2013 09 27

Trys viename

ANONIMINIS GRAFOHOLIKAS

Kavinės „Trys viename“ salė su dideliu juodu stalu ir vienu mažu juodos ir baltos spalvos staliuku bei baltomis durimis į virtuvę. Virš juodojo stalo ant sienos pakabinta reklama su užrašu „Rytoj alus nemokamai“ ir švytuoklinis laikrodis. Prie juodojo stalo sėdi OŽKAKOJAI ir įdėmiai žiūri į kabantį ant sienos laikrodį. Tuo tarpu juodos ir baltos spalvos staliukas užimamas čia užklystančiųjų.

Pirmas veiksmas

Prasiveria kavinės durys, įeina KELEIVIS. Jam įėjus, ant sienų kabančiuose garsiakalbiuose suskamba keli pirmieji Šopeno „Laidotuvių maršo“ akordai. Prie staliuko prieina VALYTOJAS.

VALYTOJAS. Laba diena, ar jau išsirinkote?

KELEIVIS. Taip. Man prašyčiau šviesaus alaus.

VALYTOJAS. Atleiskite, bet rasistų mes neaptarnaujame.

KELEIVIS (nustebęs). Ką?

VALYTOJAS. Ką, ką! Mes rasistų neaptarnaujame! Kuo jums tamsus prastesnis už šviesų? Sakykite, kuo? (Ant grindų teškia rankose laikytą bloknotą ir rašiklį)

KELEIVIS (atsistoja). Kodėl jūs ant manęs šaukiate?

Prieina VYR. VALYTOJAS.

VYR. VALYTOJAS (šypsodamasis). Nepykite ant mūsų padavėjo, jį vos vakar išleido.

KELEIVIS (išsigandęs). Išleido? Iš kur?

VYR. VALYTOJAS. Suprantate, mes vykdome specialią programą, pagal kurią priimame ir… (prikiša galvą prie Keleivio ausies) šiek tiek kitokius. Ne tokius, kaip esame įpratę matyti.

KELEIVIS (vėl atsisėda). Supratau. Nieko baisaus.

VYR. VALYTOJAS. Taigi, jeigu ponas nieko prieš, aš priimsiu jo užsakymą.

KELEIVIS. Puiku. Norėčiau šviesaus alaus ir…

VYR. VALYTOJAS (pertraukdamas). Šviesaus?

KELEIVIS. Taip, šviesaus. Ir dar…

VYR. VALYTOJAS (vėlei pertraukdamas). Jūs, rasistine kiaule! (Nuspiria prie to paties staliuko stovinčią kėdę)

KELEIVIS. Ką jūs darote! Tuojau pat liaukitės!

VYR. VALYTOJAS (išraudonuoja). Atleiskite, pone. Atleiskite už nesusipratimą – atsiprašydama kavinė jus vaišina gyvu alumi.

Tą pačią akimirką Valytojas atneša Keleiviui tuščią bokalą.

KELEIVIS. O kodėl bokalas tuščias?

VYR. VALYTOJAS. Gyvas alus, pone, – toks jau jis. Ima pusiaukelėje ir pabėga…

KELEIVIS (piktai). Ką čia kliedite? Noriu pašnekėti su šio nesusipratimo vadovybe.

VYR. VALYTOJAS. Jūs pats visą laiką elgdavotės kaip nesusipratimas.

KELEIVIS (baisiai įsižeidęs). Kaip jūs drįstate! (Eidamas virtuvės link) Gal nors ten rasiu ką nors iš vadovybės…

KELEIVIS įeina į virtuvę. Prie laisvo staliuko prieina VALYTOJAS ir jį nuvalo. Kavinės laikrodis išmuša vidurnaktį.

OŽKAKOJAI. Jau rytojus! Kur mūsų nemokamas alus? Mes nutrokšim!

BALSAS (pro garsiakalbius). Kaipgi dabar, šiandien, šią akimirką gali būti rytdiena? Palaukite rytojaus, štai tada alus ir bus nemokamai!

