Pragaraščio ikonos
Pragaraščiai
VIDAS DUSEVIČIUS
Kas mato „kita“, tas ir kalbėti turi kitaip.
Pavel Florenskij
Nuo čigoniškosios urbanistikos link pragaraščio studijų
„Fuko švytuoklės“ personažai niršiai diskutavo apie kuriamą naują mokslo reformos programą ir lyginamųjų beprasmybių fakultetą, kuriame turėtų būti mokoma nereikalingų ir neįmanomų dalykų. Fakultetą turėtų sudaryti keturi skyriai. Vienas iš jų – adynatos arba neįmanomumo skyrius. Štai keletas Eco minimų empirinės neįmanomybės pavyzdžių: čigoniškoji urbanistika, Morzės morfemika, Antarktidos žemės ūkio istorija, Velykų salos tapybos istorija, šiuolaikinė šumerų literatūra, Montesori docimologijos institucijos, asirų-babiloniečių filatelija, ikikolumbiškų imperijų rato technologija, Brailio ikonologija, nebyliojo kino fonetika (Eco 1995). Tikriausiai nereikėtų abejoti sąrašo patikimumu, nors ką gali žinoti, galbūt jau netolimoje ateityje net ir Antarktidoje bus imtasi plėtoti žemės ūkį? Manytume, aplinkybėms verčiant, esama reikalo suspenduoti (o gal ir iš viso pašalinti) pirmąją sąraše skelbtą poziciją, mat šiandien čigoniškoji urbanistika ne tik empiriškai patirtina, bet ir studijuotina, tyrinėtina (Губогло 2009, Быткэ 2009, Кауненко, Каунова 2010, Медведев 2011). Moldovos ir Ukrainos paribyje įsikūrusiame nedideliame miestuke Sorokoje (mold. Soroca; rus. Сороки), 1991 m. surašymo duomenimis, gyveno 42,7 tūkst. gyventojų, iš jų apie 3 % romų. Čia išlikusi vienintelė Moldovoje viduramžių pilis, bet ne tik pilimi garsus šis Dniestro upės baseino miestelis. Kiek aukštėliau, šlaite, stūkso didžiulis gyvenamųjų namų kvartalas, užimantis du trečdalius miestelio, kuriame gyvena ir namus statėsi (vis dar statosi) vien tik romai. Sovietų imperijos griuvimo laikotarpiu (beje, ir šiandien) pasienio miestelio gyventojai smagiai ir sėkmingai naudojosi geografine padėtimi, lobo (lobsta) versdamiesi prekyba (kontrabanda). Aukštutiniame čigonų kvartale aptiksime išskirtinę Moldovos romų urbanistiką – prašmatnius dvarelius, netgi rūmelius, keliaaukščių namų fasadus su įvairiausiais raižiniais, papuošimais, vingrybėmis, kai kuriais atvejais neįrengtus ar tiesiog apleistus statinius, priestatus, balkonus, balkonėlius, bokštelius, mansardas. Čigoniškoji urbanistika pasižymi dar ir tuo, kad kelių aukštų ir šimtų kvadratinių metrų būsto šeimininkas su gausia šeimyna kur kas labiau linkęs gyventi kieme, palapinėje, juk namas – prestižo reikalas, dar didesnis prestižas, kai turi ne vieną rūmą, o kelis. Juk kur kas svarbiau mieste turėti elitinį namą (ar namus), o gyventi galima ir kitur, kieme – kaime, šiapus ar anapus Dniestro. Visa tai teikia medžiagos savitos Moldovos romų urbanistikos (ar bent jau romų kvartologijos) tyrinėjimams.
Kas galėtų vietoj čigoniškosios urbanistikos tikti į šiek tiek koreguotiną Eco empirinės neįmanomybės sąrašą? Pirštųsi pragaraščio, kaip itin potencialaus ir tinkamo, kandidatūra? Tačiau ar ir šį kartą mums neteks nusivilti: jei prisiminsime Bažnyčios tėvų svarstymus, tai šventraščio žodis lygus ikonai, atitinkamai ir ikona yra šventraštiška. Vadinasi, šiek tiek modifikavus pastarąją analogiją, pragaraštis (kaip šventraščio priešingybė) turėtų būti tapatus pragaraščio ikonai? Beje, terminas „pragaraštiškas“ (адописанный) pirmą kartą minimas Lapkričio 13-osios prologe ir sietinas su eretikų savelianitų grupe (Трубачева 2000). Didžiajame bažnytinės slavų kalbos žodyne (Полный церковнославянский словарь) aptiksime šiam žodžiui skirtą tokį paaiškinimą: „rašytas pragare, požeminėje sopulybėje“ (Дьяченко 1900: 6). Pragaraštiškas, vadinasi, neišvengiamai sietinas su pragarais, velniais, biesais, kipšais?
