22 dienos ir 1 naktis

LAURA ŠVEDAITĖ

Jeigu nori pasveikti, turi išeiti pasivaikščioti.

^{Beveik Niekam Nežinomas Senis}

Pirmadienis

Abejingai guliu lovoje ir, rodos, jau visai greitai imčiau ir numirčiau – jei ne tos kambario dulkelės. Dabar – turiu pripažinti – jos pačios gražiausios, apšviestos besileidžiančios saulės, mažos ir lengvos, be smegenų, be didelių reikalų čia – žemėje – be puikybės skraidžioja šen bei ten, tarsi neveiktų Didžioji Trauka. O mano vangus kūnelis ima ir, pats to nežinodamas, įkvepia į save keletą jų ir daugiau nebeiškvepia. Dulkelės prilimpa prie mano vidaus ir, pačios šito nežinodamos, tampa manimi. Tačiau šie virsmai yra visiški menkniekiai, palyginti su visa žmonijos istorija.

Dabar, kai jau išlipsiu iš lovos, man gali nutikti bet kas. Tik negali nutikti viena – gyvo nabašninko su dulkėta širdim – lemtis.

Antradienis

Šiandien žemė, ant kurios stoviu, pasidaro klampi. Šiandien šeima, kuriai priklausau, pasidaro svetima. Šiandien oras, kuriuo kvėpuoju, pasidaro tuščias. Tik kad man – nebe keturiolika. Ir čia – ne dienoraštis. Vadinasi, sergu.

Todėl jau greitai eisiu pasivaikščioti toliau. Bet tik dėl to, kad sugrįžčiau.

Trečiadienis

Į kuprinę įsidedu keletą reikalingiausių daiktų. Ne per daug, ne per mažai. Ir einu, o eidamas vis ką nors sugalvoju.

Ketvirtadienis

Nėra taip paprasta išeiti vienam. Net jei kelyje lydi geraširdžiai žmonės, aviganiai šunys, vietiniai džinai ir angelai, murzini vaikai ar linksmosios pakelės prostitutės – vienišumas, kaip skafandras, nuolatos apgaubęs širdį. O širdies taip paprastai neapgau(b)si.

Penktadienis

Ieškau meilės, laimės ir išminties. Okas-ieškotasranda. Tikiuosi, kad patirtis padarys mane geresniu žmogumi. Okastikisitasmirštapaskutinis.

Šeštadienis

– Iš kur tu? – paklausia jis mums abiem svetima kalba.

– Iš ten, – duriu pirštu į šiaurės pusę.

– Aha, žinau, ten – šalta, – jis nusišypso ir dar pakalena dantimis, kad tikrai suprasčiau.

– O tu?

– Iš čia. O kuo tiki tavo žmonės?

Šitaip kalbamės mums abiem svetima kalba, kol surandame dešimt tarpusavio skirtumų. Tuomet kiekvienas pagal savo papročius atsisveikiname ir patraukiame skirtingais keliais. Aš – į pietus. Jis – į šiaurę.

Septintadienis

Šįryt tirštas rūkas dengia kalnus, o kalnai iš paskutiniųjų stengiasi stovėti tyliai ir tykiai, kad tik neišgąsdintų čia gyvenančių įvairiausių gyvūnų ir gyvūnėlių, kad kuo toliau aidėtų paukščių ūbavimas. „Tegyvuoja pasaulio grožybės ir gėrybės“, – pagalvoju aš ir apsiverkiu. O kas daugiau belieka žmogui, kurio kraujas pradeda valytis.

Aštuntadienis

Atsiduriu turguje – spalvų, kvapų ir kalbų pertekliuje. Mane nešioja nuo vieno prekystalio prie kito, rėkia į veidą skaičius (atrodo, rėkia tiek, kad dantys ima klibėti), į burną kiša valgomus ir nevalgomus gabalėlius, rankomis gestikuliuoja apie jau seniai iškalbėtus dalykus, lenda į kišenes, lenda į širdį, lenda į protą, kol pradedu bėgti.

Ir tik, kai atsiduriu ramesnėje gatvelėje, susivokiu, kad miestas prasideda būtent nuo turgaus.

Turgus yra miesto zigota.

Devintadienis

– Gyvenimas yra sudėtingas ir kupinas negandų, – pasako Ji sėdėdama ant jūros kranto ir siurbčiodama kavą.

– Norėtum, – negailestingai atkertu.

– Taip, norėčiau, o ką? – žinoma, Ji įsižeidžia ir vienu grakščiu judesiuku nusibraukia ašarą.

Sutinku Ją, nuobodžiaujančią ir gražią. Per gražią. Tikriausiai dabar belieka viena – nufotografuoti šį vaizdą akimis ir palikti viską taip, kaip yra.

Čia yra vietos Jos nuotraukai. Ji sėdi rankomis parėmusi galvą. Jos ilgi juodi plaukai blizga ir plaikstosi vėjyje. Ji paslaptingai šypsosi ir apsimeta, kad nemato, kai aš Ją fotografuoju.

– Viso gero, Princese, – pamoju savo sausa ranka.

– Man nuobodu, – Ji net nesiteikia atsisveikinti.

Gal taip ir geriau. Gal taip dar gražiau.

Dešimtadienis

Žmogus atsiskleidžia pasirinkimuose. Renkuosi matyti ženklus.

