Po draugiško teismo

JELIZAVETA POPOVA

Einu gatve, kurioje yra mūsų mokykla. Ir staiga mano dėmesį patraukia didelis ranka rašytas skelbimas: „Šiandien 10-os namų valdybos raudonajame kampelyje įvyks draugiškas Marinos Korobovos teismas už šmeižtus ir intrigas.“ Minutėlę sustingstu iš netikėtumo: Marina Korobova! Suglumusi kartoju pažįstamą vardą. Juk tai mūsų buvusi mokinė! Kokia gėda! Kaip tai atsitiko?! Kiek prisimenu, mergaitė buvo ne iš blogųjų, mokėsi „gerai“ ir „labai gerai“. Sėkmingai baigė dešimtmetę, paskui institutą. Kodėl gi mes anksčiau nepastebėjome tokių merginos bruoželių, kurie sugadino jos charakterį, padarė ją nepakenčiamą, nesugyvenamą?

– Juk ji nuolat skundėsi motinai, kad jai mažina pažymius, – pasakė man viena mokytoja, su kuria išsišnekėjome apie Korobovą. – Ir su vaikais dažnai pykdavosi, jie jos nemėgo, niekuomet niekur nerinkdavo, nors mokymosi atžvilgiu ji buvo geriausiųjų tarpe. Tačiau niekas iš mokytojų tam neteikė reikšmės.

Vadinasi, šiandieninis draugiškas teismas teis ir mus, mokytojus. Už tai, kad nesugebėjome išugdyti tokių charakterio bruožų, kurie padeda žmogui gyventi kolektyve. Už tai šiandien susilauksime žiaurios bausmės.

Ir štai aš namų valdybos raudonajame kampelyje. Ten, netoli žalia staltiese užtiesto stalo, sėdi Marina. Ji netikėtai atpažįsta mane ir nukaista. Jai gėda, ji nusisuka. Man taip pat nejauku. O čia dar į salę įeina fotoreporteris ir ima fotografuoti teismo posėdį. Kaltinamoji stengiasi uždengti veidą ranka, bet rytoj kuriame nors laikraštyje žmonės paskaitys apie moterį, nuodijančią savo kaimynams gyvenimą, ir pasakys: kalti tie, kas ją auklėjo.

– Intrigantė! Lauk ją iš Maskvos! – girdžiu pasipiktinusius žmonių balsus. – Visą butą sukiršino. Gyvenimo per ją nėra!

Griežtas draugiškas teismas priima sprendimą: „Įspėti Korobovą: jeigu nepakeis savo elgesio, – ištremti iš sostinės.“

Marina sėdi, žemai nuleidusi galvą. Ji mato, kaip šėlsta salė. O aš galvoju: žmonės kovoja už gerą, šviesią buitį, už žmonių santykių tyrumą. Draugiškas teismas – tai didelė jėga, tačiau šio teismo galėjo ir nebūti, jeigu mes, mokytojai, būtume daugiau rūpinęsi, kaip išugdyti kilnias savo mokinių moralines savybes, kurios reikalingos žmogui gyvenime.

Po šio draugiško teismo man kilo klausimas: „O ką mes, mokytojai, žinome, kaip gyvena mūsų mokiniai namuose, savo butuose, galbūt kai kurie jų įtraukti į butų tarpusavio intrigas?“ Pradėjau dažniau lankyti vaikus namuose. Ir iš tikrųjų netrukus sužinojau, kad mano mokinys Tolia Smirnovas kaip tik gyvena su kaimynais priešiškoje ir neapykantos persunktoje atmosferoje. Kartą užėjau pas šitą berniuką į namus, išsikalbėjau su kaimyne.

– Blogai gyvename, taip blogai, – pasakė man labai simpatinga pagyvenusi moteris, chirurgė, – kaip Montekiai ir Kapulečiai. Mūsų vaikai vienas su kitu nedraugauja, nors ir mokosi toje pačioje mokykloje, jie netgi nesisveikina. Vieną kartą, – pasakojo moteris, – pas mano sergantį vaiką atėjo gydytojas. Bute, išskyrus Tolią, nieko daugiau nebuvo, tačiau jis gydytojui durų neatidarė, nes šis paskambino ne tris kartus, kaip reikėjo, o du. Tolia taip pasielgė tik dėl to, kad mes blogai sugyvename ir jo tėvai neleidžia jam su mumis bendrauti. Jis auga žiaurus ir grubus, mėgsta smarkiai trankyti durimis, kad pažadintų kaimynus, su kuriais vaidijasi jo šeima, kartais įjungia pilnu galingumu radiją, nors visiškai jo neklauso.

– Kaip gaila, kad jūs neatėjote į mokyklą, nepapasakojote apie tai, – pasakiau moteriškei, – gal mums būtų pasisekę paveikti tėvus, berniuką.

– Galbūt, – sutiko ji, – bet juk ne kiekvienas mokytojas panorės imtis tokio bjauraus reikalo.

Ko gero, ji teisi. Ne kiekvienas. Juo labiau kad ir Tolios tėvai kartą man pasakė:

– Tai mūsų asmeninis reikalas, ką norim – mylim, ko norim – nekenčiam.

– Na, o berniuką kam žalojate? – nejučiomis paklausiau, bet šio klausimo jie nesuprato arba nenorėjo suprasti.

Ir tada viename tėvų susirinkime pradėjau šia tema pokalbį. Neminėdama Tolios tėvų pavardės, papasakojau žmonėms jų liūdną istoriją. Dauguma tėvų pasmerkė šią šeimą, ir tik du mėgino ginti. Dėl šių dviejų man ir kilo įtarimas, kad jų šeimoje taip pat gali būti žalojama vaiko siela.

Taip, mokytoją turi jaudinti visa vaiko aplinka. Ir jeigu prireiks, mokytojas turi stoti prieš tėvus, kreiptis į visuomenę, įmonės, kurioje dirba tėvas ir motina, partinę organizaciją, kad mokiniui būtų sudarytos normalios gyvenimo sąlygos.

Ilgai galvojau, kaip paveikti Tolią Smirnovą, kad jis nejaustų priešiškumo savo kaimynei. Ir štai kartą klasėje papasakojau tokią istoriją:

– Žinote, vaikai, vakar vienas mano pažįstamas mokytojas sunkioje būklėje pateko į ligoninę: jam lūžo šlaunikaulis. Norėdama išgelbėti jam koją, gydytoja chirurgė rodė didvyriškas pastangas: penkias valandas ji prastovėjo prie operacinio stalo ir labai vykusiai padarė nukentėjusiam operaciją. Sako, kad… – aš tiriamai pažvelgiau į Tolią, – sako, kad ši nuostabi chirurgė – Tolios Smirnovo kaimynė. O štai mes kartais gyvename šalia tokių žmonių ir jų nepastebime.

Tolia paraudo ir nusisuko. Jam buvo gėda. Galbūt jis pirmą kartą pažiūrėjo į savo elgesį bute kitomis akimis.

TSKP XXII suvažiavimas iškėlė mums, mokytojams, uždavinį – išauklėti naują žmogų, komunistinio rytojaus žmogų. Ir mums teks dar daug padaryti, kad niekuomet netektų skaityti tokių skelbimų: „Šiandien įvyks draugiškas teismas. Teisia veltėdį, girtuoklį, intrigantę…“

Iš: Jelizaveta Popova. O juk jie suaugę! Kaunas: Šviesa, 1966

Parinko Vidas Dusevičius