Kanoninis pragaraštis arba kanonizuotųjų biesų ikonografija
Be abejo, biesai (бec) vaizduojami pagal griežtas kanonines taisykles. Imsimės keliais sakiniais jas priminti. Mėgindami kalbėti apie rusų stačiatikiškąją ikonografijos tradiciją, mes mielai renkamės vartoti tiek žodelį biesai, tiek velniai. Kaip byloja „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“: „Tiek velnias, tiek kipšas – tas pats viens biesas.“ Taigi, biesai, velniai, kipšai ir kiti riestauodegiai – puolę angelai, kurie kartu su Šėtonu atpuolė nuo Dievo. Ikonose angelai dažniausiai vaizduojami kaip žmonės, tačiau angelų skirtybė nuo žmonių žymima simboliniais atributais, pavyzdžiui, sparnais. Lygiai taip pat klasikinė rusų stačiatikiškoji ikonografija vaizduoja ir biesus. Jie irgi panašūs į žmones, tik sparnuoti. Vis dėlto kuo biesų vaizdavimas skiriasi nuo angelų? Angelai yra šviesūs, o biesai piešiami tamsūs, jie prarado dieviškąją šviesą. Biesų išvaizda neišvengiamai asocijuojasi su tamsia spalva, tad neatsitiktinai senojoje bizantiškoje hagiografijoje velnias, demonas ar koks nors biesaitis, dažniausiai vaizduojamas kaip juodas, tamsus etiopas (Wodzinski 2007). Angelai ikonose puošiasi prabangiais Bizantijos dvariškių apdarais (ypač puošnumu išsiskyręs Mykolas, tiesa, jis arkangelas, kovotojas su puolusiais angelais), biesiukus belieka piešti nuogus, plikus, pastėrusius. Angelai visada tvarkingi, malonūs pažiūrėti, labai gražūs, susišukavę, apsitaisę, o biesiukai pasišiaušę, išsidraikiusiais plaukais, atrodo nevalyvi, kūnai apaugę šeriais, kai kuriais atvejais netgi gali turėti kažką panašaus į mažytę uodegą. Ir, ko gero, pats charakteringiausias klasikinėje ikonografijoje biesų ir angelų skirtingumo požymis apibrėžiamas dydžiu. Biesai beveik niekada nepiešiami vienodo ūgio su žmogumi ar juo labiau su angelu. Jie visada žemesni, mažesni, menkesni, smulkesni. Be to, pasirodyti gali ir vaizduotini išskirtinai tiktai profiliu. Kanoninėje ikonografijoje biesai marginalūs tiesiogine prasme. Mat vieta ikonoje ar, tiksliau, kompozicijos vieta irgi atitinkamai apibrėžta. Dažniausiai užkampiai, pašaliai, jie aptinkami tik šventųjų gyvenimus vaizduojančiose ikonose, Šventraščio iliustracijose. Ikonoje, kaip savo straipsniuose pažymi Angelė Marina Mykolienė, prieš kurią meldžiamasi, biesų buvimas apskritai negalimas, draustinas (bent jau senojo tipo ikonose), neprileistinas, vargiai įmanomas (Mykolienė 2013). „Kanonizuotųjų biesų“ padėtis ir situacija (tereikia žvilgterėti į šventosios Marinos, mušančios biesą, ikoną) nėra itin maloni ar džiuginanti, greičiau kebli, sudėtinga, drįstume teigti, kad, neiškentę tokios diskriminacijos, visapusiško spaudimo, varžymo, griežto reglamentavimo ar net mušimo plaktuku, pamažu biesiukai ėmė slėptis, trauktis į pogrindį, podaržį ar pogruntį. Ir šiame straipsnelyje mėginsime rūpintis pragaraštyje besislapstančiaisiais, slapta užpieštaisiais, paslėptaisiais, užkištaisiais ir išsislapsčiusiaisiais.
Šventoji Marina, mušanti biesą
Slaptasis pragaraštis arba istorinė nekanonizuotų biesų ikonografijos apžvalga
Pirmą kartą apie biesų pasitraukimą į pogruntį sužinome iš Vasilijaus Palaimintojo (XVI a.) gyvenimo aprašyme pateikto pasakojimo, kaip kartą velnias papirkęs vieną ikonų tapytoją, kad šis jį nupieštų Dievo Motinos ikonoje. Ikona kabojusi Maskvoje, Varvaros (Barboros) vartuose ir netrukus ėmė garsėti stebuklais. Vartuose rinkdavosi minios maldininkų. Jurodivas Vasilijus pastebėjęs velnio klastą, įsakęs vienam mokiniui griebti akmenį ir mesti į paveikslą. Mokinys pabūgęs, tuomet pats Vasilijus nustėrusios maldininkų minios akivaizdoje švystelėjo akmenį į Dievo Motinos ikoną, garbintą kaip stebuklinga, perskėlė ją per pusę, o po to, minios priluptas, vos gyvas likęs, nutemptas į teismą (aišku, su daiktiniais įkalčiais), pakrapštęs viršutinį ikonos dažų sluoksnį ir po Dievo Motinos veidu atskleidęs paslėptą (nupieštą) biesą (Кузнецов 1910: 88). Šiaip jau Vasilijus mėgo svaidyti akmenis. Klajodamas po Maskvą, rasdavo namų, kur žmonės gyvenę pagal tikėjimą, teisingumą, rūpinęsi savo sielomis, prie jų palaimintasis sustodavo, prisirinkdavo akmenų ir mėtydavo į namo kampus, daužydavo juos, keldavo didžiulį triukšmą. O praeidamas pro namus, kuriuose vyko girtuoklystė, šokiai, piktžodžiavimas ir kiti bjaurūs dalykai, šventasis sustodavęs, glostęs, bučiavęs namų kampus, tarsi kalbėtųsi su kuo nors nesuprantama kalba (Кузнецов 1910: 88).
Toks elgesys turėjo kelti nuostabą, ir gyvenimo autorius, pasak Wodzinskio, čia pat skuba pateikti „protingą paaiškinimą“: į dievobaimingų žmonių namus piktoji dvasia nepatenka – velniai sulipa ant tų namų kampų, o į „vidų patekti negali“ (atitinkamai girtaujančiųjų namuose angelams tenka tik kampinės vietos, todėl Vasilijus juos guodžia, švelniai kalbėdamas ramina, glosto ir rūpinasi), taigi savo slaptąjį matmenį įžvelgiančiu žvilgsniu jurodivas mato demonus ir apmėto juos akmenimis (Wodzinski 2007: 98). Galėtume pridurti, kad pro jurodivo žvilgsnį nepraslysta ne tik ant namo kampų įsitaisę biesiukai, jiems pasislėpti nepadeda net ir Dievo Motinos ikona. Šiame kontekste, manytume, svarbi Wodzinskio pastaba, kad Vasilijus sudaužydamas ikoną išklibina tvirtai nusistovėjusį dievobaimingumo ir šventvagystės santykį, o „tam tikra prasme ir visai panaikina jo vienareikšmiškumą“ (Wodzinski 2007: 97).