OŽKAKOJAI. Valio!

Pro garsiakalbius ima skambėti rokenrolas. Visi OŽKAKOJAI atsistoja ir pradeda šokti. Muzikai pasibaigus, grįžta į savo vietas. Atsisėdę toliau žiūri į kabantį ant sienos laikrodį ir akylai seka jo rodykles.

Antras veiksmas

Kita diena ten pat. Prie juodos ir baltos spalvos staliuko sėdintis KELEIVIS pakelia ranką, prie jo prieina VALYTOJAS.

VALYTOJAS. Gal dar ko nors?

KELEIVIS. Norėčiau sąskaitos.

VALYTOJAS. Luktelėkite.

VALYTOJAS nueina, netrukus sugrįžta.

VALYTOJAS. Virtuvėje sakė, kad sąskaitų neturime. O, pasirodo (varto valgiaraštį), jų apskritai pas mus nėra.

KELEIVIS. Ką čia šnekate? Ar galite greičiau atnešti sąskaitą?

VALYTOJAS. Pone (paduoda jam valgiaraštį), durkite pirštu – kur mūsų valgiaraštyje matėte sąskaitą?

KELEIVIS (atsistoja). Pakvieskite man savo viršininką.

Prie staliuko prieina VYR. VALYTOJAS.

VYR. VALYTOJAS. Įdėmiai klausau, kas nutiko?

KELEIVIS. Šitas kvailys (pasuka galvą į Valytoją) man neatneša sąskaitos.

VYR. VALYTOJAS. Bet, gerbiamasai, kaip mes galime jums atnešti tai, ko mūsų valgiaraštyje nėra?

KELEIVIS (susierzinęs). Jūs… Jums viskas gerai? Aš noriu susimokėti! Paprasčiausiai susimokėti ir eiti iš čia velniop!

VYR. VALYTOJAS. Susimokėti? (Nusišypso) A, tai jums reikalinga sąskaita?

KELEIVIS (akimirksniu atsipalaiduoja). Taip, galų gale. Pasirodo, vienas apie batus, kitas apie ratus.

VYR. VALYTOJAS. Bet aš jums ką tik sakiau, kad pas mus sąskaitų nėra!

KELEIVIS (atsistoja). Susimokėti! Aš noriu susimokėti! Kiek? Kiek turiu sumokėti?

VYR. VALYTOJAS. Ramiai, pone, mes kviečiame sanitarą, jūs elgiatės tikrai negarbingai.

KELEIVIS. Kokį dar sanitarą?

VYR. VALYTOJAS. Nedarykite sau gėdos, pone.

VYR. VALYTOJAS nueina prie telefono.

Netrukus įeina SANITARAS.

SANITARAS. Laba diena, kokios problemos?

VYR. VALYTOJAS. Štai šis ponas kelia šurmulį ir pats sau daro gėdą.

SANITARAS (Keleiviui). Kas nutiko?

KELEIVIS. Aš prašau sąskaitos, o jie sako, kad jos nėra valgiaraštyje, suprantate? Koks absurdas!

SANITARAS. Tikrai absurdas…

KELEIVIS (valytojams). Matote!

SANITARAS. Tikrų tikriausias absurdas – prašyti to, ko nėra. Eikite su manimi.

KELEIVIS (nustebęs). Ką? Niekur aš su jumis neisiu, kas čia vyksta? Aš tik noriu susimokėti!

SANITARAS. Jau susimokėjote. Eime.

KELEIVIS. Ką jūs šnekate? (Traukiasi nuo Sanitaro) Aš niekur su jumis neisiu!

SANITARAS. Pone, apsiraminkite, čia yra vaikų.

KELEIVIS. Kur? (Apsidairo) parodykit bent vieną!

SANITARAS. Tai jūs, nes elgiatės kaip visiškas vaikas.

