Žemėlapis ir teritorija

MICHEL HOUELLEBECQ

Goncourt’ų premija apdovanotas bene garsiausio prancūzų rašytojo Michelio Houellebecqo romanas „Žemėlapis ir teritorija“ ironiškai piešia spalvingą industrinės epochos pabaigą priėjusios šiuolaikinės Europos paveikslą. Tai apokalipsės grėsme alsuojantis susvetimėjusių žmonių pasaulis su plačiais keliais ir didelėmis parduotuvėmis, kuriame tėvas su sūnumi nekalba apie asmeninius santykius, o tik apie darbą.

Dvasinės krizės apimtos visuomenės drama išryškėja pagrindinio romano veikėjo menininko Džedo Martino gyvenimo istorijoje. Visiškai netikėtai sulaukęs pripažinimo už „konceptualius“ kūrinius – turistinių žemėlapių kopijas, vienišius Džedas praturtėja, apsitveria savo valdas tvora, paleidžia ja elektros srovę ir (ne)laimingas sau sensta viską stelbiančių augalų karalijoje…

Nors romane nuskamba kelios ankstesnei autoriaus kūrybai būdingos postmodernistinės gaidelės (pvz., autorius sadistiškai nužudo pats save kaip vieną iš knygos personažų), čia mes matome kiek kitokį M. Houellebecqą – balzakiškai realistišką, rimtą ir brandų rašytoją.

Leidyklos „Kitos knygos“ ką tik išleistas romanas buvo pristatytas Vilniaus knygų festivalyje.

Vertėjas

Netvarka iš tiesų tebuvo eufemizmas. Visos grindys aplink stalą, ant kurio gulėjo fotokamera „Linhof“, buvo nuklotos nuotraukomis, vietomis keliais sluoksniais, – greičiausiai jų ten buvo tūkstančiai. Nuo stalo iki čiužinio, patiesto ant tų pačių grindų, tebuvo paliktas siauras takelis. Viešpatavo ne tik netvarka, butas dar buvo ir purvinas, o patalynė, sutepta organinės kilmės dėmėmis, spėjo įgauti rusvą atspalvį.

– Taip… tikro vienišiaus butas… – nesivaržydama tarė Olga, tada žengė į kambarį ir pritūpė pasižiūrėti nuotraukų, jos mini sijonėlis pasislinko ir visu grožiu atsivėrė šlaunys, jos kojos buvo neįtikėtinai ilgos ir dailios, – ar dar kuri nors moteris galėjo turėti tokias ilgas ir dailias kojas? Džedas niekada nebuvo patyręs panašios erekcijos, jam net skaudėjo, vyrutis visas drebėjo ir, rodės, tuoj neteks sąmonės.

– Aš… – prabilo jis neatpažįstamu kranksinčiu balsu.

Olga atsisuko ir suprato visą padėties rimtumą, ji tuoj pat pastebėjo panišką, apkvaitusį aistra degančio vyro žvilgsnį, žengė jo link keletą žingsnių, apsivijo jį geidu-lingu kūnu ir pabučiavo tiesiai į lūpas.

Visgi būtų buvę šauniau vykti pas ją. Žinoma, tai buvo visai kas kita: žavus dviejų kambarių butas Ginemė gatvėje su langais, atsiveriančiais į Liuksemburgo sodą. Olga buvo iš tų jautrių rusų, kurie per mokymosi metus priprato žavėtis atitinkamu Prancūzijos paveikslu – jos galantiškumu, gastronomija, literatūra ir taip toliau, – o susidūrę su realia šalimi sielvartauja, kad šioji taip prastai atitinka jų lūkesčius. Paprastai manoma, kad rusai įvykdė didelę revoliuciją, padėjusią jiems atsikratyti komunizmo dėl vienintelio tikslo – mėgautis „McDonald’s“ gaminiais bei filmais su Tomu Kruzu; čia nemažai tiesos, bet daliai jų taip pat norisi paskanauti Puji Fisė vynuogyno vyno ar aplankyti Šventąją koplyčią. Pagal išsilavinimo lygį ir erudiciją Olga priklausė šiam elitui. Jos tėvas, Maskvos universiteto biologijos profesorius, buvo vabzdžių specialistas – netgi vienas Sibiro drugelis buvo pavadintas jo vardu. Nei jis, nei jo šeima imperijos griuvimo metu nepateko į didžiųjų dalybų puotą, bet ir varge jie neliko, nes universitetas, kuriame dėstė tėvas, lig šiol buvo pakankamai remiamas, po keleto miglotų metų padėtis stabilizavosi, ir jie pagal išgales įgavo vidurinės klasės statusą, bet už tai, kad Olga galėjo sau leisti plačiai gyventi Paryžiuje, nuomotis dviejų kambarių butą ir rengtis firminiais drabužiais, turėjo būti dėkinga savo uždarbiui „Michelin“ firmoje.