Kaip teigia Uspenskis, liaudyje vyravo įsitikinimas apie nepertraukiamą ryšį tarp užpiešto atvaizdo ir naujojo, jį dengiančiojo – tai yra apie pirmojo įtaką antrajam (Успенский 1995). Reikėtų pažymėti, kad Rusijoje pragaraščio rašymo praktika buvo viena iš juodosios magijos rūšių. Pavyzdžiui, etnografiniame didžiarusių buities aprašyme konstatuojama, kad „kai kurie bogomazai ant gruntu padengtos lentos pirmiausiai piešia velnio (дьявол) atvaizdą, ir kai šis piešinys išdžiūsta, tada iš naujo padengiamas gruntu ir jau ant antrojo vaizduojamas šventasis (угодник)“ (Иваницкий 1890: 119). Taigi, tas, kuris meldžiasi priešais tokią ikoną, pats to nežinodamas, kreipiasi į Šėtoną, ir jo malda kartu įgauna atvirkštinę, priešingą prasmę. Vadinasi, užpieštas atvaizdas visai nepraranda savo galios, būdamas užpieštas ir žvilgsniui nepasiekiamas, jis tiesiogiai susijęs su jį dengiančiu atvaizdu, ir kaip tik todėl aprašytoje situacijoje meldžiantysis, kreipdamasis į šventąjį, iš tiesų yra įtraukiamas į kontaktą su velniu (Успенский 1995). Kitaip tariant, šventasis ir vienu, ir kitu atveju atlieka tarpininko vaidmenį. Tačiau pragaraščio ikonoje šitokia tarpininkavimo schema taip pat veikia, tiktai Dievo vieta atitenka Šėtonui ir tokiu būdu kardinaliai apkeičiama perspektyva (Панченко 1974: 150). Prašoma ir meldžiamasi visai ne tam, kuriam derėtų. Vis dėlto tikintieji stačiatikiai abejoja tokiais vertinimais, teigdami, kad šitokie svarstymai yra tipiška visos neįcerkvintos (невоцерковленная) inteligentijos kliauda. Mat bet kuri, netgi menkiausiai išsilavinusi parapijos bobutė žino, kad „faktiškai“ ji meldžiasi pirmavaizdžiui (первообраз), o ne atvaizdui, nupieštam lentoje, ir juo labiau ne kažin kam ten pripaišytam „vidinėje pusėje“ (внутренняя дека).
Pranešimai apie pragaraščius ima rodytis ne tik jurodivo Vasilijaus gyvenimo aprašymuose, bet ir XIX a. laikraščiuose, literatūros kūriniuose. Apie pragaraščio ikonų paplitimą tarp Rusijos stačiatikių valstiečių 1870 m. pradžioje rašė Peterburgo ir provincijos laikraščiai (Тарасов 1995). Štai kad ir tokia žinutė: 1873 m. Stecovkos (Стецовка) kaime, netoli Čigirino (Чигирин) miesto, vietinis šventikas, šventindamas valstiečio atneštą folijinę ikoną, atsitiktinai sudaužė ją dengiantį stiklą, ir jis bei visi kiti dalyvavusieji po folija aptiko užkištą velnio atvaizdą su štai tokiu užrašu: „Nusilenk man septynis kartus ir amžiais man priklausysi.“ Vietos valdžia ėmėsi patikros, tokio tipo ikonų buvo aptikta aplinkiniuose kaimuose (Мордва, Бужин, Шабельники, Топиловка, Верещеки) ir kitose vietose (Тарасов 1995: 126). Kai kurių iš jų kitoje folijos pusėje vietoj bieso rastos laikraštinės karikatūros, žmogaus su šuns galva, turko su pypke dantyse ir kiti atvaizdai (Тарасов 1995).
Tiek šiame (Московские ведомости 1873, № 169), tiek kituose ano meto laikraščiuose kalbama apie vėlyvąsias, tiksliau, naujojo „pigaus ir nemeniško rašto“ tipo ikonas. Susižavėjęs senąja ikonų tapyba, Leskovas užsimena apie pragaraščio ikoną apysakoje „Įkūnytasis angelas“ (Запечатленный ангел, 1872), o 1873 m. publikuoja nedidelį straipsniuką „Apie pragaraščio ikonas“ (Об адописных иконах). Kaip atsaką į laikraščiuose pasirodžiusius pranešimus ir pragaraščio ikonų egzistavimo faktus Leskovas pateikia ir savo pastebėjimus. Kaip teigia rašytojas, tokios ikonos platintos ne tik pietvakarinėse Rusijos gubernijose, bet ir „beveik visur“. Pačiam autoriui „teko girdėti apie jas ir bendrauti su konkrečiais liudininkais skirtingose Rusijos gubernijose (Пензенская, Орловская, Полтавская и Харьковская), taip pat ir netoli Maskvos“ (Лесков 1957). Paslėpti „netyrų jėgų, galių“ (нечистые силы) atvaizdai teršė ir niekino (suteršimo, išniekinimo ir blasfemijos motyvą mes aptiksime ir šiandienos pragaraščiuose, bet apie tai kiek vėliau) ne tik folijines ikonas, bet ir naujojo tipo ikonas, skirtas prastuomenei, ir jose biesas vaizduojamas po dažų sluoksniu, ant grunto (kaip ir Vasilijaus Palaimintojo atveju). Įdomiausia tai, kad Leskovas pragaraštį sieja tik su naujosiomis (новообрядческиее) ikonomis: „Biesai aptinkami tik ant pigių ir nemeniškų, vadinamojo „užsieninio“ (фряжский) rašto, ikonų, kurių nė vienas sentikis nepripažįsta, o nusilenkimą joms laiko nuodėmingu.