KELEIVIS. Aš niekur neisiu! (Pakelia kėdę)

SANITARAS. Prašom padėti kėdę į vietą, kitaip būsiu priverstas panaudoti specialiąsias priemones.

KELEIVIS. Atstokite nuo manęs!

Keleivis paleidžia kėdę į SANITARĄ. Netrukus šis užlaužia jam rankas ir nuveda į virtuvę. Prie laisvo staliuko prieina VALYTOJAS ir jį nuvalo. Kavinės laikrodis išmuša vidurnaktį.

OŽKAKOJAI. Jau rytojus! Kur mūsų nemokamas alus? Mes nutrokšim!

BALSAS (pro garsiakalbius). Kaipgi dabar, šiandien, šią akimirką gali būti rytdiena? Palaukite rytojaus, štai tada alus ir bus nemokamai!

OŽKAKOJAI. Valio!

Trečias veiksmas

Kita diena toje pačioje kavinėje. Prasiveria durys, įeina KELEIVIS, užima laisvą stalelį. Jam įėjus, ant sienų kabančiuose garsiakalbiuose suskamba keli pirmieji Šopeno „Laidotuvių maršo“ akordai. Prieina VALYTOJAS.

VALYTOJAS. Laba diena, ar atnešti valgiaraštį, ar ko nors užsisakysite iš karto?

KELEIVIS. Norėčiau ko nors užkąsti.

VALYTOJAS. Užkandai siūlyčiau hotdogą. Mūsų firminis, kitur tokio nerasite.

KELEIVIS. Nežinau. Tas nesveikas maistas…

VALYTOJAS. Jis su aukščiausios kokybės mėsa – užtikrinu jus! Paragausite ir nepasigailėsite…

KELEIVIS (pagalvojęs). Ai, bala nematė – duokite.

VALYTOJAS po kiek laiko atneša dešrainį, nueina.

KELEIVIUI jį suvalgius, vėl prieina.

VALYTOJAS. Ar skanu buvo?

KELEIVIS. Labai. Ir dešrelė atrodė iš labai kokybiškos mėsos.

VALYTOJAS. Taip – iš auksaspalvio retriverio.

KELEIVIS. Ką? Jūs juokaujate?

VALYTOJAS. Žinoma, kad juokauju.

KELEIVIS. Puiku. Nes jau pamaniau, kad kalbate rimtai.

VALYTOJAS. Kur mes gausime pinigų tokiai brangiai šunienai? Tai buvo paprasčiausias kaimo mišrūnas.

KELEIVIS. Ką? Pasakykite, kad juokaujate!

VALYTOJAS. Kas jums maistui naudos šunieną! Iš tikrųjų tai buvo mūsų klientas. Baisiai nemandagus…

KELEIVIS (juokdamasis). O su jumis nenuobodžiausi. (Ima kvatoti, duria pirštu į valgiaraštį) Va šitos man dar – degtinės „Apgaulingoji“. Įdomus pavadinimas.

VALYTOJAS nueina ir netrukus grįžta su padėklu, ant kurio taurelė su permatomu skysčiu ir plaktukas.

Padeda ant stalo.

KELEIVIS. Juokdariai tikri (nusijuokia, pakelia taurelę ir išgeria vienu gurkšniu). Kad čia paprasčiausias vanduo, o ne degtinė!

VALYTOJAS. Todėl ir pavadinimas toks.

KELEIVIS. Tikrai už šitą gurkšnį vandens nesiruošiu mokėti!

VALYTOJAS. O ir nereikia, pas mus nėra sąskaitų.

KELEIVIS. Įdomu, įdomu! Tai ir už hotdogą mokėti nereikės?

VALYTOJAS. Tikrai nereikės.

KELEIVIS. Čia tai pasisekė! Tik gaila, kad nuo degtinės taip ir neapsvaigau…

VALYTOJAS. Atleiskite, visai pamiršau (paima nuo padėklo plaktuką ir kaukšteli Keleiviui per galvą. Šis kraujuojančia galva nukrinta ant grindų, Valytojas jį nutempia į virtuvę)

Prie laisvo staliuko prieina VALYTOJAS ir jį nuvalo. Kavinės laikrodis išmuša vidurnaktį.

