JULIJA GULBINOVIČ. Eilės
Katinai
1.
štai ir katinas - atsimenu jo nekaltą išraišką - dabar jau paženklintas pažinimo
2.
Dievaži, Beatričė pradėjo augti. Jos kūnas, pirma mėlynas po raudonu jos kailiu, jau dega geltoniu saulėje. Beatričė, neturėjusi akių, dabar jau žvelgia kaip visko mačiusi, liūdna, išmintinga. Ji tupi vėjuje, leidžiasi kedenama per kažkieno paslaptingą meilę.
3.
Skalbiu, kabinu skalbinius, renku tuoj pat
Ryto Jurgelio nuotrauka
Parsinešu arbūzą ir draskom jo tvirtą kūną lyg stirną.
Skaitau lauke, kol pradedu nebematyti. Kartais rūkau, jie šoka ratu aplink dubenį. Išklausom maldą ir einam gulti.
4.
kačių veidai pavirsta kaukėmis nebesueina jų žandikauliai žvelgia neatpažindami medaus, miško, vandens akys renku išmėtytus žaislus
5.
katinai tebegyvena Hebrone 2 tebevaikšto išsiblaškę užmiega ant sofų gatvėje katinus tebežadina nebesantis turgus
išnyra ant tuščių namų slenksčių kaip šeimininkės su nuostabiais chalatais pasitikdavusios paštininką merkdamosi nuo saulės už jų pusryčių stalas vaikų klegesys apsiverčia batai guli aukštyn pilvais
6.
štai besileidžiant saulei pagal įprotį sode jie žaidžia tarp aukštųjų žolių paskutinė diena
7.
nebeturėdami paskui kieno kojas sekti vaikšto katinai akmeniniais laiptais leidžiasi ir kyla lėtai, susimąstę, palenkdami galvas vaikšto katinai šiltais ilgesio laiptais
žiūri pro vonios langą užsilipę ji nebesimaudo
vienas kito ilgesį katinai jaučia, bet jame negali susivienyti sapnuoja atskirus ilgesio sapnus
pakelia galvas į vakaro maldą, jos kojos neatšlepsi pienas jiems laša nuo barzdų
Išvykimas sausį
iki švitimo jie jau pabudę
tamsiais kvepiančiais rūbais
patamsiuose ir lempų šviesoje
juda ir laukia mašinos šnabždasi
paskubomis geria juodą kavą
ir juos rasti nusileidus
prisiglausti prie jos sijono, matyti jo figūrą
išlydėti išvykstančius į švitimą
eiti gulti į atšalusią lovą, slaugytis žymę
kaip mes eisim taip ir eisim, kojas klampindami į smėlį kurį tuoj išlygina atskubėjusi jūra pro rugius, kurie tuoj susiglaudžia lyg kažkas čia būtų praėjęs kaip mes eisim taip ir eisim, nežinioj, šypsodamiesi lyg angelai
kartą ėjau ir mačiau rudą asilą besivartantį po medžiu tylioje palaimoje
kartą ėjau ir be garso krito žiedlapiai tūpė į mano plaukus ir glaudėsi prie rankų rūkas slinko nuo mėlyno kalno ant rožinės žemės
o kartą esam važiavę keliu ir aukso monetos lėkė į mūsų stiklą nuo pakelės beržų
kartą buvau prisilietusi prie žmogaus, talpinančio savyje šiurkščias jūrines žoles kalnuose ūžiantį vėją žvelgė laukinėmis tamsiomis akimis tiesiai į mane, ir aš to nepamiršau
slenka penktadienio prieblanda ir liečia mane vos vos
Žmogus Zagrebe
Zagrebas stovi aplietas, žalias staigioje popietės gaivoje
pirma pradeda eiti šunys
botanikos sode laša
žmogus ėjęs į parduotuvę grįžta sulytas doro skėčio jis vis tiek neturi
Kaip su mama žiūrėjom kombainus erdvėlaiviai mūsų sijonai apglėbia mūsų šlaunis užkeltos galvos ir nežemiško vėjo nugalėti plaukai
mums pamojavo berniukai pagalbininkai ant savo laiptelio skriedami į naktį kombainai, kurie mus beveik pavijo, bevaikščiojančias tvankų rugpjūčio vakarą, įaudrintas jų netikėto artėjimo, pasuko kitu keliu buvau tikra, kad su mama žiūrėjom kombainus
kadangi nebepanešu rašyti eilėraščių, mano kalboms mane apleidžiant, diktuoju seno savo draugo nuostabiai galvai užtat pasakoju apie neabejotinus įvykius oro sąlygas, brėžiu žemėlapius pirštais ore
vardų neminiu, ilgesių neįvardinu laikau sau kaip sapnus kaip sapnai jie man maišosi
dienos darbo pabaigoj abu uostom pavasarį kurį taip skaniai kepa pasitikėdami vien tik lėtais pavasariais nesakom kad jis vėluoja tik nuvargę šypsomės jam pasitraukus į savo dalį, jau grimzdama į užmaršties šilumą, aplaižau tuos džiovintų slyvų kauliukus
