Dobužinskių šeimos kripta

DONALDAS STRIKULIS

Prieš porą metų pačioje Vilniaus širdyje staiga atsirado visai įdomus meno kūrinys. Tik nežinia, kam jis skirtas. Apie tai nepranešė nė vienas laikraštis. Tik rusiškame savaitraštyje „Obzor“ (?!) buvo pompastiškai aprašyta, kaip „sunkiai ir sudėtingai jau daugelį metų vis bandė įamžinti M. Dobužinskio vardą“ visuomeninė organizacija „Naš dialog“ ir „Sojuz russkich Litvy“. Klausimas, ką šios dvi organizacijos turi bendra su Mstislavo Dobužinskio vardu. Nors skulptoriaus Kęstučio Musteikio ir architekto Algirdo Umbraso kūrinys yra įdomus ir išraiškingas, taip ir lieka neaišku, kam jis skirtas: čia įamžintas M. Dobužinskio vardas ar jo tapytas paveikslas „Vilnius. Tilto gatvė“ (1907)?

Kiekvieną dieną pro šią vietą praeina šimtai žmonių, tačiau mažai kas į šią puikią skulptūrėlę, pasislėpusią medžių paunksnėje, atkreipia dėmesį. Tūkstantines lėšas buvo galima panaudoti žymiai naudingiau, pvz., išleisti dailininko atsiminimus apie Lietuvą, jo straipsnius, pasisakymus, kurių tik lietuviška tematika yra apie 50, reprodukcijų albumą ir t. t.

Bet yra dar viena vieta, tiesiogiai susijusi su visa Dobužinskių gimine. Tai Rasų kapinės.

Beveik prieš dvidešimt metų šių eilučių autoriui pagal M. Dobužinskio archyve išlikusius dokumentus ir fotografijas pavyko tiksliai nustatyti Dobužinskių šeimos kriptą. Tuo metu vaizdas buvo, švelniai tariant, baisus. Postamentas ir Švč. Mergelės Marijos figūra sudaužyti, aplink krūvos šiukšlių… Matėsi, kad kriptą bandyta apiplėšti… Bet prieš keletą metų Dailės akademijos dėstytojų pastangomis, finansuojant Paminklų apsaugos departamentui, kriptą pavyko restauruoti pagal M. Dobužinskio fotografiją, darytą 1939 metais. Tų metų ankstyvą pavasarį dailininkas paskutinį kartą lankėsi Vilniuje pas seserį Olgą Rognedą. Tų pačių metų vasarą jis išvažiavo į Londoną kurti scenovaizdžių Michailo Čechovo spektakliui… Prasidėjo karas… Pasaulis staiga pasikeitė… Dėl šeiminių aplinkybių (dailininko žmona buvo žydė!) Dobužinskiai negalėjo grįžti į Lietuvą. Kaune liko butas, studija, mintys apie nuosavą namą ir… milžiniškas šeimos archyvas, jame ir buvo surasti dokumentai apie Dobužinskių šeimos kriptą Rasų kapinėse.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje saugomas rankraštis lenkų kalba, datuotas apie 1932 metus. Jame labai smulkiai aprašyta kripta ir išvardinti ten palaidoti asmenys. Veikiausiai tai Mstislavo sesers Olgos Rognedos užrašai:

Groby Rodzinne Dobużyńskich

Franciszka zm. 1902

Konstancyja zm. 1902

Czesław zm. 1913

Paulina zm. 1917

Olimpja zm. 1918

Walerjan, generał korpusu W. R. zm. 1921

Okazały pomnik z piaskowca: Matka Boska pod Krzyżem artystycznie wykonany, stoi na sklepie grobowym, oboczony [...] ogrodzenia i [...] żelaznymi na nim. Na pomniku tabliczka blaszana.

Žemiau užrašas, darytas kita ranka:

Walerjan Dobużyński, był członkiem Zarządu T-wa Przyjaciół Nauk w Wilnie i z zamiłowaniem przez czas dłuzszy pracował bezinteresownie w tej institucji. Ojciec znakomitego Mirosława artysty, mal. (dekorator teatralny).