OŽKAKOJAI. Jau rytojus! Kur mūsų nemokamas alus? Mes nutrokšim!

BALSAS (pro garsiakalbius). Kaipgi dabar, šiandien, šią akimirką gali būti rytdiena? Palaukite rytojaus, štai tada alus ir bus nemokamai!

OŽKAKOJAI. Valio!

Ketvirtas veiksmas

Kita diena toje pačioje kavinėje. Netrukus įeina KELEIVIS ir KELEIVĖ. Atsisėda prie stalelio. Jiems įėjus, ant sienų kabančiuose garsiakalbiuose suskamba keli pirmieji Šopeno „Laidotuvių maršo“ akordai.

KELEIVIS (sušunka). Galima meniu?

VALYTOJAS atneša. Keleivis atsiverčia, o ten viskas parašyta prancūziškai.

KELEIVIS. Kas čia dabar? Turbūt ne tą padavėte?

VALYTOJAS (priėjęs). Prašėte meniu?

KELEIVIS. Taip.

VALYTOJAS. Tai jį ir atnešiau.

KELEIVIS. Bet mes ne kokie prancūzai!

VALYTOJAS. O visą gyvenimą tokie dėjotės… Tai gal jums tiktų valgiaraštis?

KELEIVIS. Klausyk, tu žinai, kas aš? Baik juokaut ir paduok lietuvišką meniu!

VALYTOJAS. Lietuviškų meniu neturime.

KELEIVIS. O ką nors už save vyresnį turite?

VALYTOJAS. Jūs už mane vyresnis.

KELEIVIS. Viskas, atsibodai – kur tavo viršininkas?!

Prie stalelio prieina VYR. VALYTOJAS.

VYR. VALYTOJAS. Kas nutiko?

KELEIVIS. Kas čia per nesąmonė? Man atnešė prancūzišką meniu ir aiškina, kad lietuviško neturi.

VYR. VALYTOJAS. Taip ir yra. Bet gal jums labiau reikalingas valgiaraštis?

KELEIVIS. Nesvarbu, tik kad viskas būtų parašyta lietuvių kalba!

VALYTOJAS KELEIVIUI atneša valgiaraštį.

KELEIVIS jį pavarto, paduoda KELEIVEI.

KELEIVIS. Man sriubos „Iš kirvio“, o tau? (Kreipiasi į Keleivę)

KELEIVĖ. Man kepsnį su voveraičių padažu.

VALYTOJAS. Supratau.

Po kurio laiko VALYTOJAS atneša lėkštę, kurioje – vandens apsemtas nedidelis kirvukas.

KELEIVIS. Kas čia dabar?

VALYTOJAS. Sriuba iš kirvio.

KELEIVIS. Maniau, čia tik toks pavadinimas!

VALYTOJAS. Būtent, kad per daug manydavote…

KELEIVIS. O čia dar ir musė plaukioja!

VALYTOJAS. Džiaukitės, kad tik viena, nes virtuvėje jų begalė.

KELEIVIS. Ką?

VALYTOJAS. Einam, pats pamatysite.

KELEIVIS (Keleivei). Tuoj grįšiu. Manau, reikės iškviesti higienos inspektorius.

VALYTOJAS su KELEIVIU nueina į virtuvę. Po kelių minučių iš jos su lėkšte, kurioje KELEIVĖS užsakytas kepsnys, išeina VALYTOJAS.

KELEIVĖ. O kur mano vyras?

VALYTOJAS. Lėkštėje.

KELEIVĖ (nusišypso). Tikrai, įsivaizduoju. Tikiuosi, nesupyks, jeigu pradėsiu valgyti be jo.

VALYTOJAS. Arba jį.

KELEIVĖ nusijuokia ir pradeda valgyti. Paskutinį kąsnį kramto gana ilgai, netrukus iš burnos išsitraukia žiedą.

