Bolivijos čiolitos

MARGARITA GAUBYTĖ

Didžiausių Bolivijos aukštikalnių miestų – sostinės La Paso ir Kočabambos – gatvėse atvykėlių žvilgsnius prikausto savitai apsirengusios moterys. Įprasta, kad tradiciniai apdarai labiau išlaikomi kaime, tad tikras netikėtumas – juos dėvinčių moterų gausa gana šiuolaikiškuose didmiesčiuose.

Čiolitos – vienas įdomiausių dabartinės Bolivijos kultūros reiškinių. Čiola arba mažybinė šio žodžio forma čiolita yra moters įvardijimas. Manoma, kad jų istorija prasidėjo XVIII a., kai metisai (vietinių gyventojų ir ispanų palikuonys) rengimosi stilių perėmė iš atvykėlių ispanų. Į tokius negrynakraujus žmones palankiai nežiūrėjo nei grynakraujai vietiniai, nei ispanai. Čiabuviai nemėgo ispanų, nes juos laikė savo žemių išteklių (aukso, sidabro ir kt.) grobikais, kalbos ir religijos niekintojais, tad su jais susimaišę žmonės buvo laikomi išdavikais, o ispanams buvo žema saistytis su vietiniais. Tokiomis aplinkybėmis susidaręs naujas visuomenės sluoksnis pasitelkė įvaizdį, skiriantį jį nuo kitų, ypač vietinių kaimiečių. Buvo perimtas ne prasčiokiškas, o brangiomis medžiagomis išreiškiamas ir ne kiekvienam prieinamas stilius. Ryškiausiai, žinoma, suspindo metisės – jos rengėsi taip, kad atrodytų prabangiai ir elegantiškai. Aimarės ir kečujės – didžiausių šalies etninių grupių moterys – iki šiol tęsia šią tradiciją.

La Pase sutinkamos apkūnios aimarės čiolitos nešioja juosmenį siekiančias kasas, galuose surištas spurguotomis juostelėmis, segi klostuotus, kulkšnis siekiančius sijonus, avi lengvai įaunamus lakuotos odos ar skaidraus plastiko batelius, jų pečius dengia kutuoti šaliai, o ant galvos neįtikėtinai laikosi vilnonis katiliukas. Kočabamboje kečujės čiolitos dėvi trumpesnius – tik kelius siekiančius, gausiai rauktus sijonus, prie sijono priderintą šviesaus atspalvio palaidinę, vilki siuvinėtą, susagstomą plonos vilnos megztuką, galvą dengia plačiakrašte, gipsu kietinta balta skrybėle. Kaskart sunkiau darosi išlaikyti jų autentiškumą ir vietiniams fabrikams konkuruoti, nes pigios plastikinės ar šiaudinės skrybėlės importuojamos iš Kinijos. Žiemą spiginant šaltukui ar lietingą vasarą čiolitos užsitraukia porą alpakų vilnos blauzdinių, lyjant katiliukus ir skrybėles apsuka plastikiniais maišeliais, bet per purvinas gatves brenda basas kojas apavusios mažais bateliais.

Moterų aprangoje ryškiausias yra sijonas pojera. Ne veltui kalbant apie čiolitą sakoma: „Moteris su pojera.“ Manoma, kad sijonas taip pavadintas dėl panašumo į narvus, kuriuose XVIII a. Europoje buvo auginami viščiukai (isp. pollo – viščiukas). Pojera siuvama iš mažiausiai šešių metrų medžiagos, po ja – baltas, nėriniuotas, gausiai rauktas kelių sluoksnių pasijonis, kad šokant pojera skleistųsi kaip gėlė ir suteiktų apimties. Jų, ypač per pasirodymus, dėvima daugiau nei trys. Aimarų La Pase ir kečujų Kočabamboje pojeros skiriasi pirmiausia ilgiu: Kočabamboje jos siekia kelius, o La Pase dėl atšiauraus aukštikalnių klimato – kulkšnis. Audiniai daugiausia išaudžiami pramoniniu būdu, daugybė spalvotų (kartais net neoninių atspalvių) ir nebrangių medžiagų importuojama iš Kinijos. Kečujų pojeros iš pradžių buvo klostuotos (kaimuose senutės dar dėvi tokius sijonus iš storos vilnos), o šiomis dienomis madingos gausiai rauktos, iš sintetinių, lengvai krintančių ir patogių medžiagų.