Jiems tapus meilužiais, greitai radosi atitinkamas rit-mas. Rytais Džedas iš Olgos buto išeidavo kartu su ja. Tada ji sėsdavo į savo „Mini Park Lane“ ir važiuodavo į darbą Didžiosios Armijos aveniu, tuo tarpu jis sėsdavo į metro ir vykdavo į savo studiją Ligoninės bulvare. Grįždavo gi vakarais, paprastai šiek tiek anksčiau nei ji.

Jie dažnai eidavo į vakarėlius. Atvykusi į Paryžių vos prieš dvejus metus, Olga be jokio vargo jau buvo spėjusi nupinti tankų pažinčių tinklą. Dėl profesinių paskatų jai nemažai tekdavo bendrauti su žiniasklaidos – tiesą sakant, dažniausiai ne itin glamūrinės – turizmo ir gastronomijos skyriaus atstovais. Bet kuriuo atveju, tokiai gražuolei visos durys buvo praviros, ji būtų priimta į bet kurią draugiją. Tik be galo keista, kad tuo metu, kai sutiko Džedą, ji neturėjo jokio etatinio meilužio, o dar keisčiau, kad pasirinko būtent jį. Žinoma, Džedas buvo pakankamai gražus berniukas, bet tokie kaip jis – nedidukai ir smulkaus sudėjimo vyrukai – paprastai moterų ne itin puolami, – prieš keletą metų vėl išpopuliarėjo brutalaus žvėries su didžiuliu mietu įvaizdis, ir tai nebuvo vien eilinis mados posūkis, tai reiškė grįžimą prie prigimtinių ištakų, prie primityvaus ir gyvuliško seksualumo, – anoreksikių manekenių era irgi akivaizdžiai baigėsi, o perdėtai išpūstos moterys tedomino afrikiečius ir vieną kitą iškrypėlį. Taigi, prasidėjęs trečiasis tūkstantmetis po įvairiausių gana nedidelės amplitudės svyravimų visokeriopai atsigręžė į laiko patikrintą ir natūralų modelį: vėl garbinama moters grožio pilnatvė ir fizinė vyro galia. Tokia situacija Džedui nebuvo palanki. Juo labiau kad jo, kaip menininko, karjera nežibėjo – tiesą sakant, jis netgi nebuvo menininkas: niekada nerengė savo parodų, niekas apie jo kūrinius nerašė, neaiškino jų svarbos šiuolaikiniam pasauliui, tuo metu jis buvo beveik niekam nežinomas. Išties Olgos pasirinkimas buvo keistas, ir Džedas būtų dėl to tikrai nustebęs, jei tik jo paties natūra būtų leidusi dėl tokių dalykų stebėtis ar bent juos pastebėti.

Kaip bebūtų, per keletą savaičių jis daugiau kartų buvo pakviestas į parodų atidarymus, generalines repeticijas ar literatūrinius pobūvius nei per visus studijų metus Meno mokykloje. Jis greitai suprato, kaip reikia elgtis. Visai nereikėjo tviskėti sąmoju, dažniausiai geriau buvo netgi visai nepraverti burnos, užtai būtina klausytis pašnekovo, klausytis jo atidžiai ir kaip reikiant įsijautus, retkarčiais į pokalbį įterpiant „Tikrai?“, nusakantį susidomėjimą bei nuostabą, arba „Na žinoma…“, išreiškiantį supratingą pritarimą. Be to, nedidelis Džedo ūgis jam suteikė galimybę be pastangų išgauti nuolankumo pozą, taip mėgstamą veik visuose kultūros sluoksniuose, tiesą sakant – kaip ir bet kur kitur. Iš esmės toji draugija, kaip, beje, visos kitos, buvo lengvai prieinama, o tai, kad Džedas mandagiai laikėsi nuošaliai, nekalbėjo apie savo kūrinius, smarkiai sustiprino įspūdį, tarp kita ko, teisingą, jog bendraujama su rimtu menininku, su menininku, kuris tikrai dirba. Sukiodamasis vakarėliuose su mandagaus abejingumo išraiška, Džedas, pats to nesuvokdamas, iš dalies prisiėmė groove laikyseną, kažkada atnešusią sėkmę Endžiui Vorholui, tik Džedas jai suteikė rimtumo atspalvį, dėl ko iškart būdavo palaikomas susidomėjusiu rimtuoliu, rimtu piliečiu, – kas tapo būtina sulaukus penkiasdešimties metų. Vieną lapkričio vakarą kažkokios literatūrinės premijos teikimo proga jis netgi buvo pristatytas garsiajam Frederikui Beigbederiui, kuris kaip tik tuo metu buvo žiniasklaidos sukurtos šlovės viršūnėje. Rašytojas ir publicistas, ilgokai užsižaidęs su bučkiais Olgai (tačiau tai daręs pabrėžtinai, taip teatrališkai, kad bučiniai dėl pernelyg aiškių ketinimų pažaisti išrodė nekalti), atsuko kupiną intrigos žvilgsnį į Džedą, kol jį staiga permušė viena pornoaktorė, ką tik išleidusi pokalbių su tibetiečiu vienuoliu knygą. Kinkuodamas galva pagal buvusios pornoaktorės žodžių ritmą, Beigbederis slapta žvilgčiojo į Džedą, tarsi iš jo reikalaudamas neprapulti minioje, kuriai tirštėjant vis greičiau buvo šluojami pyragaičiai. Stipriai sulysęs „Gelbėkit, atsiprašau“ autorius tuo metu buvo užsiauginęs retą barzdelę, akivaizdžiai siekdamas būti panašus į rusiško romano herojų. Galop merginos dėmesį užkariavo augalotas, šiek tiek paglebęs, pusiau storas tipas pusilgiais plaukais, pusiau protingu, pusiau kvailu žvilgsniu, greičiausiai dirbantis redaktoriumi leidykloje „Grasset“, ir Beigbederis galėjo būti laisvas. Už keleto metrų stovinti Olga buvo apsupta viso pulko vyriškosios giminės gerbėjų.