Vienuoliktadienis

Yra toks krūtininis raumuo, kurio žmonės nebenaudoja, nes pradėjo gyventi sėsliai. Tik klajokliai, kurie vis dar daug laiko praleidžia sėdėdami ant kupranugarių ar kitų gyvulių kuprų, judina tą raumenį ir gerai žino, kad nieko nėra pastovaus.

Dvyliktadienis

Nusuku žvilgsnį į plaukiančius debesis. Kaktą išmuša prakaitas. Kartais atrodo, kad jei būčiau kažkur kitur, ten man būtų daug geriau nei čia. Vadinasi, dar sergu.

Tryliktadienis

Belipant į dykumų kopas, mane aplanko egzistencinis miražas. Kažkur turi būti tokia šalis, kur gyvena laimingiausi ir gražiausi žmonės, kur noksta saldžiausi vaisiai ir telkšo tyriausias vanduo, kur žydi sodriausios gėlės, kur gimsta sveikiausi vaikai, kur… Lipu, kol turiu širdies, o vėliau jau niekas nuo manęs nebepriklauso.

Aukščiausią viršūnę pasiekiu aklinoje tamsoje. Vienintelis garsas šiose platybėse yra mano paties kvėpavimas. O prieš mano mažytes išdžiūvusias akytes veriasi dangaus žiburiai. Nors viename iš jų tikrai turi būti gyvybė. Nes kodėl tuomet mums duota vaizduotė?

Keturioliktadienis

Apie vieną iš meilės rūšių: „Jei nori, kad mylėčiau, atsisėsk prie rozmarinų krūmo – tegul išsisklaido buvusių mylimųjų kvapai.“

Penkioliktadienis

Kol sėdžiu bare, iš sūraus jūros vandens išnyra raudona mėnulio skiltelė. Tarsi vaidinčiau kokiame nors filme. Tarsi būčiau koks knygos veikėjas. Tarsi gyvenčiau ne sau.

– Sugalvok norą, – pasako man barmenas, – toks mėnulis – ne kiekvieną vakarą.

Tarsi žinočiau, ką dar prigalvoti.

Šešioliktadienis

Vis važiuoju per dykumą, o horizonte kraiposi smėlio stulpai. Pasirodo, ir dykumų būna visokių – akmenų dykuma, smėlio dykuma, dulkių dykuma, sielos dykuma. Mano dėmesį patraukia keisti paukščiai, padrikai besiplaikstantys danguje. Ir tik visai priartėjęs susivokiu, kad tai šiukšlės sūkuriuoja dėl stipraus vėjo. Virš šiukšlių dykumos.

Septynioliktadienis

– You cannot prove your freedom with a bottle of wine, – pasako man prieskonių pardavėjas prieskonių parduotuvėje pakuodamas šafrano krūveles į popierėlius, o vėliau kiekvieną jų pabučiuodamas.

Ašuonioliktadienis

Kad ir kas nutiktų, reikia išlikti vargšų draugu. Ir ne tik dėl to, kad jų šiame pasaulyje – daugiausia.

Devynioliktadienis

Kai po ilgesnės pertraukos žvelgiu į save veidrodyje, pagalvoju, kad galbūt kelyje žmogus pamato daugiau, nei jam skirta.

Dvidešimtadienis

Šimtamečio berbero patarimas: „Vykdyti savus darbus paprastai ir nuoširdžiai, šiukštu nesipykti su artimaisiais.“

Dvidešimtpirmadienis

Prie maldos namų sutinku skarmaluotą moterį. Ji man pasakoja:

– Aš galiu išeiti iš savo kūno ir apžiūrėti jį iš nugaros.

– Čia tai pasiekimas.

– Ko tu toks sarkastiškas?

– Negaliu patikėti ir tiek.

Tuomet, daugiau nieko nesakiusi, ji užverčia akis, susmunka ant žemės ir ima kratytis nuo epileptinių traukulių. Iš išgąsčio nesugebu pajudėti. Atbėga viena moteris ir pritūpusi laiko jos drebančią galvą, o vėliau keli augaloti vyrai įneša ją į maldos namus.

Ant žemės lieku tik aš ir baltų putų dėmelė. Dabar labiau už viską norėčiau išeiti iš savo kūno ir pabūti ta baltų putų dėmele.

Dvidešimtantradienis

Šiaurėje vaikų neleidžia į lauką, Pietuose vaikų neleidžia į dykumą, Vakaruose vaikų neleidžia į jūrą, Rytuose vaikų neleidžia į kalnus. O Mėnulyje vaikų tikriausiai neleidžia į Žemę.

Naktis

Sapnuoju: lauke, ant žolės, vaidinamas spektaklis – aš atsisėdu menamuose užkulisiuose, kažkodėl – ne žiūrovo vietoje, po kiek laiko neiškentusi į mane kreipiasi viena aktorė:

– Kodėl nesėdi, kur visi?

– Man čia geresnė perspektyva, – atsakau ir pabėgu į kitą sapną.

O ten, grakščiai pritūpęs ant šaldytuvo, manęs laukia Katinas K. M. V. V.

– Nuo šiol gyvensiu pas tave, – sako jis man.

– Gyvenk, – sakau aš jam.

– Ir gyvensiu.

– Ir gyvenk.

Pabundu namuose. Ir gyvenu.