KELEIVĖ (pabalusi). O Dieve, tai juk mano vyro vestuvinis žiedas! Kaip jis čia atsidūrė?

Prie staliuko pribėga VYR. VALYTOJAS.

VYR. VALYTOJAS. Atleiskite mūsų virėjui…

KELEIVĖ. Kk… Ką? Atleisti? (Atsistoja, rankose varto apžiūrinėdama žiedą)

VYR. VALYTOJAS. Tikimės, kad šis nesusipratimas neiškils į viešumą… Dažniausiai mūsų virtuvės meistrai nuo rankų numauna visus papuošalus, o dabar taip pasitaikė… Atleiskite dar kartą… Mums tikrai labai gėda.

KELEIVĖ. Ką jūs kalbate? Kur mano vyras?

Prie staliuko prieina VALYTOJAS, rankoje laiko kelis voveraičių kailiukus.

VALYTOJAS (duodamas voveraičių kailiukus Keleivei). Visai pamiršau – kas užsisako kepsnį su voveraičių padažu, dovanojame ir jų kailiukus.

KELEIVĖ. Ką? (Drebančiomis rankomis iš rankinės išsitraukia mobilųjį, bando rinkti numerį)

Įeina SANITARAS. KELEIVĖ užbėga jam už nugaros.

KELEIVĖ. Jie! Jie iškepė mano vyrą! Iš mano vyro… Iš mano vyro iškepė kepsnį. Ir aš… (Pradeda ašaroti, veidą užsidengia delnais) Ir aš jį suvalgiau!

SANITARAS. Ką, jūs suvalgėte savo vyrą? Tai juk kanibalizmas!

KELEIVĖ. Bet aš nežinojau! Man atnešė kepsnį ir aš jį suvalgiau!

SANITARAS. Dažniausiai su nemylimu žmogumi išsiskiriama, bet kad jį suvalgytų!

KELEIVĖ. Kas jums? Kas jums visiems yra?

KELEIVĖ pasiima rankinę ir skuba link durų.

SANITARAS ją sulaiko ir per jėgą nuveda į virtuvę.

Prie laisvo staliuko prieina VALYTOJAS ir jį nuvalo. Kavinės laikrodis išmuša vidurnaktį.

OŽKAKOJAI. Jau rytojus! Kur mūsų nemokamas alus? Mes nutrokšim!

BALSAS (pro garsiakalbius). Kaipgi dabar, šiandien, šią akimirką gali būti rytdiena? Palaukite rytojaus, štai tada alus ir bus nemokamai!

OŽKAKOJAI. Valio!

Penktas veiksmas

Kita diena toje pačioje kavinėje. Prasiveria kavinės durys. Įeina KELEIVĖ. Jai įėjus, ant sienų kabančiuose garsiakalbiuose suskamba keli pirmieji Šopeno „Laidotuvių maršo“ akordai. Prie Keleivės prieina VALYTOJAS, paduoda valgiaraštį. Po kurio laiko sugrįžta.

VALYTOJAS. Ar jau išsirinkote?

KELEIVĖ. Man vaisių kompoto.

VALYTOJAS nueina, po kelių akimirkų grįžta nešinas stikline, padeda ją ant staliuko.

KELEIVĖ. O kas čia? Prašiau vaisių kompoto! Kas čia per puvenos šitam puodelyje?

VALYTOJAS. Čia vaisių kompostas.

KELEIVĖ. Koks dar kompostas? Prašiau kompoto!

VALYTOJAS. Matyt, valgiaraštyje viena raidė nusitrynė…

KELEIVĖ. Jūs iš manęs šaipotės?

VALYTOJAS. Ne. Jūs ir taip juokinga. Be to, taip pat mėgdavote šaipytis…

KELEIVĖ. Pakvieskite ką nors aukštesnį!

VALYTOJAS. Jums netinka mano ūgis?

KELEIVĖ. Viršininką savo pakviesk, kvaily!

