Vienišas karys

ROMAS DAUGIRDAS

Valdas Gedgaudas. Kario šešėlis. Eilėraščiai.
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 128 p.

Valdas Gedgaudas praeitame dešimtmetyje priklausė jaunų poetų sambūriui „Svetimi“. Pavadinimas koncentruotai išreiškė kūrėjų programines ir kultūrines nuostatas, jauseną to meto visuomenės gyvenime ir literatūroje. Prabėgo laikas ir dalis V. Gedgaudo bendražygių patraukė į valdžios struktūras, kiti natūraliai nustojo rašyti. Tad iš buvusios kariuomenės (būrio) liko tik vienas karys, kuris iki šiol gina savo poetinį šešėlį (aliuzija į knygos pavadinimą).

V. Gedgaudo kūryba balansuoja ant lietuvių literatūros main stream ribos. Kas gi tas main stream? Labiausiai kritikų ir literatūros funkcionierių adoruojama literatūros kryptis. Ją sunku tiksliai nusakyti, bet raktinis žodis tikriausiai būtų „nuosaikumas“. Nuosaikumas formos ir turinio požiūriu. Pageidautina, kad kūryba kuo labiau remtųsi tradicija. Yra ir nuolaidų – tradicija gali būti „atnaujinta“.

Kodėl gi kritikai V. Gedgaudo iki galo „nesukišo“ į main stream? Koją pakišo viena smulkmena – aukšta poeto tekstų filologinė kultūra.

Daug lengviau paaiškinti, kodėl V. Gedgaudą vis dėlto išstūmė į paribius. Poeto vaizduojamas pasaulis yra nejaukus ir šaltas, sklidinas žmogų žeidžiančių prieštaravimų. Jis grėsmingas. Lyrinis herojus pasmerktas pralaimėti. Bet pralaimi jis stojiškai ir ramiai, be konvulsijų ištirpdydamas savo sielos dalis kunkuliuojančiame chaose.

Pamėginsiu papunkčiui išdėstyti, kas labiausiai įsiminė poeto rinkiny.

1. Rašymas punktyriškas – vaizdas „neišrašomas“ iki galo. Sakinys trūkinėja, praleidžiami jungiamieji žodžiai. Kartais sąmoningai nederinami linksniai. Tai sukelia pulsuojančio nervo įspūdį, kurį malšina muzikinis fonas, neįkyriai šlifuodamas aštresnius kampus.

2. Rinkinyje vyrauja savita grafinė eilėraščių forma. Tekstai tarsi suverti ant vienos ašies. Jei pirmosios eilutės viduryje statmenai nubrėšite liniją žemyn, o paskui per ją sulenksite puslapį, eilučių dalys sutaps. Taip tarsi pabrėžiama simetrija kaip harmonijos atmaina. Kaip siekiamybė, kaip tai, ko gamtoje nėra. Tarsi autorius norėtų šį netobulą pasaulį įkalinti tobuloj formoj, kad mes išvystume harmoniją bent vizualiame piešiny.

3. Metaforika. V. Gedgaudas sugeba suglausti tolimus semantinius laukus, bet daro tai organiškai – jie nesipriešina, tik išskelia naujas prasmių kibirkštis. Kasdienybė ir būtis susilydo į nedalomą visumą, įprastas daiktas ar reiškinys nušvinta nauja šviesa, atnaujina žvilgsnį į aplinką.

4. Knygoje netrūksta drastiškų netikėtų įvaizdžių. Jie šmėsteli lyg sukoncentruotos energijos šuorai ir išmuša iš pusiausvyros, primindami visa ko reliatyvumą. Bet vis dėlto beveik niekad nepažeidžia teksto grafinio piešinio ir melodikos. Tai tarsi tramdo anomalijas ir išsaugo darnos iliuziją.

5. Žodynas. Neįmanoma nuslėpti, kad V. Gedgaudas yra urbanistas (klaipėdietis). Vis dėlto tekstuose stebėtinai daug žodžių iš „gamtinės zonos“. Juos kiek neutralizuoja natūralistinės detalės, skoliniai iš kitų kalbų, tarptautiniai žodžiai. Turbūt įgimtas kalbos jausmas neleidžia net labai toli nuo tradicinės poezijos esantiems žodžiams suardyti atitinkamos nuotaikos konteksto.

6. Poeto ironija subtili. Ji dažniausiai nuskandinta taip giliai – po kelių prasmių lukštais – kad prisikasti galima tiktai tą patį tekstą skaitant keletą kartų.

7. Aplinkos dekonstravimo proceso V. Gedgaudas dažniausiai neapnuogina. Skaitytojas paprastai regi tik rezultatą – naujus darinius, kurie byloja apie kitą pasaulį – mums nežinomą.

8. Ženklią vietą rinkinyje užima meilės lyrika. Meilė V. Gedgaudui – beveik vienintelis inkaras šioje ašarų pakalnėje. Tiesa, labai trapus. Gal todėl šie tekstai persmelkti laikinumo. Autorius sugeba pasiekti tragiškos įtaigos, bet neapsinuogina.

9. Įdomios V. Gedgaudo eilėraščių pabaigos. Nebūtinai susietos su tekstu. Tai tarsi kryptelėjimas amžinybėn ar metafizinis, bet lakoniškas eilėraščio komentaras.

10. Knygoje eksploatuojamas iš esmės vienas eilėraščio modelis. Tai suteikia tam tikrą monotonijos prieskonį.