“ Kaip tik šiuo pagrindu savo straipsnyje Leskovas pateikia išvadą, kad sentikiai iš visų jėgų stengiasi liaudį „atitraukti, atplėšti, atjunkyti nuo naujojo užsieninio rašto ikonų“; „apačioje ant tokios ikonos grunto nupieštas velniukas yra tarsi antspaudas, liudijantis pragariškąją pragaraščio ikonos kilmę“ (Лесков 1957). Beje, ir šiandien uždarose sentikių bendruomenėse išlikusi „velnio“ ikonos samprata, tačiau jau patyrusi tam tikrą morfologiją ir taikytina televizoriui, kurį vadina „bieso akimi, Antikristo, bieso ikona, palaidumo įrankiu“; „dviem dievams netarnaujama, nenusilenkiama: arba melskis, arba į biesų akis žiūrėk“; „jūs velnio ikonai (televizoriui) meldžiatės“ (Рябинина 2004: 51). Reikėtų trumpai užsiminti apie vadinamąją užsieninę svetimšalių (фряги) ikonų tapymo manierą. Tokio tipo ikonos Rusijoje pieštos XVII a. antrojoje pusėje, pastaroji tapymo maniera neatsietina nuo Vakarų Europos meno. Jau XVII a. nedaug kas iš rusų ikonų tapytojų jautė ryšį tarp Bažnyčios kanono ir ikonų tapymo stiliaus, pamažu atsisakė sekti griežtu kanonu, nyko ikonų tapymo manierą ir teologiją siejusi jungtis. Tuometinis Vakarų Europos menas, kaip tam tikras estetinis etalonas, imtas taikyti ir ikonų tapymui, nors Vakarų Europos kultūra ir estetika, o kartu ir teologija iš esmės skyrėsi nuo rusų stačiatikiškosios kultūrinės estetinės tradicijos (Флоренский 2000). Galiausiai XVIII–XIX a. veik visose cerkvėse jau viešpatauja akademizmo dvasia ir aliejinė tapyba. Ko gero, ryškiausiai užjūrio stilių, kaip visiškai svetimą stačiatikiškajai tradicijai, kritikavo sentikiai. Tikriausiai neatsitiktinai pragaraščio ikonos Rusijoje galėjo sklisti, prisidedant sentikiams (patiems kuriant ar užsakinėjant), tokiu būdu diskredituojant užsieninį ikonų tapymo būdą. Protopopas Avakumas šitaip bambėjo: „Štai tuoj mūsų ikonščikai, lygiai kaip ir svetimšaliai bjaurybės (поганыя), ims ką tik gimusį Kristų jau su barzda, o Dievo Motiną ant kelių kabančiu pilvu didžiausiu paišyti […]. Kristų ant kryžiaus išdumtą, storutėlį, dručkį, mielasis stovi, o kojos jo kaip kėdutės. Oi, oi, nelaimingoji Rusia ir ko gi tau prireikė, ir ko gi tu užsigeidei vokiškų poelgių ir įpročių!“(Аввакум 1934)Kartu (su galima slapta sentikių veikla) neatmestina ir pragaraščio sklaidos, iš esmės Rusijos stačiatikių valstiečių aplinkoje, kaip pelningo verslo plano idėja. Juk verslas ir magija, atrodo, ir šiandien glaudžiai susiję. Ši pragaraščio versija itin aktyviai plėtojama tyrinėjant ikonų prekeivių (oфени-иконщики) prekybinius sumanymus ir metodus (Дубровский, Шевцов 2000). Leskovas minėtame straipsnyje apie pragaraščio ikonas kaip tik ir pasakoja apie vieną verslo plano idėją. Norėdamas padidinti pardavimą, ikonščikas užsako vadinamąsias „padielkas“ su biesais grunte ir, pririnkęs tokių prekių, keliauja, pardavinėja, o paskui jį lygiai tais pačiais keliais, tomis pačiomis vietomis, kurias jis ką tik aplankęs, tuo pačiu maršrutu iškeliauja kitas, iš anksto susitaręs su pirmuoju, ikonščikas. Tačiau jo ikonos švarios, be biesiukų. Atvykęs į kaimą, sekdamas pirmojo pėdsakais, gudruolis siūlo savo prekę, tačiau sulaukęs atsakymo, kad jau apsipirko, jis prašąs parodyti, ką gi jie pirko, ir, žinodamas, kur pogruntyje ieškoti velniukų, skelbiąs, kad jų ikonos visai „ne krikščioniškos, o pragariškos“, patvirtindamas savo žodžius, tuoj pat nukrapšto dažus nuo bendrininko parduotos ikonos ir atveria išsižiojusiems kaimiečiams biesus. Valstiečiai tokiais atvejais baisiausiai sunerimsta, atiduoda prekeiviui savo ikonas su ką tik pasirodžiusiais riestauodegiais, kad tik šis svieto perėjūnas kuo greičiau ir kuo toliau išvežtų jas, ir jau iš jo perka arba mainosi į kitas, kuriose nebesitiki rasti panašių staigmenų ar dovanėlių. Paprastai, papildęs asortimentą, sutaisęs (užgruntavęs) prakrapštytas ikonas, verslininkas su verslo partneriu aptaria naują prekybos maršrutą, sutarties sąlygas ir dar kartą parduoda pragaraščio ikonas. (Лесков 1957).
Nepaisant šių XIX ir XX a. pragaraščio tyrinėjimų, Tolstojus išsakė abejones dėl pragaraščio ikonų egzistavimo (Толстой 1976) ir šiuolaikiniai menotyrininkai linkę laikytis kaip tik tokio požiūrio, mat nėra išlikę jokių daiktinių tokių ikonų egzistavimo įrodymų. Tad, atrodytų, iš tiesų pragaraščio vieta kaip tik empirinės neįmanomybės arba Eco adynatos skyriuje. Tačiau neskubėkime, šiandien internetu galime nusipirkti autentiškų pragaraščio ikonų pagal skonį ir pageidavimą, beje, už visai prieinamą kainą.
Šiandienos arba internetiniai pragaraščiai
Nuolatiniai (ar tik retsykiais užklystantys) internetinių okultizmo forumų lankytojai itin domisi pragaraščiais, tad administratoriai, „atsižvelgę į gausybę ankstesnių prašymų“, kas kartą vis iš naujo atveria temą aptarimui. Gausybė nuomonių keitimosi vietų prasideda nuo klausiamojo pobūdžio skelbimų: „Ar kas matėt, ar teko susidurti su pragaraščio ikonomis, kuriose po dažų arba apdangalo sluoksniu būtų pavaizduotas velnias, biesas arba dar kas nors netyro. Taip pat tokiose ikonose šventojo atvaizdui gali būti pripiešti ragai, paslėpti po apdaru ar aptaisu, ar dažų sluoksniu.“ Nesudėtinga rasti kompetentingą specialistą, už atitinkamą mokestį gebantį sukurti vienokią ar kitokią jus dominančią pragaraščio ikoną. Skelbimų ir nuomonių įvairovėje ima aiškėti, kad beveik visi save gerbiantys žinovai ir ekspertai tvirtina asmeniškai pažinoję bobutę, tikrai turėjusią kaip tik tokią ikoną ir t. t.
