Naujos senos knygos
AGNĖ ALIJAUSKAITĖ
Mary Shelley. Frankenšteinas. Romanas. Iš anglų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2013. 304 p.
„Baltų lankų“ leidžiama „Mažų didelių knygų“ serija ir toliau džiugina skaitytojus, nespėjusius susipažinti su garsiausiais literatūros kūriniais, taip pat tuos, kurie nekantrauja perskaityti anksčiau skaitytas knygas dar kartą ar tiesiog nori papildyti jomis savo biblioteką.
Nedideliu formatu išleistas literatūros istorijoje neabejotinai didelį įspaudą palikęs Mary Shelley „Frankenšteinas“. Kūrinys pirmą kartą publikuotas 1818 metais, autorė išleido jį anonimiškai, o parašė būdama vos devyniolikos. Dabar Frankenšteino, tapusio kultūros simboliu, vardą žino visi – net tie, kurie nenumano, kas jis per vienas, tie, kuriems gotikinio romano ar fantastinės literatūros sąvokos tebėra slėpiningos ir nepažįstamos. Sulaukęs galybės kino adaptacijų, vykusių ir nelabai, romanas itin aktualus šių dienų kontekste. Tai viena iš daugelio galimų prometėjiško mito variacijų. „Frankenšteine“ aprašytas idėjas galima atpažinti tiek tarpasmeninių santykių ypatybėse, tiek fantastiniuose filmuose, pavyzdžiui, Ridley Scotto „Prometėjuje“ (2012) – viskas priklauso nuo žiūros taško.
Smalsus ir talentingas Viktoras Frankenšteinas, norėdamas sukurti žmogų, sukuria, kaip pats sako, pabaisą. Tragedijos užuomazga tampa pats sukūrimo aktas, jos tęsiniu – kūrėjo nesugebėjimas pasirūpinti ką tik pasaulį išvydusiu (daugiau ar mažiau) žmogumi. Sukurtasis jaučiasi vienišas, neišmano, kaip elgtis elementariose gyvenimo situacijose, visko turi mokytis pats. Negana to, tampa atstumtuoju vos pasirodęs kokiai nors žmogiškai būtybei. Frankenšteino kūrinys stigmatizuojamas vien dėl estetiškai nepatrauklios išvaizdos. Tokios atmetimo reakcijos pretekstus ir pasekmes galima analizuoti psichologiškai, sociologiškai, tačiau nederėtų pamiršti bene svarbiausio santykių modelio – sukurtojo santykių su savo kūrėju. Romano fabula pagrįsta konfliktais – vidiniais, išoriniais, humanistiniais ir moksliniais. Frankenšteino kūrinys tampa gėrio, jautrumo, bet tuo pat metu ir keršto įsikūnijimu. Patsai Viktoras taip pat skausmingai vertina savo poelgius, tad atitinkamo žanro negerbėjams „sielvartingiausio bejėgiškumo bedugnių“ romane gali būti gerokai per daug. Jei sielvartingo bejėgiškumo verbalinės išraiškos negąsdina, skaitymo malonumas beveik garantuotas.
Vis dėlto bene didžiausias malonumas žmonijos istorijoje, tampantis daugelio siekiamybe, yra bandymas tapti dievais. Ta pati istorija atskleidžia dažnai itin nemalonias tokių bandymų pasekmes. „Gerais ketinimais ir pragaras grįstas“, – rašo Johnas Miltonas „Prarastajame rojuje“. Shelley knygoje galima rasti aliuzijų į Miltono kūrinį. Vis dėlto labiausiai norisi žvelgti iš nūdienos perspektyvos, o toks žvilgsnis suponuoja romano idėjų ir mokslinės pažangos gretinimą. Vis dar stengiamės sukurti žmogų, rezultatai nėra tragiški, nebekelia siaubo, kuriami robotai vis panašesni į mus, vis artimesni. Sakytum, Frankenšteino nesėkmė tėra niauri praeitis ir su dabartimi, tuo labiau realia dabartimi ji nieko bendra neturi. Galima mėginti paneigti naratyvo adekvatumą dabar gyvenamai realybei, tačiau pabaiga niekaip neleis pasprukti nuo šiurpios Damoklo kardo nuojautos. Kaip paprastai, norisi išvengti apokaliptinių pranašysčių, tad pabaigsiu mintį subtilia užuomina apie netikėtai destruktyvų rezultatą, įmanomą su savo kūrinio, kitaip sakant, savo paties pagalba.
