Ir aš ten buvau…

Mums rašo

Trijų nesenų vasaros muzikos švenčių impresijos

Neseniai pasibaigė XXIX tarptautinis stačiatikių religinės muzikos festivalis-konkursas, keturias dienas vykęs Balstogėje. Iš daugybės Europoje vykstančių panašių renginių šį reikia išskirti dėl kitur negirdėtų profesionalių chorų konkursų. Malonu priminti, kad prieš trejus metus jame dalyvavo choras „Vilnius“ ir laimėjo I vietą (profesionalių chorų kategorijoje), o choro meno vadovas Povilas Gylys jau ne pirmą kartą buvo pakviestas į konkurso žiuri.

Šiemet šioje chorų šventėje dalyvavo trys chorai iš Lietuvos: Šv. Mikalojaus cerkvės parapinis choras iš Vilniaus, jaunimo kamerinis choras „Atžalynas“ iš Šiaulių ir Lietuvos radijo ir televizijos vaikų choras (vadovė Regina Maleckaitė), neseniai atšventęs savo intensyvios kūrybinės veiklos 30-metį. Likimas pastarajam mestelėjo keistoką išbandymą: LRT generaliniam direktoriui Audriui Siaurusevičiui nusprendus, kad šis choras nacionalinei televizijai nereikalingas, neįdomus, gal net gali smarkiai pagerinti pašlijusią LRT finansinę padėtį (ne juokai – net penki etatai nuo užgimimo buvo skirti chorui!) – buvo panaikinti tie skurdūs etatai ir visi paleisti vėjais… O štai solidi tarptautinė konkurso žiuri kategoriškai nesutiko su pono direktoriaus nuomone ir paskyrė chorui I vietą vaikų ir jaunimo chorų kategorijoje!

Labai gerą įspūdį padarė konkurso organizacinis darbas, nuostabios akustikos Balstogės filharmonijos koncertų salė (neabejotinai viena geriausių Europoje). Malonu buvo patirti, kad jau kitą dieną po konkurso gali nusipirkti kompaktinę plokštelę su koncerte giedotomis giesmėmis. Balstogės parkai, puikiai restauruotas senamiestis, intensyvus kultūrinis gyvenimas tikrai verti lietuvių dėmesio, nes pasiekti šį miestą galima greičiau nei Palangą ar Mažeikius.

Birželio 5 d. įvyko Kauno miesto dainų ir šokių šventė, skirta Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms. Beje, šiek tiek stebino, kad nei plakatuose, nei gražiai išleistose programose nebuvo žodžio „pergalė“… Ta pačia intencija panašų renginį birželio 12 d. surengė ir Klaipėdos valdžia. Šių miestų savivaldybės ir jų kultūros padaliniai bei įstaigos verti didelės pagarbos ir padėkos už tautinę brandą. Tuo tarpu sostinės valdininkams, galbūt persisotinusiems praėjusių metų renginiais, Žalgirio mūšio pergalės prisiminti nebeliko nei noro, nei poreikio.

Šventė Kaune daugybei jos dalyvių (apie 3500) ir klausytojų, kurie buvo užpildę visas tribūnose esamas vietas, neabejotinai padarė šviesų įspūdį. Trijų su puse valandos koncerte nemaža kūrinių buvo žinomi ir šia proga gerai tinkantys, gal ne kartą ir šiame Dainų slėnyje skambėję, tad atlikėjams nesukėlė daug rūpesčių.

Geriausiai, man rodos, skambėjo mišraus choro repertuaras, jis sulaukė gan gausių žiūrovų plojimų (net dainos vidury, kai dainuota „Kur giria žaliuoja“) ar pageidavimo pakartoti (Algimanto Bražinsko „Ąžuolais vainikuotas“). Dainininkams ir klausytojams labai patiko kauniečio kompozitoriaus Vidmanto Bartulio specialiai šia proga sukurta kantata pagal Adomo Jakšto žodžius „Žalgirio laukai“.

Gan gražiai ir darniai dainavo jaunučių, jaunių, jaunuolių ir moterų chorai, etnografiniai ansambliai, labai gražius raštus audė kauniečių šokėjų grupės. Bet negalima nutylėti ir kelių „kitos medalio pusės“ momentų. Rengėjams reikėtų apsispręsti ir ateity atsisakyti šventės atlikėjų eisenos nuo Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio iki Dainų slėnio. Būtų sutaupytos svečiams pasibūti Kaune gan reikalingos bent dvi valandos ir nemažai energijos dainai bei šokiui (ypač pagyvenusių), dabar eikvojamos kopti į Parodos kalną. Ne pirmą kartą žygiuojant šiuo maršrutu eitynes stebinčių kauniečių buvo galima pamatyti nedaug, tad peršasi išvada, kad tai miesto gyventojams visai nerūpi, nereikalinga. Tenka mesti akmenėlį ir į šventės meno vadovo prof. Petro Bingelio daržą. Silpniausi koncerte buvo vyrų chorai – jų buvo labai maža ir ne viską esamomis aplinkybėmis jie atliko. Apmaudu, kad iš esmės sugriuvo labai graži, „nenudainuota“ Jono Bendoriaus harmonizuota lietuvių liaudies daina „Uždek, močiute, ugnelę“. Kaltininkas tarsi aiškus (dirigentas), bet su juo kaltę turėtų dalytis ir šventės meno vadovas. Kodėl jis atsisakė pastiprinti vyrų chorus savo valstybinio choro vyrais, jei tai buvo padaryta dainuojant Juozo Naujalio „Eina garsas nuo rubežiaus“, kai dirigavo kaunietis Romaldas Misiukevičius? Kodėl kaunietį (beje, ir labiau patyrusį) reikėjo palaikyti, o svečio – ne? Visiems chorų dainavimo mėgėjams senokai žinoma, kad dainuojančių vyrų mažėjimas yra rimčiausia problema siekiant, kad Lietuva išlaikytų dainų švenčių tradiciją. Vyrų smarkokai trūksta ir mišriuose choruose, tad kol neišaugs nauja dainuojančių vyrų karta, esamiems vyrų chorams ateity būtų galima leisti pasireikšti nebent parenkant paprasčiausią repertuarą (dvibalses dainas), t. y. pripažįstant realias jų galimybes ir nebandant versti mišrių chorų vyrų grupių mokytis ir vyrų chorų repertuarą, kaip yra ne kartą buvę.

