikėjų varomoji jėga – gėda ir drovumas, o jos varomoji jėga – perfekcionizmas: kaip tai užrašyti, kaip užrašyti tai kuo geriau ir kaip to vis dėlto neįmanoma padaryti. Munro aprašo nesėkmę daug dažniau nei sėkmę, nes rašytojo užduotis visada paženklinta žlugimu. Ji romantikė: įsivaizduojamas švytėjimas egzistuoja, bet jo negalima perprasti ir pagauti, o jeigu imsi apie tai pliaukšti, liaudis krautuvėje pagalvos, kad esi pamišęs.
Štai kodėl Munro yra iki panagių kanadietė. Nobelio premijos akivaizdoje ji bus kukli, neims manyti apie save pernelyg gerai. Už ją šia nuostabia proga tai padaryti turėsime mes.
„The Guardian“, X.10
Vertė Marius Burokas