Atrodytų, ko gi čia stebėtis, jei „internetiniai okultistai“ itin aktyviai domisi juodosiomis technologijomis. Anaiptol. Ne tik įvairiausio plauko internetiniai magai, kerėtojai, raganiai užsiima pragaraščių paieškomis, kūrimu ar naudojimu, tačiau šis klausimas nė kiek nesvetimas, ne mažiau aktualus ir krikščionims, stačiatikiams. Pastarieji ne tik žino apie pragaraštį kaip tokį, bet ir mėgina kaip nors išvengti galimo pavojaus. Toks Aleksandras Revnivcevas Diakono Andrejaus Kurajevo misionieriškojo portalo forume (Форум миссионерского портала диакона Андрея Кураева) pasakoja: „Sveiki, Broliai ir Seserys. Neseniai mano žmonos močiutė mums padovanojo labai seną ikoną – pranašo Elijo atvaizdą. Močiutė ikoną paveldėjo iš savo mamos, o jos mama gavo iš savosios mamos. Ikonai tikriausiai ne mažiau kaip 150 metų, ji yra visai neprastos būklės, tačiau kai kuriose vietose mes pastebėjome nuskilusius viršutinio sluoksnio dažus. Ir kaip tik tose vietose po pagrindiniu sluoksniu matosi kažkoks kitas atvaizdas, ryškiai įžiūrimi senosios bažnytinės slavų kalbos raidžių fragmentai, kažin kokie kito „piešinio“ elementai ir t. t. Sprendžiant pagal raidžių išdėstymą, atrodo lyg ir atvirkščiai rašyta (ar aukštyn kojom) ir nauju dažų sluoksniu padengta ikona. Štai aš ir nerimauju dėl to. Visai neseniai susipažinau su Leskovo kūriniu „Įkūnytasis angelas“, kuriame kalbama apie vadinamąją „pragaraščio ikoną“, kai tikėjimo priešai piešė bedievišką atvaizdą, o „ant viršaus“ – šventojo atvaizdą, ir iškart prisiminiau mūsų ikoną. Juolab kad apie tokį atvejį užsimenama ir Vasilijaus Palaimintojo gyvenime. Prašom pasakyti, kiek mano baimė pagrįsta ir ar tikrai rusiškoje ikonų tapymo tradicijoje galėjo egzistuoti praktika, kai vienas šventasis buvo užpiešiamas ant kito. Ir jeigu taip, tai kodėl jis nupieštas atvirkščiai. Krapštyti dažus ir sužinoti, kas yra po pagrindiniu sluoksniu, mes, žinoma, neišdrįsome, nesiryžtame. Iš anksto dėkoju už atsakymą!“ (http://kuraev.ru/smf/index.php?PHPSESSID=eb4db04b78d02d14729e6c64a5fd6ed5&topic=605410.0) Ir po tokio pranešimo pasipila gausybė atsakymų, patarimų, kaip reikėtų elgtis tokioje situacijoje. Vienas iš dalyvių netgi pyktelėjęs aiškina, kad „tikinčiajam melstis priešais „tokią“ ikoną tolygu savižudybei, todėl labai nustebau perskaitęs žodį SĖKMĖ (kitas diskusijos dalyvis iš anksto džiaugėsi minėtosios ikonos „atradimą“ pavadinęs SĖKME, mat galbūt dabar menotyrininkai iš tiesų turės konkretų, daiktinį, empirinį pragaraščio ikonos egzistavimo įrodymą), juk Dievui nebūdinga „sėkmė“, JIS tikrai kantrus, bet negali žinoti…“ (http://kuraev.ru/smf/index.php?PHPSESSID=eb4db04b78d02d14729e6c64a5fd6ed5&topic=605410.0) Arba jau kitos diskusijos dalyviai gyvai aptarinėja Vasilijaus Palaimintojo gyvenimo aprašymą, kurį skaitant „susidaro įspūdis, kad šį epizodą (apie akmenį ir Dievo Motinos ikoną) į šventojo Vasilijaus gyvenimo aprašymą specialiai įterpė internetiniai troliai, būtent šis epizodas man primena ikonų priešininkų (ikonoborcų) falsifikacijas, kurie siekė išjuokti mūsų šventąsias ikonas, taip pat išjuokti (paniekinti) pačius tikinčiuosius, paniekinti mūsų šventuosius jausmus, pažeminti mus, tarsi mes lenkiamės stabams, o ne Dievui, taip pat ir atitraukti visus, ką tik gali, nuo maloningojo santykio su šventosiomis ikonomis. Tikriausiai galima numanyti, kad ikirevoliucinėje Rusijoje niekada net ir nebuvo pragaraščio ikonų, niekas niekad nieko negirdėjo apie tokias. Netgi internete gandai pasirodė ne taip jau senai. Aišku, aš viso interneto išnaršyti negaliu, tačiau tai, ką pavyko aptikti – gana nauji įrašai“ (http://www.soborjane.ru/forum/163-2119-1)
Manytume, internetinės pragaraščio ikonos atradimas ir propaganda nėra „senas“ reiškinys, neabejotinai sietinas su Čeliabinsko raganiumi Dmitrijumi Vorotnikovu. Prieš kelerius metus, kaip savo puslapyje skelbia Vorotnikovas, internete pasirodžiusios kelios skirtingais rakursais pateiktos ikonos fotografijos. Dievo Motina su kūdikiu? Vis dėlto pastaroji ikona, Vorotnikovo teigimu, neatitinka griežtų stačiatikių kanono reikalavimų. Mat moters veidas subjaurotas, ikonos kampuose matome apverstus kryžius. Kaip imasi tvirtinti Vorotnikovas, ši ikona, be abejonės, senovinė. Kitaip tariant, suprask – teisėta, tikra, jei yra šitokia, tai vadinasi tokios ikonos iš tiesų egzistavo, jų buvo (o gal ir yra) ir daugiau. Kokiais argumentais grindžiami tokie teiginiai? Štai vienoje iš pateiktų fotografijų, išdidžiai skelbia Vorotnikovas, galime gana gerai matyti sutrūkinėjusios, suskilinėjusios, sueižėjusios lentos galus. Minėtasis raganius, nurodęs, kad fotografijoje užfiksuota ikona yra „tikra“ (nes nufotografuota, o tai neturėtų kelti mums jokių abejonių dėl jos tikrumo pagrįstumo), nors nekanoninė, tačiau autentiška ir sena, imasi skaitytojams atverti tam tikrą savo santykį tiek su ikonos savininku, tiek, kaip pamatysime truputį vėliau, ir su pačia ikona. Štai ką rašo Vorotnikovas: „Anksčiau internetiniuose okultizmo forumuose dalyvavo ir tas vyriškis, skelbęs fotografijas internete. Lyg ir kurį laiką jam priklausiusi fotografijoje užfiksuota ikona. Kiek anksčiau paveikslas turėjęs kitą „šeimininką“, ji priklausė senutei iš Uralo, kurią kaimynai laikė kerėtoja. Tačiau, kaip paprastai, susiklostė kažin kokios mistinės aplinkybės, ir jis „priglaudęs“ ikoną nuo savininkės kapo.“ Beje, tiek raganiaus, tiek kitų atradėjų pasakojimuose figūruoja gausybė pastarosios ikonos „atradimo“ versijų: nuo bobutės kapo iki „netyčinio“ aptikimo Vilniaus rūsiuose. Ir kaip prisimena Vorotnikovas: „Aš netgi su juo porą kartų susirašinėjau, tačiau ne dėl šios ikonos, bet visai kitais klausimais.“