– Vadinas, tai jūs? – pagaliau paklausė Džedo Beigbederis, su giliausiu susirūpinimu žvelgdamas jam į akis.

„O jis išties panašus į rusų herojų, maždaug „Razumichiną, buvusį studentą“, tik jo akys blizga greičiau nuo kokaino nei iš religinio įkarščio, galop koks skirtumas“, – pagalvojo Džedas.

– Tai ji atiteko jums? – vėl paklausė Beigbederis su vis kylančiu įkarščiu.

Nežinodamas, ką atsakyti, Džedas patylėjo.

– Ar žinot, kad turit vieną iš penkių pačių gražiausių Paryžiaus moterų? – dabar jis kalbėjo rimtu profesionalo tonu, akivaizdu, kad Beigbederis likusias keturias taip pat pažinojo. Į tai Džedas irgi neturėjo ką atsakyti. Ką gi apskritai galima atsakyti į žmonių klausimus?

Beigbederis atsiduso, akimirksniu pasirodė, kad jis labai išvargo, ir Džedas pagalvojo, kad pokalbis taps lengvas, kad jis, kaip įprastai, klausysis patylomis pritardamas savojo pašnekovo išvedžiojimų bei gyvenimiškų istorijų, tačiau nieko panašaus neįvyko – Beigbederis susidomėjo būtent Džedu, norėjo kuo daugiau apie jį sužinoti, kas jau savaime buvo labai keista. Beigbederis buvo vienas didžiausių Paryžiaus meilikautojų, tad žmonės su nuostaba kreipė žvilgsnius į juodu, aiškiai iš to darydami atitinkamas išvadas. Džedui lyg ir pavyko išsisukti pasakius, kad užsiima fotografija, bet Beigbederiui to nepakako, jis norėjo sužinoti, kokios rūšies fotografija. Atsakymas rašytoją apstulbino: taip, jis pažįstąs reklamos, mados pasaulio fotografų, netgi keletą karo fotoreporterių (nors su šiais jis susipažinęs greičiau kaip su paparacais, kurie šią veiklą nuo viešumos daugiau ar mažiau slepia, mat profesiškai buvo laikoma, kad fotografuoti libaniečio savižudžio kūno likučius po susisprogdinimo kur kas garbingiau nei Pamelos Anderson papus, kaip bebūtų, abiem atvejais naudojami iš esmės tokie patys objektyvai, techniniai reikalavimai irgi daugmaž esą panašūs – tik labai sudėtinga spaudžiant mygtuką nesudrebinti rankos, o maksimalus diafragmos atvėrimas pasiteisinąs esant tik pačiam geriausiam apšvietimui – tokie štai sunkumai dirbant su labai didelio židinio nuotolio teleobjektyvais), tačiau žmogus, fotografuojantis kelių žemėlapius, – tai jam esą kažkas nauja. Šiek tiek sumišęs Džedas galop leido pripažinti, jog tam tikra prasme jį būtų galima pavadinti menininku.

– Cha cha cha… – perdėtai garsiai pratrūko kvatotis rašytojas, į jį tuojau pat atsisuko kokie dešimt žmonių, tarp jų ir Olga. – Na, taip, žinoma, reikia būti menininku! Literatūra kaip žanras visiškai išsisėmė! Šiomis dienomis norint miegoti su pačiomis gražiausiomis moterimis reikia būti menininku! Aš irgi noriu tapti me-ni-nin-ku!

Ir nieko nelaukęs, plačiai išskėtęs rankas, jis garsiai ir beveik taikliai ėmė dainuoti šį „Blues du businessman“* kupletą:

O kaip norėčiau menininkas būti,

Kad visą pasaulį galėčiau pakeist,

Ir susikūręs anarchisto būtį

Kaip turčius gyventi galėčiau sau leist…

Jo stikliukas su degtine virpėjo rankoje.

Vertė Dainius Gintalas

___

* „Verslininko bliuzo“ (pranc.).