Belaukiant šventės dalyvių kolonos žygiavimo buvo laiko apžiūrėti Vilniaus miesto koloną, kurios priekyje rikiavosi du žinomi studentų chorai – „Ave vita“ ir „Gabija“. Absoliuti dauguma atlikėjų vilkėjo savo koncertiniais rūbais, t. y. jie suprato, kad žygiuos į Dainų ir šokių šventę – dvasingumo puotą. Na, o minėti studentų chorai, matyt, net nesuvokė, ko čia atvyko: jų apranga (sportiniai įvairiaspalviai marškinėliai, šortai ir pan.) ir avalynė (įvairiausių formų basutės) rėkte rėkė, kad šie žmonės pasirengę nebent pilvo puotai, dvasios ubagų baliui.

Gal panašių švenčių rengėjai, kviesdami atlikėjus, kitais kartais aiškiai įvardys, kokios liberalizmo ar anarchizmo formos šventei nepriimtinos?..

Birželio 6 d. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje įvyko XI festivalio (akcijos) „Lietuvos berniukai prieš smurtą ir narkomaniją“ koncertas, kuriame dalyvavo Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus berniukų ir jaunuolių chorai-studijos. Penkis iš aštuonių atliktų kūrinių dirigavo prof. Vytautas Miškinis, po vieną – svečių chorų vadovai. Koncertas, kurio ryški dominantė buvo „Ąžuoliukas“, pasirodo, buvo šio kolektyvo 50-mečiui skirtų koncertų ciklo baigiamasis akordas. Gal dėl to jame būta ir pompastikos, ir jau nenaujų kūrinių pakartojimo, ir ginčytinų V. Miškinio komentarų, kad „Ąžuoliukas“ turi tarsi du himnus ir vieno jų (Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“) antras posmas buvo nedainuojamas todėl, kad neva neatitiko ano meto choro veiklos krypties (ar pan.). Bet tai buvo bene prieš 30 metų, tad kas draudžia dabartiniam choro meno vadovui šį keistoką himno „paredagavimą“ ištaisyti?

Tai, ką prieš 50 metų pradėjo Hermanas Perelšteinas, o tęsia V. Miškinis, niekam nekelia abejonių. Turbūt niekas tiksliai nesuskaičiavo, kiek berniukų šis chorų sąjūdis suviliojo, išgelbėjo nuo gatvių „auklėjimo“. Visi berniukų chorai-studijos drauge su muzikos mokyklomis parengė daugybę aukštos kvalifikacijos dainingų vyrų, kurių didžiajai daugumai, deja, nebuvo įskiepyta meilės vyrų dainavimui „bacila“. Tik taip galima paaiškinti faktą, kad nuolat repetuojančių ir koncertuojančių aukšto lygio vyrų chorų Lietuvoje vis dar nėra. Tai skaudžiai paliudijo aprašytos šventės Kaune rezultatas; padėties nė kiek nepraskaidrina kokį kartą per metus kur nors padainuojantis kamerinės sudėties „Ąžuoliuko“ neva vyrų choras. Nieko džiugesnio nepatirta ir Lietuvos tūkstantmečio koncerte Filharmonijoje pernai vasarą, kai šia proga surinktų daugybės vyrų balsai nepadarė įspūdžio – kiekybė neperaugo į kokybę nei atliekant Vytauto Laurušo „Nakties balsus“, nei Juozo Tallat-Kelpšos „Čiūto“.

Grįžtant prie koncerto Šv. Jonų bažnyčioje tenka priminti, kad šios bažnyčios akustika yra sunkiai suvaldoma, kad geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai choras dainuoja (gieda) prie vargonų. Keturi berniukų ir jaunuolių chorai, stovėję bei dainavę ir šoninėse navose, ir prie durų, ir prie altoriaus, nebuvo sulydyti į vieną chorą. Negana to, šiems keturiems chorams teko varžytis su dideliu pučiamųjų orkestru (kas ką), dalis mažųjų dainininkų buvo pavargę po šventės Kaune.

Apibendrinant „Ąžuoliuko“ auklėtinių laimėjimus per pusės amžiaus tarpsnį, galima konstatuoti: kiekvienoje kartoje yra išauginta po keletą kompozitorių, operos solistų ir stiprių chorvedžių, turinčių nuolat dirbančius ir koncertuojančius chorus (ne vyrų!), beveik iki galo uzurpuota Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Chorvedybos katedra. Daug tai ar mažoka – kiekvienas mylintis chorinį dainavimą gali turėti savo nuomonę.

MARIUS DAGYS