Harmonija

MARKAS ZINGERIS

Buvo tylus sekmadienis, kurį atsargiai laikė saujose vasaros nuvarginta saulė.

Jau buvo pavedžiojęs šunį, kuris lakstė laukais, uosdamas artėjantį rudenį. Pabandė įsivaizduoti, ką suvokia Rokis, uosdamas kiškio ar lapės kailio draikanas tarp išdžiūvusių smilgų: čia zuikio migis, o ana ten drybsota benamio, dvokusio sušutusiais apatiniais ir salicilo spiritu ir atklydusio iš miesto, kad jo netampytų mentai. Ir pamąstė: „Benamiai, beje, turi susidėlioję išgyvenimo žaidimą; tie, kas turi namus ir šeimą, – taip pat, tik sudėtingesnį. O striukai gyvena ir vieni, ir kiti. Kiekvienam žmogui senstant atrodo, kad gyvenimas pralėkė kaip tuščias reklaminis klipas, palikęs smilkstantį nostalgijos laužą, išsisklaidžiusius lūkesčius ir gerokai rūgtelėjusias iliuzijas, pasikeitusias nuo jaunystės taip, kaip vynas virsta actu.“

Dar savaitėlė ir, atsegant rytais nuo grandinės Rokį, sugrubs šalnos sugelti pirštai.

•

Įkišo nosį pro miegamojo duris, Klara dar miegojo. Ji sapnavo savo sapnus, kurie, tikriausia, su juo nieko bendra neturėjo, nes jiedu gyveno drauge daugelį metų, bet jų gyvenimo giliosios srovės sruveno atskirai ir nesusiliedamos. Jos vakarykštis gimtadienis buvo su rožėmis ir perlų auskarais, ir vėriniais, ir nėriniuotomis suknelėmis bei saloniniais atributais, kurių jis nepakentė, tai laikydamas praėjusių epochų įkapėmis – reiktų būti moderniam, o modernumas – paprastumas. Bet ji visa tai mėgo.

Priėjo, pabučiavo. Ar tau atnešti arbatos? Klara pritariamai šyptelėjo, neatsimerkdama. Jos blakstienos suvirpėjo kaip drugelis, kuris po vasaros jau niekur nebeskris. Vakar vienas iš kaimynų, kuriam ji leisdavo vaistus, dovanojo šešias taures šampanui ir šimtą litų. Kitas malūnėlį česnakams ir šilko peniuarą, terakotos spalvos, ji bemat juo apsigobė pečius, nuostabiai, beje, tiko. Paskui visi ragavo ir gyrė Klaros patiekalus, maukteldami skaidriosios (kurios ekspertas buvo šešuras – firmos „Baldų importas-eksportas“ savininkas) arba užgerdami sausvyniu (kurį ekspertavo jis), ir žiūrėjo sarkazmo kupiną filmą apie Izraelį: „Kas bus, kai žydų neliks“. Jame televizijos diktoriai visomis pasaulio kalbomis pranešinėjo, kad iš Izraelio pernakt išgaravo visi žydai. Islamistai triumfavo. Paskui sunitai susiriejo su šiitais ir, kas be ko, iššaudė visus Šventosios Žemės krikščionis, pavertę juos atpirkimo ožiu už bėdas, kurių tuose kraštuose niekam netrūko. Bemat Europos krikščionys politinio korektiškumo sumetimais pašalino iš bažnyčių visus žydų kilmės apaštalus (tai reiškė – visus apaštalus) ir dienos šviesą išvydo knyga apie tai, kad Jėzus Kristus kilęs iš Indijos. Didžiausia JAV religija tapo islamas. Demokratija, iškaršusi, nudvėsė ir fanatiškų šventikų valdomoje šalyje buvo išbandyta jų pirmoji branduolinė bomba. Pasaulis atsidūrė ties pražūties riba.

Svečiai juokėsi. Kai kurie jų buvo Lietuvos žydai, o žydų folkloras yra linkęs į apokaliptinius scenarijus ir juodąjį humorą.

Visi gyrė Klaros patiekalus, o ypač Klarą liaupsino Mikis Buberis, visų galų meistras, jiems kartais taisydavęs elektrą, turintis žmoną teatrologę, storą kaip begemotas. Mikio akys pro akinukus žibėjo, jam skelbiant tostą į Klaros sveikatą. Vedamoji mintis buvo ta, kad, Hariui su Klara įsikėlus į šį Vilniaus priemiestį ir mūsuose pasirodžius šiai impozantiškai damai, gyvenimas atgijo.

