Chevsūrų kalnuose (2)

MARIUS ABRAMAVIČIUS

Pirmą kartą man atvykus į Chevsūriją, Šota Arabulis parodė gimtąjį kaimą, kuriame prabėgo jo vaikystė. Nuostabusis Čirdilis įsikūręs visai netoli Koršos, kurioje jis dabar gyvena, – kiek aukščiau ant kalno šlaito, virš gilaus slėnio. Dabar kaimas nebegyvenamas. Akmenuotas, vietomis paplautas kelias vingiuoja aukštyn pro ganyklas ir pakelės šaltinius. O jie Chevsūrijoje visuomet įrengiami taip, kad padėtų atminti tose vietose žuvusius ar kitaip Anapus išėjusius žmones. Nuolat tekanti srovelė ir puodelis vandeniui pasisemti skirti keleiviui atsigauti. Atsigaivini, parymai ir daug ką prisimeni. Dažnai prie šaltinių iškalti šitaip pagerbiamų žmonių atvaizdai, gimimo ir mirties metai bei trumpas gyvenimo aprašymas.

Autoriaus nuotrauka

Čirdilyje dar stūkso nemažai namų, tiksliau, jų liekanų. Dauguma apleisti, užmiršti, neprižiūrimi, tarsi niekam nereikalingi. Nors dar turi pakrypusius stogus, linguojančias įstiklintas terasas ir gražias akmenines sienas… Chevsūrijoje įprasta viską statyti iš akmenų: gražiai, be jokio skiedinio ir cemento dedant vieną prie kito. Todėl ir stovi šimtmečius namai, net ir palikti, negyvenami. Elektros srovė nebetiekiama, praėjusius laikus primena tik kai kur karantys laidai.

Šota ir jo brolis gyvena apačioje, slėnyje, prie kelio pastatytuose namuose, o kitas jo brolis miestan laimės ieškoti iškeliavo. Kadaise Čirdilyje stovėjusį gynybinį bokštą broliai išsiardė, kad galėtų pasistatyti naujus namus.

Šiame kaime, kaip jau anąkart rašiau („Š. A.“, V.21), yra šventvietė, kurią esant įmanoma nustatyti tik iš neįtikėtinai didžiulių medžių viršūnių. Nuo seno griežtai laikomasi draudimų – šventvietės teritorijoje augančių medžių negalima nei kirsti, nei genėti, nei nuvirtusių sausuolių malkoms pasiimti. Tiesiog šventa vieta, žmonėms joje ūkiškai tvarkytis nedera. Miniatiūrinė senovinė giria su išsiraičiusiais ir aukštyn besistiebiančiais galingais bukais, klevais ir net riešutmedžiais.

Šota sakė, kad Chevsūrijoje nuo seno gyveno laisvi žmonės, turėję visko, ko jiems galėjo prireikti. Kiekvienas kaimas turėjo savo laukus, ganyklas, malūną, miškus, žirgus ir gyvulių bandas. Aukščiau jų buvo tik karalius ir Dievas. Iš esmės kiekvienas kaimas buvo ir iki šiol išliko kaip vienos arba kelių šeimų tėvonija. Čirdilis yra Arabulių šeimos kaimas, o, pavyzdžiui, Ardotis – Zviadaurių šeimos kaimas.

Autoriaus nuotrauka

Kiekvienas kaimas turėjo (ir dabar turi) savo šventvietę ir šventiką, kurį gal tiksliau reikėtų vadinti orakulu ar žyniu. Kaip jis išrenkamas ar pasirenkamas, dar nesužinojau, nepavyko ir išsiaiškinti, kas jis. Kai Šotos paklausiau, jis pasakė: ne, ne, tai ne aš… Aišku tik kad šventikas yra iš to paties kaimo ir šeimos rato. Jis tarsi ryšys – balsas tarp šventvietės ir bendruomenės. Šventvietės norus jis perduoda žmonėms. Pavyzdžiui, Šotos tėvų ir senelių namas du kartus buvo perkeliamas vis į kitą vietą, po kokius dvidešimt metrų į šoną, nes šventvietė nenorėjo, kad taip arti jos gyventų žmonės. Kai Šotai buvo septyneri, tie namai sudegė. Jo senelis, bandydamas išgelbėti šeimos relikvijas ir išnešti sunkų sidabru puoštą balną, žuvo liepsnose.

