Kaip žiūrėti, kad (ne)pamatytum
RIČARDAS ŠILEIKA
Perkūniškai negailestinga šių Eugenijaus vaizdų kokybė! To jo naudojamo fotoaparato, to fotoaparato optikos. Netgi šiek tiek nejaukoka. Lyg žiūrėčiau „National Geographic“ darbus. Man džiugu pasidžiaugti, kad autorius turi puikią kompozicijos jauseną. Ką žinau, gal jūs nepastebėjote? Gi tuo dažnusyk negali pasigirti tūlas rašto žmogus.
Eugenijus, įtariu, suklydo, pakviesdamas mane pasamprotauti apie jo regėtą ir užfiksuotą, ir importuotą egzotišką vaizdiniją. Juk apie šias tokias nuotraukas, kokias aš matau, nėra ką esminga pasakyti, išskyrus – nesvietiškai gražu. Prie šių vaizdų, aišku, yra būtinas komentaras. O komentarą, kuriame būtų atskleidžiami ir vietos, ir aplinkybių, ir galbūt laiko, ir neišvengiamai santykio nurodymai, tegali pasakyti pats fotografijų autorius. Jo paliudijimai būtų vertingiausias sakymas. Nes žiūrinčiajam to regimo vaizdo per gausu ir sykiu per maža.
Seniai bebuvau žiūrėjęs tokių spalvingų svetimšalių vaizdų. Todėl išsyk suglumau. Visgi kelionių fotografija yra atskiras požanris. Būtent – ne turistinių, apie kurias net nemintyčiau, o – kelionių.
Juk visada kitame tolimame krašte stebime išplėstomis akimis. Viskas ryjama beveik beatodairiškai. Ir beveik visada fotografuojama be atvangos. Nes trumpame viešnagės laike neįmanoma suvirškinti tiekos kerinčių akivaizdybių. Tokia šiuolaikinių kelionių tiesa. A propos, kažin ar kas gali beprotiškiau fotografuoti už tikriausiai japonų turistus, kuriuos regiu ginkluotus skaitmenkomis mūsų Vilniuje.
O kas atsitinka vėliau. Kaip žiūrimos, peržiūrimos tos fotografijos sugrįžus, atsibuvus, atsipūtus? Tikiu, kad jos prikelia, gaivina, šviežina tą būtąjį laiką. Dar kartą ir dar kartą suteikia satisfakciją patirti jau patirta.
Ką gali prikelti, gaivinti, šviežinti neturinčiajam, neturėjusiajam to būtojo potyrio, tų smagių išgyvenimų?
Pasigėrėti, pasiaikščioti, patenkinti ligi šiolei nematyto smalsulį ir troškulį. Ir, tikėtina, stipriai sukirbinti norą pačiam žiūrovui pabūti tose sąlygiškai vietose, tose sąlygiškai aplinkybėse, tame jau kitame laike. Išeina, kad kelionių fotografija yra tobuliausia kelionių reklama.
Kas atsitinka man, kas atsitiko man, vakar žiūrėjusiam Eugenijaus Ališankos fotografijų parodą „Veidai ir akmenys“?
Mano akys šiose patraukliose svetimybėse (nes žodis „egzotika“ iš tiesų graikų kalboje ir reiškia svetimą, svetimšalį) įregi, aptinka, susiieško asociatyvias mano gyvenamojo ar gyvento konteksto artimas aplinkumas. Nesgi žinia – meno vartotojo ir meno kūrinio viena iš rišamųjų grandžių yra identifikacija, tai yra su(si)tapatinimas. Taip aš sugebėjau prisijaukinti ir šiuos Eugenijaus parsivežtus man svetimus epizodus ir fragmentus.
Štai patvinusiame butelingame kanale pamačiau Riešės upelio linkį ankstyvą pavasarį. Tik dar tirščiau prikimštą plaukiojančiosios taros.
Štai raudonai tepta siauragatvė (Eugenijus jau vėliau pasakojo, kad tai vienuolynas) mane nunešė į Šventosios Dvasios gatvę Vilniuje.
Štai moteris, prekiaujanti žuvimis, už jos trys dykaduoniaujantys šunys. Tai juk Voronežo Kirovo prospekto, po kurį 2006-aisiais maklinėjome su Gintare Adomaityte, ta pati šunija.
Štai ant laipto kampe sėdinčioji skrybėliuotė blokštelėjo mane prie Prospekto galerijoje irgi beveik kampe kabojusio Algimanto Aleksandravičiaus irgi sėdinčio susigūžėlio – tik Portugalijoje.
O štai nuostabių sukultūrintų akmenų vaizdas mane už pasaitėlio pavėdėjo paauglystėn. Netoliese tos vietos, kur tėvas rišdavo arklį, pievon įdubęs kėpsojo nemenkas akmenaitis. Jame buvo kažin kas iškalta. Tas kažin kas buvo panašu į vyrą su pypke dantyse.
Žiū, už moters nugaros įsitaisiusi beždžionaitė žaviai iškišusi liežuvėlį. Ji nevalingu akimirksniu siete susisiejo su Virginijaus Gasiliūno tinklaraštyje nufotografuotu Sigitu Geda. Lygiai taip pat iškištu liežuvio galu.
Tokie tad mano regimo atšvaitai ir atminai. Tikiuosi, Eugenijus neįsižeis, kad Šileika nepamatė beveik nieko, ką jisai Rašytojų klube eksponuoja.