Apibendrinant šią istoriją vis dėlto nesinori apsiriboti puolusiojo įvaizdžiu. Koncentruotas žvilgsnis padės ne tik pamatyti sėkmes ir nesėkmes, bet ir suvokti Shelley romano kompleksiškumą. Perskaitytas „Frankenšteinas“ akimirksniu išauga neteisėtai komišką, buką ar dar kokį nors netikusį kultūros simbolio rūbą.
___
Max Frisch. Homo Faber. Romanas. Iš vokiečių k. vertė Vytautas Petrauskas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2013. 256 p.
Anot Hannah Arendt, darbas yra „veikla, atitinkanti žmogaus egzistencijos nenatūralumą, ji nėra įaugusi į nuolat atsikartojantį žmonijos gyvenimo ciklą, jos mirtingumo jis nekompensuoja“. Žmogaus prigimtį, išreiškiamą tokia veiklos atlikimo būsena, Arendt vadina homo faber (žmogus meistras). Homo faber reprezentuoja tas, kuris ką nors konstruoja, – statybininkas, architektas ar įstatymų leidėjas – pasaulio, aplinkos konstravimas suprantamas plačiau nei vien kaip fizinio veiksmo atlikimas.
Sunku atspėti, sutapimas ar ne, kad taip savo knygą pavadino Maxas Frischas, šveicarų rašytojas ir (o, (ne)atsitiktinume!) architektas. Romanas pasirodė dar 1957-aisiais, lietuviškai „Vagos“ buvo išleistas po dešimties metų. Tuomet tiražas siekė visus dvidešimt penkis tūkstančius, šiemet – tris tūkstančius penkis šimtus egzempliorių.
Tai, žinoma, tik skaičiai. Žmogaus amžius, galima manyti, taip pat tik skaičiai, bet romano pagrindinis veikėjas Valteris Feiberis vidinius konfliktus išsprendžia ir kiek kitaip: „Mano klaida Zabetos atžvilgiu: kartojimas, aš elgęsis taip, lyg nebūtų senatvės, vadinasi, prieš gamtos dėsnius. Mes negalime panaikinti senatvės, toliau atlikdami sudėties veiksmą, vesdami savo pačių vaikus“ (p. 198) – citata sufleruoja, kad jis sprendžia ne tik amžiaus, bet ir kraujomaišos dilemas. Nepaisant to, fabula neišsiskiria iš gausiai įsimylėjimais, nusivylimais, mirtimis užpildyto plataus literatūros lauko. Bet ar tikrai verta ieškoti išskirtinumo nutikimų visumoje, jei gerokai svarbesni ir įdomesni atrodo jų rezultatai? Frischo „Homo Faber“ prasminga skaityti kaip egzistencinių iššūkių dienoraštį. Valteris Feiberis architektūriškai konstruoja savo sudėtingą pasaulėvaizdį, Frischas – skaitymo malonumą ir įdomumą. Taikliai pasirinkta romano apimtis, dar taikliau pasirinkti taupūs žodžiai, sakiniai. Istorija netampa nuobodi ne tik dėl rašymo stiliaus, bet ir dėl fono – kelionės. Lėktuvas, traukinys, Graikija, Meksika, Londonas… Net ir tada, kai nekeliauja, Valteris ruošiasi kelionei, pavyzdžiui, gličios saulės kaitroje ieško džipo. Homo faber bastosi po pasaulį visai taip pat, kaip (mintimis ar ne tik jomis) bastosi tarp moterų. Skaitytojas bastosi kartu – tiek prisiminimų, tiek vykstančių, įvyksiančių giliai paliktų įspaudų kontūrais.
Skaitytojas sutrinka. Belieka prisiminti neseniai „Šiaurės Atėnuose“ spausdintą Laimanto Jonušio tekstą apie antiherojus („Įžūli drąsa“, IX.6), Valterį Feiberį norisi sugretinti su Nabokovo „Lolitos“ Humbertu. Tik, kad ir kaip žvelgtum, Feiberį pavadinti antiherojumi nebūtų teisinga. Žinoma, tai nereiškia, kad būtų absoliučiai teisinga laikyti jį herojumi. Nors pavadinimo ieškoti visai nebūtina, kai regėjimo lauke atsiduria universalusis homo faber.
Dangaus mėlynumo knygos viršelis puikiai dera romano pabaigoje užrašytam liūdesiui. Jis nėra nykus, nuobodus, ne, jo atspalvių variacijos begal įvairios. Svarbu: čia nerasite išraiškingo sentimentalumo, bet rasite drąsų introspektyvų žvilgsnį savo pusėn. Ton pusėn, kurion paprastai žvelgiama atsargiai, tarsi bijant susižeisti. O be reikalo – homo faber savirefleksija gali būti labai konstruktyvi.