Tai kas gi jie? Kokie giminystės ryšiai juos sieja?

Franciszka – pagal genealoginį medį, kurį sudarė Mstislavo sūnus Rostislavas (1903–2000), duktė Ottono (?–1915?) iš kitos Dobužinskių atšakos – Vladislovo Antonijaus (1723–?), kuri atsiskyrė dar XVII–XVIII amžių sandūroje. Bet tai gali būti ir klaida perrašant. Veikiausiai tai Franciszek – Ottono sūnus.

Konstancyja – Ottono duktė (?). Atrodo, kad čia klaidingai įrašyta mirties data. Vilniuje mirė ir palaidota antroji Valerijano Dobužinskio žmona – Konstancija Ottonovna Dobužinskaja (1861–1899).

Czesław – arba Ottono, arba Mamerto sūnus.

Paulina – tikriausiai Paulina Pečkovskaja – Ottono žmona.

Olimpja – jokių žinių nerasta.

Walerjan (1842–1921) – Mstislavo tėvas; generolas leitenantas; išėjęs į pensiją buvo vienas Vilniaus mokslo bičiulių ir Senovės paminklų apsaugos draugijų įkūrėjų; Vrublevskių bibliotekos bibliotekininkas.

Tiksliai nežinoma, kada šioje vietoje pirmą kartą buvo pradėti laidoti Dobužinskių šeimos atstovai. Iš dokumentuose minimų užuominų galima spręsti, kad kripta atsirado pačioje XIX amžiaus pabaigoje.

Kaip galima spręsti iš M. Dobužinskio „Atsiminimų“ (1972), savo pirmąjį sūnų Konstantiną (1900–1901), mirusį dar kūdikystėje Miunchene (vienuolikos mėnesių!), jis palaidojo „šalia mano mažosios sesers Tatjanos, po aukštu medžiu, ant kalvos pačios pakriaušės…“ Tatjana Valerijanovna Dobužinskaja (1896–1897) buvo Mstislavo įseserė, Konstancijos Ottonovnos duktė.

Kyla klausimas, kodėl jų vardai neminimi šiame sąraše. Pasirodo, kai kuriems tėvams, išpažįstantiems stačiatikių tikėjimą, buvo leidžiama nerašyti mirusių kūdikių vardų!

Pačiame Panevėžio miesto centre, stačiatikių kapinėse, išliko taip pat jaunučio Piotro Dobužinskio (1866.V.1–1868.VIII.11) kapelis.

Gerai žinomas ir Juozas (Juozapas) Dobužinskis (1878–1934) – kunigas, rašytojas, redaktorius, visuomenės veikėjas; prezidento Antano Smetonos bendražygis.

„Mes, Dobužinskiai, ne aristokratai, bet labai senos lietuvių giminės – nepamiršk tai“, – kadaise Mstislavui pasakė jo senelis Piotras.

Dokumentuose, kurių dauguma saugomi M. Dobužinskio fonde Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, įvairiuose archyvuose, muziejuose, nurodoma, kad pirmą kartą Dobužinskių-Januškevičių pavardė („Herbu Lubicz“) oficialiai paminėta 1532 metais ir jų šeimos per amžius gyveno Lietuvoje ir valdė Dabužių, Grūžių, Rojūnų dvarus.

Įdomu tai, kad giminėje labai daug buvo grynai lietuviškų ir net pagoniškų vardų: Algirdas, Jadvyga, Veronika, Inezilja, Rogneda ir kt.

Nuostabu ir tai, kad iki šiol Dobužinskiai (Lorenas, Veronika, Gražina, Karolina, Martynas ir kiti), šiuo metu gyvenantys Prancūzijoje, Kanadoje, JAV, vartoja lietuvišką pavardės formą – Dobužinskis.

Tokia Dobužinskių šeimos kriptos istorija.