Aimarės pečius apsisiaučia plačiais kutuotais blizgiais šaliais, kurių pirmtakės buvo ispanių skaros, dėvėtos kolonijiniais laikais. Po šaliu dėvima prie kostiumo priderinta siuvinėta palaidinė.

Nuostabą kelia, kad La Pase čiolitos ant galvos dedasi tipišką vyrišką skrybėlę katiliuką. Sklando istorija, kad vienas importuotojas XX a. pradžioje vietoj užsakytų juodų skrybėlių, kurių buvo prašę jo klientai vyrai, per klaidą gavo didelę siuntą rudų skrybėlių (ar tiesiog jų gavo per daug) ir kad nepatirtų nuostolio, tuos katiliukus nusprendė kiek papuošti ir pasiūlyti čiolitoms kaip esą skatinančius vaisingumą ir pateikė kaip naujausią mados šauksmą. Jie taip prigijo, kad iki šiol yra neatskiriama aimarių čiolitų kostiumo dalis. Sakoma, iki tol jos nešiodavusios aukštas baltas skrybėles iš avių vilnos.

Kad ir kokio amžiaus būtų čiolita, dvi kasos pradedamos pinti nuo kaklo ir nusidriekia per nugarą, ties liemeniu jos sutvirtinamos vilnonėmis juostelėmis, kurių galuose styro arba tos pačios vilnos dekoracija, arba iš karoliukų suformuotas bumbulas. Ilgos storos juodos kasos yra vietinių moterų tapatybės dalis, jos labai prižiūrimos, o supynimo būdas atspindi jų socialinį statusą.

Kad ir kokios šaltos būna žiemos Anduose, čiolitos įsispiria į plokščiapadžius, panašius į toreadoro arba Pelenės batelius, pagamintus iš natūralios arba dirbtinės odos arba iš plastiko.

Čiolitų aprangoje ypač įspūdingi agvajai – gūnios, naudojamos ir apsisiausti, ir vaikams bei įvairiems nešuliams nešti. Tie audeklai kupini spalvų ir raštų – zoomorfinių, geometrinių, antropomorfinių. Deja, jie jau pramoniniu būdu audžiami iš sintetinių siūlų.

Ir anksčiau, ir dabar papuošalai – auskarai, karoliai, žiedai, segės, kuriomis susegami šaliai, – buvo ir tebėra čiolitos vizitinė kortelė, parodanti ekonominį ir socialinį jos statusą. Stengiamasi, kad jie būtų auksiniai, tačiau dabar juos keičia pigesnė bižuterija. Pastaruoju laiku išplito savita mada auksu inkrustuoti priekinius dantis arba juos tiesiog įrėminti aukso rėmelyje.

Šiais laikais, kai mados taip sparčiai kinta, sunku suprasti, kokių paskatų vedamos čiolitos vis dar gyvuoja ir yra tapusios savitomis Bolivijos aukštikalnių emblemomis. La Pase ar Kočabamboje tokių moterų gausu turguose, vykstant socialiniams protestams ar tiesiog gatvėse įsisupusių į spalvingas gūnias ir ant nugarų nešančių vaikus. Mieliau jos mažybiškai vadinamos čiolitomis, o ne čiolomis. Jos nėra tik senos moterys kaimietės, bet ir paauglės bei jaunos mamos.

Čiolitos laužo stereotipus – vis dažniau jų Bolivijoje galima išvysti politikos, ekonomikos, žurnalistikos, teisės ir sporto srityse, einančių svarbias pareigas ir neprarandančių tapatybės, išlaikančių savitą rengimosi būdą. Jos vis labiau laisvėja ir joms nebegalima lipdyti konservatyvumo ar atsilikėliškumo etiketės – joms tikrai netrūksta modernaus požiūrio. Yra gana nepriklausomų ir deklaruojančių net ekonominę nepriklausomybę nuo vyro valdžios šeimoje, nors patriarchatas Bolivijoje yra labai stiprus. Čiolitos yra ne tik tipiškas Bolivijos aukštikalnių reiškinys, jos atstovauja ir stipriam socialiniam moterų sluoksniui.