Kaip netrukus įsitikinsime, Vorotnikovas net ir vardą suteikęs šiai ikonai: „Netrukus, kai tik fotografijos pasirodė internete, aš juokais pavadinau ją „Erodianuška, Erodianuška su kūdikiu Erodu ant rankų, Velnio gimdytoja“ (Иродианушка, Иродианушка с младенцем Иродом на руках, Чертородица) – pats net negalėjau pasvajoti, kad šis juokingas vardas taip prilips šiai ikonai:) (šypsenėlė).“ Ir kaip tęsia raganius: „Kiek vėliau ši ikona ir jos naujasis pavadinimas tapo savitu veretnikystės (веретничество / еретничество / русское чернокнижие) krypties atgimimo simboliu“. Kažkaip labai jau akis bado neįtikėtinas raganiaus pavardės Vorotnikov (Воротников) panašumas į naujai atgimusios veretnikystės (веретничество) kryptiies pavadinimą. Reikėtų keliais sakiniais užsiminti ir apie šią naują-seną atšaką. Veretnikai labiausiai aktyvūs virtualioje erdvėje ir save apibrėžia pasitelkdami katekizmo, arba trumpų klausimų ir atsakymų, formos dialogą. Į klausimą, ar veretnikystė yra nauja religija, atsakoma, kad tai „gyvenimo būdas tų, kurie dirba su Jėga (Сила)“, paprastai religijos skelbia dogmas, o „mes dogmų neturime“. Kaipgi apibrėžti minėtąją Jėgą? Pasak veretnikų katekizmo, „ji turi daug vardų, kai kurie ją vadina Biesu (Бес), kiti Velniu (Дьявол) arba tiesiog Pikta Jėga (Лихая Сила)“. Be to „yra manančių, kad tai ir yra ta pirmapradė galia, ta pirmapradė energija, kuri sukūrė pasaulį, gamtą ir mus su jumis“. Tačiau jeigu įsivaizduojamo pokalbio-dialogo dalyvis norės sužinoti, „ar jūs tikrai ne sekta“, atsakymas bus maždaug šitoks: „Kaip jau buvo pasakyta, mes neturime dogmų. Pavyzdžiui, vieniems patinka galvoti, kad mūsų globėjai įsikūrę priešingoje mėnulio pusėje, kiti eretnikai (еретники) vadovaujasi įprastesnėmis sampratomis apie pragarą. Jame nėra jokių keptuvių ir siaubų, kuriais liaudį gąsdina popų vadovaujama cerkvė.“ Na, ir galiausiai pirmajai pažinčiai įtvirtinti reikalingas filologinis paties termino veretnikystė paaiškinimas. Pasirodo, kad „veretnikas yra eretikas, arba tas, kuris nepaiso dievo tėvo draudimo, bet tarnauja jo sūnui, tai yra Biesui“.
Galime sugrįžti prie „Erodianuškos“ ir paklausti, koks gi paties Vorotnikovo santykis su ja. Į ikoną fotografijoje raganius atkreipęs dėmesį todėl, kad jis prisimenąs vaikystėje (apie 1980 m.) matęs lygiai tokią pačią ikoną. Šįkart būsimasis raganius atostogavo Pavolgyje, kur „ją (ikoną) aptiko mirusios kaimo bobelės kaimynai. Bobelė buvo senmergė, šiek tiek trenkta, kerėjimais neužsiiminėjo ar bent jau nebuvo pastebėta turinti tokių pomėgių, gyveno labai skurdžiai, uždarai. Kaimynės ir dievobaimingos senutės pasakojusios, kad tokias ikonas (kaip šioji) turėjusios nedidelės religinės atšakos sekėjai, galvas lenkę lyg ir Biesui, lyg ir dievui. Minima atšaka pasižymėjusi tokiu nežymiu nukrypimu nuo tradicinės cerkvės. Kryptis itin populiari, pagal vienus atsiliepimus – Ispanijoje, pagal kitus – Gruzijoje, kai kurie mano, kad Bulgarijoje, o dar kiti – Rumunijoje. Mirusios bobelės kaimynės surastą ikoną tiesiog su panieka, jų žodžiais tariant, sudegino šiukšlyne kartu su kitais mirusiosios daiktais. O gal ir nesudegino, nes nebuvo liudininkų. Todėl galima spėti, kad čia ta pati ikona, o gal ir ne ta pati. Daugiau niekur niekas apie tokią ikoną arba panašią į ją nežinojo. Kodėl jie nieko nežinojo, tai taip pat akivaizdu. Iki 2010 m. niekas iš kerinčiųjų neužsiminė, kad turėtų tokių daiktų ar jais naudotųsi darbe.“ Kas gi čia trikdo, skaitant šiuos raganiaus prisiminimus? Visų pirma lygiai tokia pati ikona kaip matyta fotografijoje. Ir šį kartą ikonos savininkė bobutė. Sąmoningai neapibrėžiama vieta – kažkur Urale, kažkur Pavolgyje, tikriausiai galėtų tikti ir Aukštadvario ar Onuškio apylinkės? Mirusios bobelės kaimynės ne tik dievobaimingos, bet ir gerokai religiškai pralavėjusios, joms lenkimasis biesui ar dievui – tik nežymus nukrypimas nuo Bažnyčios mokymo. Be to, kaimynės tikrai jautė vidinį poreikį domėtis populiariomis religinėmis atšakomis Ispanijoje, Gruzijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje. Ne itin lengva paaiškinti tokią kaimynių panieką ikonai (o ypač sunkiai įsivaizduojamas ikonos deginimo aktas, kad ir kokia „pragaraštiška“ ji būtų, kaip galėjome įsitikinti iš vieno diskusijos dalyvių, žmonės net dažus pakrapštyti neišdrįsta) ir mįslingąjį paties Vorotnikovo pasažą apie liudininkus, nežinojimus ir pan. Tikriausiai neabejotinai galime skelbti preliminarų šiandieninės pragaraščio ikonos pasirodymą ar netyčinį, atsitiktinį veretniko Vorotnikovo atradimą (autentiškosios pragaraščio ikonos) d2010 m.
