Eilės. EMILIS MILKEVIČIUS

Žydintis medis

tai žydintis medis išauga jai
iš širdies tai žydintis medis išauga jam
iš širdies tai žydinčio medžio
kvepėjimas muša į veidą
ir jos burnoje prasimuša
šypsena ir jo burnoje prasimuša
šypsena

jie geria jie geria jie geria
žydintį medį medį
kvepiantį naktį naktį
jie miega

Partenono frizas (fragmentas). 447-432 m. pr. Kr. Paryžius, Luvras

šliaužti su ja pilvu
tirtėti su ja tai reiškia

pridėti prie pilvo arbūzą
pjaustyt

aš noriu suvalgyt
arbūzą dajaną arbus

man smalsu

Labai atsiprašau, bet septynmyliai batai nori būti
susikelti ant stalo. Fotelio Balne
aš taip labai miegočiau,
kad lengvai lyg verdančiu aliejum
ar trūktelėtas už virvutės šoktelėčiau į Devintą
Dangų, noriu.
Labai atsiprašau, bet aš rąžysiuos.
Ir užsikimšęs kairę šnervę įšnirpščiu šaukštelį cukraus,
ačiū bačiū.
šventieji iš litanijos užtars mane katutėm.

Karavanas eina

Aš kartą išraičiau klaustuką ir šauktuką vietoj parašo.
Man kraujas iš ausų, ir kažkokia žuvis mane baksnoja
snukučiu.
O, rodos, šnekučiavomės, ir adata dar eina per plokštelę,
arbatinukas gieda apie cukrų mylimosios akyse;
tu perkremti alyvuogę ir padedi į lėkštę Pagaliuką;
tuo pačiu metu
kažkas mus šaltakraujiškai nurašo nuo afišų,
ir tai nebejuokinga. Nes klaustukas nepaliaujamai didėja, kol dingsta suvisai.

Sukioju plokštelę atgal:

Aš nerimauju danguje su debesiais baisiais.

Totalinis Neofolkas

moralas: stambus kapitalas neatneša laimės;
į lentpjūvės patalpas, sako, įsimetė aitvaras:
priėjęs iš nugaros, ima ir pastumia žmogų
žemyn į stakles. O konvejerį būtų reikėję
stabdyti tada, kai dar niekam nebuvo smagu.
Tos lentos išeina į miestą, tas velnias išsineša
stiklinę pipetę iš stiklo pūtikų dirbtuvės
(jinai gretima), kad galėtų prilašinti meistrui į ausį
nuodų. Jis svajoja ir rytą pabunda žvalus,
žinodamas, kaip
pakartot Stradivarijaus smuiką

ir juodąjį strazdą, bet aš primiršau tą istoriją,
atrodo, kad strazdas baisus, nes išmoko pamėgdžiot balsus,
atskridęs palesti krituolių, jis suokia išeiti į sodą,
bet jeigu įjunksi klausytis, neteksi varžtelio
ar kito, kaip kartą nutiko ir medkirčio moteriai:
teisme ji visai nesigynė nugulusi kūdikį,
tik prašė suprast, kaip siaubingai bijojusi nekrikšto,
ir svaičiojo mačiusi žydą, kai nuodijo šulinį.
Kirtėjai pasiima fakelus; nieko nebijo;

pro girią pamato švieselę iš kito bažnytkaimio,
kur vaistinę laiko toks senas,
pageltęs žydelis,
bet lapė išbėga ant tako ir žiūri į žmones akim,
panašiom į žmogaus, ir minia
išsivaikšto,
ir keletui puslapių stoja mįslingas vidurnaktis.

O lapė išsipeša ilgą kaštoninį plauką
ir virsta į žydo anūkę,
pareina pėsčiom mintinai deklamuodama Heinę.
Laiške po savaitės tarp kitko rašys:
vietovės išties įsibrauna į protą ir širdį –
kai čia atsidūriau, aš daug ir keistai sapnavau.
Bet tęsia diskusiją temom, kurios aktualios:
ar verta prie knygų praleisti atostogų laiką,
ar buvo Homeras ar du, ir ar vokiečių dėdės
supranta, kad žmonės apsimeta perskaitę knygą,
kad, sako, viduramžiai greitai pramoko rimuoti,
ir jeigu ne srutos, ar miestai jau buvo panašūs į mūsų,
ir tai, ar gali pasikliauti ir kiek pasikliauti
viltim, kad tave po mirties apkabins Abeliaras.

Girdėti

suklūsta labai atsargūs
mėgina kvėpuoti
tavo
balsą kvėpavimą patys
ima šiek tiek švytėti

matai aš pasidaviau šviesai
ir aš ir dabar jinai
yra mano naro varpas
ir prie jos prie manęs
glaudžiasi vapančios burnos
ir akys

auksinis samsonas išneša burną
metai priklauso auksiniam saturnui
kartą atsikimšau ausis girdžiu
barška per pubertetą ir greit didėja
branduolinė grėsmė radiacija
kokainas verkiant

šaukšto medaus į deguto
statinę į parako puodą molotovo stiklinę
kad sprogtų sergančiam tyliai ant šilto
pieno plėvė bet niekam
nereikia nė šnipšt su meile
rusijoje ant sniego
lauko

baudžiauninkas atsistoja girdi
danguj šurmuliuoja tranko
durim su skersvėjais
vaikšto

pirmasis pasaulinis karas
išneškit daiktus

ir keturios apreiškimo lapės
pasirodo su degančiom pakulom iš
teisėjų knygos

ir gaublį nulaižo kometų
uodegos

ir spuoguotas nušašęs vaikas
padega šiukšlių dėžę
ir bėga

Pagrindinis herojus

Sugrįžo neva praradęs visus draugus,
prisigretino ne iš karto. Aišku, ne jis.
Kažkoks prašalaitis, visai nežymus žmogus.
Nunuodijo šunį.

Bet įtempė lanką kaip reikiant
ir zvimbino ant visos Itakės.

Senatvėje buvo aklas kaip kurmis
ir jai ant saulutės padėdavo galvą į skreitą,
ir tada užsivesdavo: apie Kirkę, Charibdę,
lotofagus ir dramblio kaulo vartus
į tamsiąją Hado valstybę, neva ir ten
jau yra pabuvojęs.