Nors visko pasitaiko, šių moterų diskriminacijos laikai, kai gėdytasi ar buvo žema būti čiolita, − jau praeitis. Čiolitos dabar socialiai pripažintos ir išgyvena pakilimą. Visai neseniai konservatyvios Bolivijos visuomenės sluoksniuose nebuvo įprasta, kad į mokslo įstaigas ar aukšto lygio viešbutį patektų čiolitų, nors 80 nuošimčių šalies gyventojų yra laikomi čiabuviais. Socialiniai ir politiniai pokyčiai, kuriuos Bolivija patyrė pastaraisiais metais, pirmąkart šalies prezidentu tapus čiabuviui Evo Moralesui, aimarės čiolitos sūnui, padėjo šioms moterims įgyti drąsos ir įsitvirtinti. Prezidentas labai didžiuojasi savo aimariška kilme ir ragina kitus čiabuvius sekti jo pavyzdžiu. Perkainojus vietines vertybes nuošalyje neliko ir apranga. Prezidentas dėvi švarkelį su tradicinio audinio motyvais, taip pabrėždamas savo tapatybę ir artumą daugiatautės Bolivijos gentainiams (pakeistas net oficialus valstybės pavadinimas – vietoj Respublikos įteisintas Daugiatautės Valstybės įvardijimas). Čiolitų yra Ministrų kabinete, tarp senatorių ir deputatų, savivaldybių tarybų narių, teisėjų ir kt. Televizijos kanaluose dirba reporterių čiolitų, kurių vienas didžiausių pranašumų – gebėjimas kalbėti vietinėmis aimarų ar kečujų kalbomis ir kalbinti žmones ar padėti lengviau suprasti, kai ministrai (-ės) daro pareiškimus gimtąja kalba. Prezidentui skatinant vietines tradicijas čiolitų pagausėjo gatvėse, šventėse. Ko gero, labiausiai matomos čiolitos prekybininkės. Andų moterys – aktyviausios turgų prekeivės, parduodančios viską, ką tik įmanoma parduoti: iš maišų jos seikėja džiovintus kokainmedžių lapus, pardavinėja šviežią mėsą, įvairiaspalves ir įvairiaformes bulves, saldėsius ir įvairiausius kukurūzų gėrimus. Sakoma, kad jų verslas sudaro apie 60 nuošimčių maisto įmonių apyvartos.

Klaidinga čiolitas priskirti nepasiturinčiųjų sluoksniui, žinant, kad įvaizdžiui susikurti skiriama nemažai pajamų. Tiesa, kasdien nešioti nesirenkami itin brangiai kainuojantys kostiumai ar jų detalės, tačiau išeigai prabangos tikrai negailima. Kostiumas, kadaise buvęs pretekstas diskriminuoti juo dėvinčiąsias, dabar yra geros ekonominės padėties, ypač didžiųjų švenčių metu, simbolis. Geros kokybės darbo ir medžiagų kostiumas gali atsieiti daugiau nei pusę tūkstančio JAV dolerių – ir tai vienoje skurdžiausių Lotynų Amerikos šalių! Čiolitos didžiuojasi, kad jų kostiumas kainuoja daug daugiau nei vakarietiška madinga suknelė. Sakoma, kad per didžiąsias šventes La Pase jos vaikšto su asmens sargybiniais.

Čiolitų mada neišvengiamai susidūrė su liberaliais vėjais – vis dažniau atsisakoma tradicinių apdarų ir dėvimi rūbai, panašūs visuose pasaulio kraštuose, o tos, kurios atsisako būti čiolitomis, laikomos išsižadėjusiomis tapatybės. Yra net tokių, kurios gyvena dvilypį gyvenimą – paskaitas lanko džinsuotos, o savaitgalius leidžia „čiolitiškai“. Beje, tai ne tik kaimietės, vis daugiau čiolitų save laiko miestietėmis. Veikia net čiolitų klubai, labai populiarios jaunų čiolitų grupės, dainuojančios dainas apie vyrų neištikimybę, apgaules, puikiai šokančios, jų judesių aistringai mokosi net mažametės mergaitės.