Apie šventvietę Šota visuomet kalba lėtai ir paslaptingai, vis kažką nutylėdamas, tik vienu sakiniu atsakydamas į klausimą. Iš kitų chevsūrų apie šventvietes išgirsi tik tai, kad jos yra ir kad ten atliekamos apeigos. Taškas. Daugiau apie tai nebekalbama arba šneka natūraliai pasisuka kita linkme… Praėjusiais metais filmuojant ir Šotai uždavinėjant klausimus apie laisvę, laimę ir meilę, kalbėdamas prieš kamerą, jis vos vos šį tą daugiau prasitarė. Bet kai aš, nors ir nujausdamas atsakymą, pasiūliau padaryti keletą kadrų šventvietėje, jis atsisakė: „Ne, ten negalima.“

Anksčiau visa šventvietės teritorija buvo apjuosta iš akmenų sukrauta tvora. Dabar dažnai jau ir tvorų nelikę, bet kiekvienas chevsūras žino, kur prasideda jos teritorija (moterims ten iš viso negalima įžengti).

Per šventes, kai šventvietėje vyksta ritualinės apeigos, moterys sėdi priešais ant kalnelio, iš tolo stebi, kas vyksta, ir laukia. O vyrai… O vyrai senoviniuose didžiuliuose kalinėto vario katiluose kaip ritualinį gėrimą verda alų ir pjauna avinėlį. Tarsi bibliniais laikais – iki pirmosios Saliamono šventyklos pastatymo.

Šventvietės vadinamos krikščioniškais vardais, tačiau kas žino, iš kur atsirado jose atliekamos apeigos? Kartais vietinis senolis sušoka maginį šokį, pakeliama vėliava, atnašaujama auka – ritualo dalyviai džiūgauja tarsi iš naujo atrasdami ryšį su protėviais ir dangaus skliautu. Kaimo kapinaitės dažniausiai įsikūrusios šventvietėje.

Kas būdingiausia mano regėtoms chevsūrų šventvietėms? Pirmiausia į akis krenta varpas – didelis, tikras ir skambantis. Pasakiškai, stebuklingai atrodantis šimtametėje girioje – kabantis akmeniniame bokšte. Nežinau, kaip ir pavadinti kitą esminį elementą – akmeninis bokštas, stupa, aukuras ar altorius? Jis dažniausiai apie pusantro metro aukščio, kvadratinės formos su ertme viduje, aukštyn smailėjantis ir su akmeniu viršuje. Kartais tokių akmeninių bokštų šventvietėse stūkso ne vienas, neretai jie yra paprasti, sudėti iš jau apsamanojusių akmenų, nors būna, kad jame atsiveria altorius su sunkiai nusakomais puošybos elementais, varpelių girliandomis, taurėmis ir elnių ragais. Daro įspūdį ir akmeninis namas žemu stogu, kuriame uždegamos žvakelės ir vyksta apeigos.

Autoriaus nuotrauka

Kiekviena šventvietė savaip unikali ir savita. Kai kur būna išlikęs tik vienas akmeninis bokštas, kitur jų – gausybė, kai kur stovi ne vienas pastatas, o kitur belikusios tik akmenų krūvos. Visa chevsūrų žemė tarsi ženklinama tokių bokštų. Snorio slėniu leidžiantis nuo Džutos toks bokštelis žymi Chevsūrijos ribą, už jo prasideda svetimos žemės.

Šįkart keliauju į šiaurinę Didžiojo Kaukazo kalnagūbrio pusę, kur stovi neapsakomų bokštų ir namų miestas Šatilis ir neprieinama Muco tvirtovė. Vienintelė bažnyčia Chevsūrijojo, manoma, pastatyta karalienės Tamaros laikais, irgi iškilo ten – minėtame Ardočio kaime.

Į chevsūrų gyvenimą žvelgiant neatidžiai galima ir nieko nepamatyti. Įsigilinus ryškėja Delfų orakulo tradicijos tęstinumas XXI a. civilizacijoje.