Kaip savo pastebėjimus tęsia Vorotnikovas, per pastaruosius trejus metus (nuo 2010 m.) pragaraščio ikonų tapymas tapo populiarus (nei iš šio, nei iš to). Veretnikų brydės sekėjai tokius paveikslus praktiškai naudoja savoms reikmėms, tačiau jų ikonos šiek tiek skiriasi nuo „Erodianuškos“. Jau minėtame veretnikų katekizme pragaraščio paveikslas neužmirštas, šitaip apibrėžiamas: „Ąžuolinėje lentoje pagal atitinkamai apibrėžtas taisykles ikonų tapytojas aliejiniais dažais vaizduoja vieną ar kitą biesą, tada ikona ypatingu ritualu šventinama, o tapant skaitomos specialios maldos, užkalbėjimai. Paprastai po dažų sluoksniu pridedame susmulkintų mišinių, faktiškai tai kerėjimo įrankis (колдовской предмет), o ne tiesiog paprastas atvaizdas.“ Gerokai nustebęs įsivaizduojamojo dialogo dalyvis klausia: „Ar ir mūsų laikais yra šitokių ikonų?“ ir patenkinamas teigiamu atsakymu: „Dėl ilgaamžių ir eretikų entuziazmo pragaraštis atgimė ir šiandien bet kuris laisvai gali įsigyti autentišką (подлинная) juodąją ikoną už visai prieinamą kainą. Taip pat mes nuolat šimtais publikuojame senąsias maldas biesams, kad tik žmonės galėtų kreiptis į šią Jėgą pagalbos, apsaugos ir globos.“
Iš pradžių šios atšakos sekėjai kur kas labiau mėgo patys savarankiškai perkeisti, patobulinti, savoms reikmėms pritaikyti ikonas ar paveikslus. Bažnytinė ikona (ar bažnytinis paveikslas) itin paprastos transformacijos būdu, bjaurojant kūrinyje pavaizduotą šventojo veidą, virsta šiuolaikiniu, šiandieniniu, visuotinai prieinamu, akiai tiesiogiai matomu, internetiniu pragaraščiu. Kiek vėliau kiti minėtosios krypties atstovai (galima kalbėti apie tam tikrą ankstyvąją schizmą, apie reformacinius judesius, netgi savitą ikonoklazmo problemą eretnikų atšakoje) atsisakė bažnytinio paveikslo ir jau ėmėsi patys piešti, atsisakė bjaurojimo, savuosius personažus vaizdavo „normaliomis fizionomijomis“. Šiandieninio pragaraščio pradininkai (juos galima vadinti savitais morfologais ar transformatoriais) nebjaurotojus ėmė kaltinti šventvagyste, tuo, kad jų paveikslai – tai visai ne pragaraštis, visai ne biesiškosios ikonos, bet greičiau šventosios. Tokiu būdu kurdami (nebjaurodami bažnytinių kūrinių) jie greičiau darbuojasi Dievui besimeldžiantiems žmonėms (на богомольный люд) ir kartu nori sugriauti ką tik atgimusį bieso garbinimą (бесопоклонничество).
Vargu ar reikia klausti, kiek veretnikų propaguojami teiginiai turi ką nors bendro su senąja rusiškąja kerėjimo tradicija, kurioje sumišę pagoniškieji reliktai su krikščionybės elementais. Ar veretnikų judėjimas siekia atgaivinti nunykusią tradiciją? Kaip sukonstruota veretnikų rinkodara, siekianti pasinaudoti pragaraščiais ir išpopuliarinti naują religinį prekės ženklą? Juk veretnikai potencialius pirkėjus stengiasi įtikinti, kad jų „pragaraščio ikonos“ vienintelės teisingos, tikros, autentiškos, gaminamos pagal išskirtines taisykles, perduodamas tik iš kartos į kartą, tačiau kažkaip užmiršta, neužsimena, nepaiso to, kad vis dėlto „istorinis pragaraštis“ visada slėpė, užkišdavo, uždažydavo, pridengdavo biesus, ir tik išskirtiniais atvejais jie atsiverdavo, pasirodydavo, veik niekam (išskyrus žinančius, vienaip ar kitaip pašvęstuosius) tiesiogiai plika akimi nebuvo matomi. Juk istoriniai pragaraščio egzistavimo liudijimai, Vasilijaus Palaimintojo gyvenimo aprašymas, XIX a. Rusijos laikraščiuose skelbti faktai, spaudos publikacijos ar Leskovo grožinės kūrybos pavyzdžiai kaip tik ir byloja apie tokį biesų slapstymosi po dažais, folija, stiklu ar aptaisais fenomeną. Šiandienos pragaraščio ikonai būdingos visiškai priešingos tendencijos. Galime plika akimi regėti biesus, tiksliau, biesų ikonas, ar net patys jas piešti laikydamiesi pragaraščio kanono reikalavimų, tačiau pastarieji „kūriniai“ primena nevykusias, groteskiškas šventųjų kopijas. Tikriausiai galime konstatuoti dar vieną biesų (iš)varymo, (iš)traukimo iš pogrindžio, likusią laisvą vietą užpildant specialiais kerėjimo mišinukais, milteliais, mikstūrėlėmis, brukimo(si), kišimo(si) į paviršių, viešumą, akis procesą. Kas žino, kokios transformacijos laukia pragaraščio ikonos (ir kartu biesiukų) ateityje, tiesa, tai jau būsimų tyrinėjimų laukas.