Turint gražią žmoną tenka taikstytis su tuo, kad ji traukia vyrus. Bet jam nepatiko, kaip žibėjo mažos pilkos akys raukšlėtame, įdegusiame Mikio Buberio veide. Ir ypač jam nepatiko tai, kaip šypsojosi Klara. Ji šypsojosi nuleidusi akis ir panarinusi veidą, tarsi slėpdama nuo visų ir, svarbiausia, nuo jo kažkokią nesunkiai jos veide įskaitomą mintį. Arbatos, kurios dabar užplikė Klarai, turėjo puikios – arbatoms ir kavoms ant parduotuvės lentynų buvo atidus. Kalbant atvirai, tai taip pat dopingas. Šalia idėjų, grožio, siaubo ir susižavėjimo. Pavyduliavimo ir nevilties. Gyvenimas, įsipareigojimai, ambicijos, o ypač greita gyvenimo tėkmė, kai iš bet kurio pokylio telieka atliekos, rytais sušeriamos šuniui, jį vertė, įsivedus kone karišką drausmę, rytais triūsti prie kompiuterio, bandant nuveikti kažką, kas ištaisytų didžiausią žmonijos ydą – jos, kaip jis tai vadino, totalinį alcheimerį. Buvo rašytojas, politikos ir kultūros skilčių autorius, pakankamai žinomas, kad kartkartėmis susitikinėtų ir su išgarsėjusiais kūrėjais, ir su žmonėmis iš valdžios.

•

Klara nenorėjo atsimerkti. Jautė, koks tai tylus, saulėtas sekmadienis. Kaip ir visados per namų pokylius pervargdavo, ruošdama patiekalus, kurie, prisimenant Mikio išdailintą tostą, palydėdavo jos moteriškąjį grožį prie svečių stalo, – taigi, kepenėlės, kapota silkė, salotos su razinomis ir riešutais, paštetai, troškinta kalakutiena su kopūstais… – bet ir susijaudindavo! Mikio akys ją šildė taip, kaip jau seniai (ir visomis prasmėmis) nebešildė vyras. Mikis padėdavo jai namuose visur, kur vyras buvo bejėgis, o vyras buvo bejėgis veik visur, išskyrus šuns vedžiojimą ir straipsnius, kuriuos skaitydavo tokie pat vandenėlio pilstytojai kaip ir jis (ir kas antras jų, jos akimis, buvo psichiatrinės pacientas arba – nuo valkatų per Marytės plauką), o Mikiui ir jo žmonai, storai teatro kritikei, Klara atstodavo greitąją pagalbą. Podagros, radikulito, artrito priepuoliai – ir ji čia pat su švirkštu.

Kad ir užsimerkusi, Klara matė kojūgalyje terakotinių atspalvių šilko peniuarą. Dievaž, tai, kad Mikis nuspėjo jos skonį, buvo ilgų jų pašnekesių prie arbatos namų remonto pertraukėlėmis, kai vyras būdavo mieste, vaisius.

Iš pirmo namų aukšto sklido žvalūs Daniuko, kuriam ji draudė save vadinti močiute – tik didžiąja mama, nors jam liežuvis nuolat ir užkliūdavo, – šūkavimai. Vaikaitis ten miegodavo atostogaudamas su savo tikrąja mama, Daiva, jos dukra, tunkančia, apsėsta neurozių. Kažkada, maištaudama prieš tėvus, ypač Harį, tais laukiniais laikais, kai sugriuvo senoji tvarka ir Lietuvon įsiveržė kapitalizmas, Daiva, nušokusi nuo proto, demonstruodavo striptizą Kauno restorane, kur protarpiais vykdavo susišaudymai. Štai ką teko išgyventi, kaip kaubojiškuose filmuose. Raportuodavo tėvams kremtanti mokslus politechnikoje; o jie ją atpažino iš „mafijos restorano“ nuotraukos geltonajame „Lietuvos ryto“ priede. Tą rytą Klara sviedė Hariui į veidą šlapią purviną šluostę, juk tai dėl to, kad jis toks atsiribojęs nuo šeimos.

