Dviejų krantų pokalbis

ASTIJUS KRAULEIDIS-VERMONTAS

Kaip būtų gera bent trumpam kur nors pabėgti, kai už lango lyja lietus ar miestas pilnas šurmulio. Išeitis yra – reikia surasti vietą, kur atitrūkęs nuo miesto ritmo galėtum išgirsti seniai girdėtą jūros ošimą, pajausti tarp rankos pirštų rupų smėlį ar užuosti išraiškingą pajūrio augalų kvapą. Toks jausmas apima aplankius Vokietijos sostinėje Berlyne gyvenančios lietuvių menininkės Almyros Weigel pirmą kartą eksponuojamą autorinių papuošalų parodą „Krantas“. Pasitelkusi papuošalus menininkė pasirenka kurti dialogą, kurio esmė – žiūrovo ir papuošalo sąjunga, per kurią išsikristalizuoja būties harmonija.

Kūrėja nesiekia išsiskirti. Tiesiog pasirenka, atrodytų, papuošalų gamybai (ne)labai tinkamą medžiagą – plastiką. Materija menininkės rankose virsta apgaulės šydu. Plastiku išreiškiamas kriauklės, jūrų žolės ar akmens įvaizdis tampa kolekcijos kūrinių – auskarų, kaklo papuošalų ar žiedų – ašimi, leitmotyvu.

Almyra Weigel linkusi savo papuošalus vadinti „mažaisiais plastikais“. Tikslūs, bet kartu poetiški ir minimalistiški papuošalų pavadinimai („Jūros pamylėta“, „Pakrantės išsiilgusi“ ar „Saulę apsikabinusi“) tiesiog nurodo siekiamą komunikaciją tarp sukurto papuošalo ir žiūrovo. Intriguoja ne tik pasirinkta medžiaga, bet ir tai, kaip „mažasis plastikas“ geba paveikti žmogaus sąmonę. Kūrėja savo papuošalų istorijas pasakoja pasitelkdama ryškią arba tamsią spalvą ir tiesią arba dekonstruotą formą – taip leisdama istorijas pratęsti pačiam žiūrovui.

Almyra Weigel. Žiedas „Sutemų paliesta“. Galerijos „Aukso pjūvis“ nuotrauka

Pavyzdžiui, auskarai iš šviesiosios kolekcijos dalies „Sutemų apsvaiginta“. Svarbu tai, kad papuošalo paviršiuje pasirodo ir žmogaus, ir gamtos linijos. Pabrėžiama skirtybė tarp gamtos ir žmogaus. Gamtą reprezentuoja žalia, oranžinė ar juoda spalvos, o žmogų – susiliejusių trijų spalvų derinys ir, žinoma, abstrakti moters figūra. Ypatinga tai, kad, skirtingai negu stiklas, plastikas sukuria iliuzijos įvaizdį. Be abejo, per iliuzijos semantiką tarsi per vandens paviršių kuriamas (post)modernaus žmogaus žvilgsnis ne tik į gamtą, bet ir į kitą aplinką.

Kita vertus, antroji kolekcijos dalis išsiskiria rafinuotumu ir pasirinkimu akcentuoti arba papuošalo spalvą, arba formą. Vėrinio „Smėlio apdovanota“ spalva nukonkuruoja formą (kuri visuose vėriniuose yra vienoda arba panaši). Smėlio spalva, siejama su rudais atspalviais, sukuria kriauklės paviršiaus įspūdį, čia galima įžvelgti ir kitus gamtos atspalvius arba tamsias spalvas: juodą, žalią ar rudą. Vėrinio spalva žaidžia, mirga ar sukelia leng-vumo jausmą, kuris yra perimamas iš gamtos, iš kranto įvaizdžio. Pabrėžiama, kad ne tik žmogus, bet ir gamta yra laikina.

Vis dėlto (post)modernizmo žmogui plastikas turi kitą reikšmę, kuri yra susijusi su vartotojų kultūra. Anksčiau ir dabar teigiama, kad mūsų egzistencija yra pilna daiktų, kurie trikdo mūsų mąstymą ar trukdo pasiekti skirtingus gyvenimo krantus, t. y. komunikuoti, tinkamai pažinti aplinką. Be abejonės, esama išimčių, kurios netikėtai pasirodo plastiko paviršiuje. Svarbiausia, ką galime įžiūrėti žaismingame meno kūrinio paviršiuje ar pačioje formoje, kintančioje spalvoje. Almyros Weigel papuošalai sužaidžia su žmogaus įsitikinimais, padeda pasiekti to gyvenimo krantus, kai (į)vyksta dviejų krantų pokalbis: netikėtas, žaismingas ir įsimintinas.

Paroda veikia galerijoje „Aukso pjūvis“ (K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53, Kaunas) iki spalio 18 d.