Čiolitų aprangos pardavėjai paklausa nesiskundžia ir labai džiaugiasi prieš šventes, ypač religines, kai kostiumus įsigyja ir kasdien jų nedėvinčios moterys. Esant konkurencijai ir paklausai mados keičiasi: šiek tiek patys modeliai, spalvos, medžiagos. Šventės tampa tam tikra čiolitų pasirodymo ir naujų mados tendencijų pasitikrinimo vieta. Sakoma, kad per jas net transformerės (taip vadinamos gyvenime pojerą iškeitusios į kelnes) išdidžiai segi sijonus.

Visa grožybe čiolitos turi nemažai progų pasirodyti įvairioje socialinėje aplinkoje, veikloje, ištisus metus – šventėse. Dėmesio nestokoja čiolitų grožio konkursai, per kuriuos kandidatės į grožio karalienes prisistato įspūdingiausiais sijonais, natūraliomis ilgomis kasomis (kyla skandalai, jei jos netikros), aukso auskarais. Juose nereikia būti europietiško ar amerikietiško tipo modeliais, nes komisijos paprastai dėmesį kreipia į tradicinį kostiumą, eleganciją, asmenybę, originalumą ir gebėjimą išdidžiai atstovauti čiabuvių bendruomenių vertybėms, kalbėti gimtąja aimarų arba kečujų kalba. Gražiausios čiolitos titulas merginoms tampa populiarumo ir geidžiamumo ženklu.

Kitas karalienės čiolitos titulas įgyjamas ringe: Alto mieste, Altiplano plynaukštėje, šalia La Paso, vyksta jų kovos laisvųjų imtynių ringe, kur imamasi pasidabinus tradiciniais kostiumais ir nė viena jų detalė tam netrukdo. Be abejo, tai egzotiška ir nepaprastai traukia turistus. Čempionė tampa lyg moters simboliu, savo šalies, gimtosios vietovės ambasadore ir tuo nepaprastai didžiuojasi. Dar vienas netikėtumas – čiolitos elitiniuose golfo aikštynuose La Paso pietuose. Nors kartais atrodo, kad jų įvaizdis panaudojamas turistams pritraukti, jos pačios to nesureikšmina ir tik džiaugiasi galėdamos tokios, kokios vaikšto kasdien, dar ir užsiimti tuo, kas, iš šalies žiūrint, atrodo neįprasta.

Nors esant čiolitų aprangos medžiagų paklausai vis rečiau pasitaiko rankų darbo kostiumų, atokesniuose kaimuose, kur dar gyvos audimo tradicijos ir vilnos apdorojimo amatas, įprasta matyti įvairiaspalvius apdarus, daugiausia pagamintus iš lamų, alpakų, vikunijų ar avių vilnos, dažytus naudojant natūralius dažus. Turistų lankomuose turguose gausu tradicinių rankų darbo audeklų, kuriuose nešami vaikai ar nešuliai, išmargintų zoomorfiniais, geometriniais, antropomorfiniais raštais. Deja, tai vis dažniau yra prekė atvykėliui…

Apkūnios Andų čiolitos yra dabartinės Bolivijos grožio etalonas – labai tolimas anoreksiškiems Paryžiaus ar Milano podiumų modeliams. Nors dėvėti pojerą dabar madinga, moterys teigia, kad tai – jų gyvenimo būdas. Per gana neilgą laiką tradicinė moterų apranga Bolivijos aukštikalnėse tapo labai populiari ne tik per šventes, bet ir kasdieniame gyvenime. Moterys šią aprangą priėmė kaip tapatybės išraišką ir naują mados pliūpsnį.

Pakilimo fone girdėti ir apgailestaujančių balsų, kad šis savitumas blėsta ir vis mažėja čiolitų, elegantiškai dėvinčių senuosius kostiumus. Mat dalis juos laiko kaimietiškumo požymiu ir persikėlusios į miestą jų atsisako – taip spintose visai nebelieka tradicinio čiolitos kostiumo arba jis ten kabo tik tam tikromis progomis. Ilgus plaukus bolivės išlaiko, nors dažnai jau pina ne dvi, o vieną kasą arba susisuka kuodą, tiesa, pirkinius ir vaikus vis dar nešioja agvajuose.