Išgirdęs triukšmą, ateina VYR. VALYTOJAS.

VYR. VALYTOJAS. Kas atsitiko?

KELEIVĖ. Pažiūrėkit, ką man atnešė!

VYR. VALYTOJAS. Puodelį komposto.

KELEIVĖ. Jūs taip pat iš manęs šaipotės?

VYR. VALYTOJAS. Kaip ir jūs šaipydavotės…

KELEIVĖ atsistoja ir eina link durų. Bando jas atidaryti, bet nepavyksta.

VYR. VALYTOJAS. Atrodo, durys užstrigo. Teks eiti pro virtuvę.

KELEIVĖ. Kvailiai.

KELEIVĖ įeina į virtuvę. Prie laisvo staliuko prieina VALYTOJAS ir jį nuvalo. Kavinės laikrodis išmuša vidurnaktį.

OŽKAKOJAI. Jau rytojus! Kur mūsų nemokamas alus? Mes nutrokšim!

BALSAS (pro garsiakalbius). Kaipgi dabar, šiandien, šią akimirką gali būti rytdiena? Palaukite rytojaus, štai tada alus ir bus nemokamai!

OŽKAKOJAI. Valio!

Šeštas veiksmas

Kita diena toje pačioje kavinėje. Prasiveria kavinės durys. Įeina UŽKALNIS. Jam įėjus, ant sienų kabančiuose garsiakalbiuose suskamba fanfaros. Prie jo prieina VALYTOJAS, paduoda valgiaraštį. Po kurio laiko sugrįžta.

VALYTOJAS. Išsirinkote?

UŽKALNIS. Man gal iš pradžių arbatos.

VALYTOJAS. Plikomos ar iš pakelio?

UŽKALNIS. Norėčiau iš pakelio.

VALYTOJAS. Supratau.

VALYTOJAS nueina. Netrukus grįžta su puodeliu, jį padeda ant stalo. Nori nueiti, bet išgirsta UŽKALNĮ.

UŽKALNIS. Atleiskite, kas čia?

VALYTOJAS. Arbata.

UŽKALNIS. Ką jūs sakote – čia tik vanduo, kuriame įmestas pakelis nuo kramtomosios gumos!

VALYTOJAS. Juk pats prašėte arbatos iš pakelio.

UŽKALNIS. Bet ne iš gumos pakelio!

VALYTOJAS. Kitokio šiuo metu neturime, atleiskite.

UŽKALNIS. Apie šitą skylę būtinai užsiminsiu savo apžvalgose! Visa šalis sužinos, kas čia per absurdas!

Ateina VYR. VALYTOJAS.

VYR. VALYTOJAS. Pone, būkite malonus, išeikite…

UŽKALNIS. Ir išeinu, tikrai neketinu čia pasilikti!

UŽKALNIS išeina iš kavinės. VALYTOJAS prie įėjimo priklijuoja perbrauktą Užkalnio nuotrauką, prieina prie laisvo staliuko ir jį nuvalo. Kavinės laikrodis išmuša vidurnaktį.

OŽKAKOJAI. Jau rytojus! Kur mūsų nemokamas alus? Mes nutrokšim!

BALSAS (pro garsiakalbius). Kaipgi dabar, šiandien, šią akimirką gali būti rytdiena? Palaukite rytojaus, štai tada alus ir bus nemokamai!

OŽKAKOJAI. Valio!

Septintas veiksmas

Kita diena toje pačioje kavinėje. Prasiveria kavinės durys. Įeina DANTĖ. Prie jo priėjęs VALYTOJAS paduoda valgiaraštį.

DANTĖ. Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,

Aš vakar perskaičiau apie šią vietą spaudoje –

Ir jūs tikrai garbės sau nesulauksit,

Taip pigiai kopijuodami mane!

Ateina VYR. VALYTOJAS.

VYR. VALYTOJAS. Pone, kas nutiko?

DANTĖ. Tas juodas stalas su ožkakojais,