Durys užsidaro, atsidaro
EDGARAS SINKEVIČIUS
Stoviu tamsiame ir vėsiame koridoriuje priešais gerai pažįstamas bordo spalvos bukmedžio duris, nervingai spausdamas mygtuką. Šimtus kartų girdėtas durų skambutis sučiepsi tarytum mažas paukščiukas. Dar kartą ir dar… Pasigirsta sunkūs žingsniai, trakšteli besisukantis raktas spynoje. Jaučiu kažką užstrigus gerklėje, tarytum žuvies ašaką. Tarpduryje mane pasitinka susivėlusi šviesių plaukų kupeta ir užmiegotos akys. Nepajuntu, kaip iš palengvėjimo išsprūsta atodūsis.
– Labas. Atėjau daiktų.
– Užeik, užeik, – draugiškai sumurma ir plačiau atveria man duris.
Įžengiu į siaurą prieangį, kurio sienos nukabinėtos žieminiais paltais ir striukėmis, ne kartą regėtais. Iš virtuvės sklinda kavos ir cinamono kvapai. Godžiai įtraukiu oro krūtinėn, tarytum ruošdamasis šuoliui per bedugnę, ir uždedu ranką ant senoviškos geležinės rankenos. Spyna subraška, sugirgžda vyriai. Nuo palangės šlumšteli margaspalvis šešėlis ir atskuodžia prie mano kojų. Ilgesingai sukniaukęs, ima glaustytis ir murkti. Pasilenkiu ir šypsodamasis paglostau Murklę, pakasau jai pakaklę, o ji patenkinta prisimerkia, purkuoja kaip kaimo keliuku tolumoje pūškuojantis senas traktoriukas. Pamenu, kaip Murklę pasiėmėme iš globos namų. Tą šaltą vasario vakarą laukėme autobuso, o katytė gailiai kniaukė krepšyje, baimingai šaudydama akimis į visas puses, nesuprasdama, kokie čia žmonės ir kur ją veža. Parėję į butą, išleidome ją, o ji nuskuodė po lova ir daugiau tądien nepasirodė. Tik jos žalios fosforinės akys kartkartėmis blykstelėdavo palovyje. Užtat kitą naktį, mums jau atsigulus miegoti, pajutau kažką minkšto liuoktelint ant krūtinės. Katė susisuko į kamuoliuką ir patenkinta ramiausiai sau užsnūdo…
Kambario prieblandoje tvyro šleikščiai saldus kvepalų aromatas. Atpažįstu jį – išrinkau pats. Tiesa, iš antro karto. Pirmasis buteliukas kvepalų buvo „pernelyg lengvo“ aromato. Man jis priminė gaivaus pavasario vėjo nešiojamus vyšnių žiedlapius. Ir tik tas saldus, cukraus vatą menantis ir diabetą varantis kvapas tiko.
Pasienyje dulkes renka senutis, kiek išsiderinęs pianinas, kuriuo svajojau paskambinti „Mėnesienos“ sonatą, nors, deja, temokėjau tik „Du gaidelius“. Ant jo išrikiuotos nuotraukos. Iš vienos jų į mane žvelgia skvarbios pagyvenusios, ligotos moters akys. Tai – mama. Šalia moteriškės sėdi dvi mergytės, aprengtos identiškomis raudonos ir baltos spalvos suknutėmis. Gretimame rėmelyje tos mergytės plačiai šypsosi, jau paauglės. Viena – auksinių rugių spalvos plaukais, kita – varno juodumo… Abiejų akys spindi gerumu ir laime…
Papurtau galvą tarsi prabudęs iš slogaus sapno. Prieinu prie nedidelės spintelės šalia rašomojo stalo. Atvėrus ją, veidan sugrįžta šypsena. Mano knygos. Kaip galėjau jus palikti?.. Tądien išėjau skubėdamas ir daug negalvodamas… Nuraminu save – aš čia, aš sugrįžau. Pradedu krauti jas į atsineštą medžiaginį krepšį. Katė prigludusi prie mano kojų tyliai stebi šį procesą, kraipydama galvą ir sekdama kiekvieną judesį. Knygoms dailiai sugulus krepšio dugne, atidarau viršutinį stalo stalčių. Jis beveik tuščias, mėtosi tik kelios rašalo kapsulės, pora centų ir medinis nuotraukos rėmelis. Paimu jį ir švelniai uždedu ant knygų. Murklė lydi mane iki slenksčio ir, durims užsiveriant, maldaujamai sukniaukia. Šypteliu ir baltos durys man užsidaro paskutinįsyk.
Iš virtuvės išlenda pižamą vilkinti, susivėlusi žmogysta, nešina dideliu puodeliu kavos. Nusišypsau jai ir atsisveikinu. Ji taip pat atsako draugišku šypsniu ir jaučiu, kad pamažu ateina palengvėjimas.
Man besiekiant rankenos, ji, tarsi vaiduokliškos rankos palytėta, pati linksta žemyn. Priešais išnyra pažįstamas pavidalas. Į mane iš po nakties juodumo kirpčiukų išplėstos žvelgia dvi pilkos akys. Vėl pajuntu, kaip gerklėje kažkas užstringa. Akimirką susvyruoju, bet susitvardau. Baltos durys jau užsidarė man už nugaros.
Nusišypsau pats sau. Linkteliu jai, taip pripažindamas jos buvimą čia, ir nieko daugiau nesakęs užveriu paskui save bordo spalvos bukmedžio duris. Išgirstu, kaip pažįstamai sutraška rakinama spyna. Su palengvėjimu atsidūstu ir iš tamsaus ir šalto koridoriaus žengiu į vasariškos saulės nutviekstą miesto gatvę.
