Didelės sielos
MILDA JURKEVIČIŪTĖ
Ne tam perpjovei mintį, kad įpūstum save į tylą.
Į šviesą! Į šviesą! Tavo kūnas – dykuma. Siela ir vien miražai. Paviršiuj! Paviršiuj! Ne visos dykumos gyvos. Kūnas netvirtas, po žemėm! Po žemėm! Demonas viršija begalybę ir kūnas nespėja; ant gelmės putojantis sielos raudonis. Didelės sielos. Didelės sielos. Pritemusios kambario šviesos, kosminis namų mirguliavimas žadina gamtos dėsnių sprogimą; kiek išprotėję širšuoliai daužo sparnus į sulėtėjusią tavo gyvybę. Vienišas klounas stovi be batų, juokas griūna griūna į batus. O, purpurinių puslapių griūtis! Tavo kūnas kaip tavo mamos vėrinys, sunertas iš mažųjų visatos dalelių – iš ašarų. Jautrumu krikštytas, Dieve! Jautrumu krikštyti batukai! Kažin kuri širdies dykuma pagaliau virto oaze. Ramus lietus nuplovė mintinį ištvirkimą. Drėgni knygų puslapiai susupo kūną į šilko paklodę kažkur giliai, kažkur šventovėj. Žemiškumai pasirodė esantys paprasti, ne tokie erzlūs, ne tokie įkyrūs, greičiau permerkti realumo kaip tie van Gogho batai. Negali apsimesti prieš paveikslą. Lietaus dubeny plauni pėdas ir negali apsimesti, kai šis aktas tampa tokia pat mįsle kaip ir eilės, saulės išdegintos ant neramaus širšuolio sparnų. Pėdų prausimas, kai pro judesių suaustą šešėlių vainiką į tave sminga sidabriškos demiurgo akys. Pasaulio tikrumo nesuvaidinsi. Kam pilti smėlį į burną, kai visai šalia teka švenčiausi upeliai? Krikštytas vaikas esi, krikštynų dieną mėnulis daugino ir barstė save ant rasojančios tavo kaktos. Dėl šviesos ritualo sapnavai Atpirkėjo gimimą. Akių lėliukės nešė kryžių, žvilgsnis palengva trupėjo į ateities laužą ir liepsnojo tavo oda. Marmuro oda, stingstanti lava, prasiveržusi iš motinos ir tėvo švelnumo. Laikui bėgant žvaigždžių smėlynai įsupo tavo lopšį, tarp dangaus kristalų žengei pirmuosius žingsnius. Lede įšalę mėnulių veidai švietė tau pro plaukus. Smigo pėdutės į aštrias ledynų smailes. Perlamutras! Pasidengei perlamutrine oda, vaivorykštės liepsnų nusėta. Dar didesnės, dar karštesnės, net nebežmogiškos liepsnos dėliojosi tarp tavo kaulų. Kai augai, dieviški užrašai tvirtėjo, taurūs metalai dar giliau ir dar giliau, ir dar giliau skverbėsi, net sielą pasiekė. Pagaliau. Dievas čia. Atmerki akis, kurios kadaise buvo laukai. Per juos dar kūdikis būdamas kryžių nešei, kad prikeltum save, kad užaugęs atmintum išaugtus batukus. Ar ne jie tuomet svajojo tavo kaktą ir tavo dykumą? Kūnas – tai simbolis. Pėdų deginimas ant įkaitusio smėlio. Neši kryžių, per verksmą klumpi ir pakėlusiai tave motinai į delnus rėki neviltį, kad neįstengei. Pritrūko jėgų. Nepyk. Nevok oazių. Nežudyk. Mirtis – tai kūno prapultis. Simbolio bedugnė! Bedugnės nešimas jau yra atgaila. Mes, žemės vaikai, nešam bulvių pintines į baisingas nuovargio krosnis ir nedaugelis geba pakilti, kaip kadais jau buvo pakilę. Ir niekuomet nėra per vėlu, nes kūdikystei lemta tęstis per amžius. Amžių amžius! Dievas dovanoja begalinius matavimus ir kuria nenuspėjamas dykumas, kad tavo akių visatos, žyniai, palaikiui įgyjantys apskritus juodus pavidalus, pagaliau perneštų kryžių į širdį. Į širdį, kur prasiverš ugnikalnio alsavimas! Kaip laukinis! Kaip išprotėjęs žirgas draskysi dykumas, iškasi kiekvieną atgailą, nes siela! Siela! Išsibarstysi mėlynais žiedais į ledynų žemes, nes sielos! Didelės sielos jau čia.