Pastabos
Šiauliuose kultūros morfologijai ir kaitai skirtoje konferencijoje „Virusas 2012“ buvo skaitytas pranešimas „Apie ikonas iš pragaro raštinės“. Vėliau vykusios diskusijos metu Gintautas Mažeikis pasiūlęs vartoti žodelį pragaraštis. Reiškiame dėkingumą prof. Mažeikiui.
Keli diskusijų ir nuomonių apie pragaraštį (адопись) keitimosi vietų adresai:
http://chernyymag.5bb.ru/viewtopic.php?id=1474 http://chernayamagiya.com/forum/index.php?topic=1695.0 http://blackwarlock.ru/viewtopic.php?p=249637
http://www.valkira.ru/pressa.aspx?PressaID=778
___
Literatūra
Антонов Д., Майзульс М., 2012: „Мечтания“ и „illusions“. Дьявольские наваждения между книжностью и иконографией. Россия XXI, N. 4, p. 112–137.
Быткэ А., 2009: ГОСТЕПРИИМСТВО ЦЫГАН В МОЛДОВЕ (Из опыта этнологических исследований, проведенных в г. Сорока). Москва: Старый сад.
ВЕРЕТНИЧЕСТВО: ОТКРЫТЫЙ ДИАЛОГ. Prieiga http://www.darkmag.ru/ (žiūrėta 2013 03 25).
Губогло M., 2009: Курсом развивающейся Молдовы. Москва: Старый сад.
Дубровский П., Дубровский С., Офени-иконщики в Владимирской губернии. Prieiga http://www.vladregion.info/articles/vladimirskii-krai-tsentr-kulturnogo-tipa-turizma-v-sovremennoi-rossii (žiūrėta 2012 01 16).
Дуккон A., 2003: Искусство и религия в повести Запечатленный ангел Н.С. Лескова, in: Studia Slavica Hungarica.
Дьяченко Г., 1900: Полный церковнославянский словарь. Санкт-Петербург.
Eco U., 1995: Fuko švytuoklė. Vilnius: Tyto alba.
Житие протопопа Аввакума им самим написанное и другие его сочинения. Mocквa: Academia. Prieiga http://feb-web.ru/feb/avvakum/texts/a34/a34-209-.htm (žiūrėta 2013 02 11).
Иваницкій Н. А., 1890: Матеріалы по этнографіи Вологодской губ. Выпускъ ІІ / Подъ редакціей Николая Харузина. Mocквa: Типографія А. Левенсонъ и К°.
Карсакова Я., 2012: Лесков Н. С. Иконописцы-староверы, in: Ученые записки Санкт-петербургского университета управления и экономики, N. 3 (38). Санкт-Петербург.
Кауненко И., Каунова Н., 2010: Этнопсихология. Этнопсихологические проблемы этнической идентичности и ценностной сферы этнических групп Молдовы. Кишинев; Комрат.
Кузнецов И., 1910: Святые блаженные Василий и Иоанн, Христа ради Московские чудотворцы. Mocквa.
Лесков Н., 1957: О русской иконописи in Собрание сочинений в 11 т. Том 10: Воспоминания, статьи, очерки. Mocквa: Государственное издательство художественной литературы.
Марченко Д., Дьявольская иконография. Prieiga http://www.angelologia.ru/iconographia/dyavolskaya_ikonografiya.htm (žiūrėta 2013 04 14).
Медведев A., 2011: Национально-культурная идентичность Молдовы в зеркале социологических исследований, in: Conferinţa Ştiinţifică Internaţional „Identitatea Civicăşiintegrarea Europeană – factori ai consolidării statalităţii moldoveneşti” (Chişinău, 5-6 octombrie 2011). Prieiga http://www.politcontakt.ru/wp-content/uploads/2011/10/kishinev2011.pdf (žiūrėta 2013 03 25).
Мельникова Е., Отчитывание бесноватых: практики и дискурсы. Prieiga http://anthropologie.kunstkamera.ru/files/pdf/004/04_08_melnikova.pdf (žiūrėta 2012 02 18).
Русинова И. И., 2011: Отражение представлений о колдовстве и знахарстве пермскими диалектными словарями, in: Вестник Пермского университета, Российская и зарубежная филология, Вып. 4 (16).
Рябинина Н., 2004: „НАРОДНАЯ ФИЛОЛОГИЯ“ В СТАРООБРЯДЧЕСКОЙ КУЛЬТУРЕ ХАБАРОВСКОГО КРАЯ, in: Языковая картина мира: лингвистический и культурологический аспекты. Материалы II Международной научно-практической конференции (22–24 сентября 2004 г.). Бийск.
Сабирова Л., Житие Василия Блаженного – памятник древнерусской агиографии XVI века (Проблемы текстологии и литературной истори ипроизведения. Prieiga http://elibrary.udsu.ru/xmlui/handle/123456789/9537 (žiūrėta 2013 03 20).
Тарасов О. Ю., 1995: Икона и благочестие: oчерки иконного дела в императорской России. Mocквa: Прогресс.
Толстой Н., 1976: Из заметок по славянской демонологии. Mocквa.
Трубачева М., 2000: Адопись in Православная энциклопедия. Mocквa.
Успенский Б., 1995: Общие предпосылки семиотического рассмотрения иконы, in: Семиотика искусства. Mocквa.
Флоренский П., 2000: Cочинения в четырех томах. Mocквa: Mысль.
Шевцов A., (А. Андреев) 2000: Очерки русской этнопсихологии. Санкт-Петербург: Тропа Троянова.
Wodzinski C., 2007: Šv. Idiotas. Vilnius: Aidai.
satenai.lt