Kad ir snūduriuojant, jos veidas susiglamžė kaip priverkta nosinaitė.

Bet buvo sekmadienis, tyla, ramybė, tik nuo balkono dvelkė vėsus vėjelis, kuris jai lytėjo plaukus. Jautė artėjantį rudenį ir visais mieguistais jausmais gėrė paskutines gražiausio sezono akimirkas, kai viską tiesiog fiziškai jauti tampant praeitimi, kuri apverktina jau vien tik dėl to, kad gyvenimas teka kaip rudeninė upė.

•

Provaikaičio, kurį prikėlė Rokio amsėjimas, klausėsi ir Hario motina savo flygelyje. Kaip ir kiekvieną rytą, ji pagalvojo prasimerkusi: dar vienas rytas, aš dar gyva. Jos visos draugės buvo jau mirusios, taip pat ir brolis, ką ir kalbėti apie tėvus: motina žuvo Hitlerio lagery, o tėvas mirė nuo išsekimo tuojau po karo, parvykęs iš Dachau. Bet vilkšunių ji nustojo bijoti, Rokis jai šlepetes atneša, o lageryje kojas vilkdavo nepakeldama galvos; ir tematydavo sargybos batus bei šunų letenas.

Ji sudejavo apsiversdama ant kito šono. Vakar krito apsvaigus galvai, ir jai dabar skaudėjo kiekvienas sąnarys, ir diegė alsuojant šonkauliai. Kad būtų kokia tabletė išeit iš gyvenimo – bet ji įpratusi kentėti. Buvo Daivos, tos tinginės, amžiaus, kai neteko namų ir tėvų.

Ir ji pagalvojo: provaikaičio balsas ir paukščių čiulbesys – ko gi dar?

Ir Judita įsiklausė į savo naują rytą. Padėkojo Dievui, nors Dievo netikėjo nuo tų laikų, kai pamatė prie vokiečių tai, ką pamatė, ir dažnai apie tai pasakydavo sūnui: „Ar prisimeni mūsų kaimyną Laisvės alėjoje – senuką lėlių daktarą baltais plaukais? Jo tinklelis visados būdavo pilnas sulaužytų lėlių, be rankų, be kojų, nutraukytomis galvomis. O lėlių akys tame sietelyje visados būdavo atsimerkusios. Per karą mačiau, va, tokių dalykų, tokių vaikų. Dievo nėra. Tu, Hari, buvai mano atsakymas Hitleriui.“

Bet kam daugiau padėkoti už ilgą gyvenimą, kad ir išsprogusiomis kojų venomis, už ramų sekmadienio rytą ir taip pat už Izraelio prezidentą, kuris yra jos amžiaus, jį rodė per televizorių: ar ji galėjo varoma Lenkijos pajūriu keturiasdešimt penktaisiais įsivaizduoti, kad provaikaitis, marti, sūnus fotografuosis su Izraelio prezidentu, atvykusiu į Vilnių? Kažkas tai padarė, kad ir ji, ir prezidentas ilgai gyventų, daug ilgiau už kitus, įskaitant, deja, ir jos mamą Pešę, tokį šutinį prieškariu šabui statydavusią į krosnį, kad ir gyvi, ir mirę pirštus apsilaižytų.

•

Haris pastatė puodelį ant lėkštutės, o šią ant padėklo. Arbata, tikšdama, kvepėjo, ryto nuspalvinta. Nespėdavo surašyti minčių ir, sukėlęs didžiulę įtampą šeimoje, atsikovodavo teisę ilgą laiką gyventi pritapęs, kaip sakoma Biblijos istorijoje apie Išvarymą iš rojaus, prie kompiuterio, ne prie žmonos. Taip, dažniausia būdavo nekantrus su artimaisiais, nuolat užlipdavo savojon mansardon su Klaros prisiūta ant nugaros egoisto etikete. O ką dar gali galvoti aplinkiniai – juk jie nejaučia tos jo vidinės būtinybės, kuri verčia gaudyti būvio mirksnį. Ir jo, ir šuns, ir valkatos gyvenimas, pagalvojus, yra tiek pat trumpas. Šįryt jis pasirinko patarnavimą žmonai, kuri pusę metų miega užsirakinusi. Dėl to, kad sekmadienis tylus ir saulėtas.