Įbetonuotosios Telšės sklastymai

JUOZAS ŠORYS

Rugpjūčio pirmosiomis keturiomis dienomis Telšiuose vyko renginiai, skirti Žemaičių krikšto 600-osioms sukaktuvėms paminėti. Net ir gerokai prieš renginius oficialiai iš viešų šnekovų lūpų girdėjosi, kad dėl šalies ūkio didesnio, nei tikėtasi, susigarankščiavimo padoriam valstybinio lygio šventimui reikalingų lėšų negauta, tad teko kumpelius paraityti ir patiems žemaičiams. Kaip sakė vienas odekolone išsimaudęs vietinis valdininkas – negi dabar ant trotuaro centrinėje Turgaus aikštėje atsistojęs krioksi ir galus darysies, kaip nors ištiksime. Ar varysi protėvių Dievą – norėčiau, kad per šventę jis jungtų tiek iš aukštųjų kalnelių bei dausų žvelgiančius gamtamylius, tiek nuoširdžius tautos tradicijų sergėtojus dievobaimingus katalikus, – į medį? Juk per amžius prakaitu ir krauju įtręštoje žemėje esam prigudę būti taip, kaip mums leidžia dangus, draugai ir pasalūnai beigi mes patys sau.

Regis, ir rengtasi (ypač tų, kurie sureikšmina „apvalias datas“ ir skaičių magiją) šiam neeiliniam įvykiui gana tropniai. Gal jau kone prieš metus įvairiuose elektroniniuose vaizduokliuose regėjome siužetų su susirūpinusiais žiemiškų (t. y. žemaitiškų, pavyzdžiui, su maktingomis agurkinėmis ar derliomis išraitytomis nosimis – tokiomis, kurias lengva sugraibyti žiemių vėjyje nenusimovus pirštinių) bruožų veidais, primenančiais giliai šio regiono žmonių vaidentuvėse įsmigusių Užgavėnių ličynas (iš medžių išskobtas kaukes). Maždaug tada po Telšius, po visą vakarų Lietuvą ir ne tik ėmė zuiti žemaitiškųjų savivaldybių (sakyta, kad jų pavyko sutelkti net aštuoniolika) valdininkai, suskatę gal ir skirti kokių kuklių, gal nuo vietinių bedarbių nutrauktų žvangančiųjų… Kita vertus, kai kurie merų ar administracijos vadovų pasisakymai išduoda niekad nenutrūkstančią

2008 m. Telšių Respublikos g. pastatyta skulptūra „Žemaitijos legendos (autorius – Romualdas Kvintas) su žemaičių motina meška, kuri esą padeda auginti ir auklėti ne tik lepečkojus, bet ir žemaičių vaikus. Autoriaus nuotrauka.

politinę kovą, tad regiono gilumos valdimierai buvo labiau linkę, kaip sako rusai, turimos valdžiukės galia įtvirtinti savuosius dalyvavimo faktus, kurie dabar, iš tolėliau ir viskam jau nuvilnijus žvelgiant, ima priminti riboto masto artefaktus ir mįslingus simbolinius vojažus. Jų trasos driekėsi nebe iki Konstancos, kaip andai istoriniais laikais, o iki „amžinojo miesto“ – Romos. O ir šiaip ne tik Italijoje, bet ir visoje krikščioniškoje Europoje yra daugel ko paveizėti. Tos brangios piligriminės kelionės nė iš tolo neprimena Vytauto, kelis kartus, kaip ir karalius Mindaugas, atsižadėjusio žemaičių, po jų krikšto suorganizavusio šešiasdešimt didikų su iškalbia peticija, teisingai geopolitiškai juos suorientavusio ir Europon pavėžėjusio į sumodeliuotą kelionę, kuri kaip diplomatinė akcija iš esmės priminė kolektyvinės saugumo sistemos pradmenis – gintis nuo krauju ir kryžiais apsiaustus išsidekoravusių plėšikų ir būsimų žemvaldžių (ką ir kalbėti apie painesnius tuometinio politinio elito žaidimus). Žinoma, vadinamosios (nes savavališkai, be logiškos atrankos, aptarimų, gal karštesnių diskusijų pasiskelbtos, beje, daugiausia todėl, kad ten pasaulietinių valdžių iniciatyva įsikūrė vyskupystės kurija, bet pagal šį kriterijų laurai priklausytų christianizacijos placdarmo Hanoverio, tiksliau, Varšuvos žirgo (Trojos arklio atitikmens) vaidmenį atlikusiems Varniams (Medininkams)) Žemaičių sostinės meras, iš Luokės kilęs socdemas Vytautas Kleiva, n plius vieną kartą recitavo mažai kuo nuo surepetuoto pirminio etalono tesiskiriančias dėkavonės kalbeles / maldeles, kaip paauksuota krapyla pažvalintas sukosi prie, sakėsi, dažnu kartu pirmąkart matomų dvasininkijos, mokslo, valstybinių institucijų vadovų, kultūrininkų aukštaūgių ir vis negalėjo atsistebėti, kad renginių salės pilnos, kad nuo, Lietuvos masteliu, megapolių nutolusiems žmonėms dar reikia ne tik meksikietiškų ir mūsų komercinių žiūralų, sunkių blakstienų ritmu bumčikaujančių „popso“ divų bei dievaičių, liaudies erzaco arba esą tikrosios religijos – krepšinio ir sekmadieninių mišių…

Telšē… Su brūkšniu ant e raidės – tai į užrašą prie miesto ribos paveizėjusiems žemaičiams, kaip ir panašiai rašantiems latviams, mygia liežuvį ir rodo, kad stogeliu prispaustą balsinę privalu ištarti dvigubai ilgiau ir nemenkai supūtus žandus, be kartais kone iki vakaro užsitęsiančio balso stygų rąžymosi. Tokią ir dar kitokesnę tvarką jau antruoju vadovėliu įvedė žemaičių kalbininkai, dounininkai a. a. mažeikiškis / vilniškis Aleksas Girdenis ir skuodiškis / šiauliškis Juozapas Pabrėža. Jų mokslo pakrimtę telšiškiai miestą prie visų įvažiavimo kelių ir apstatė lentomis su šiuo tikroviškai ištartu vietovardžiu – iš esmės Telšių vizitine kortele ir simboliniu ženklu, ilgam įsirėžiančiu į atmintį ne tik šios padangės augintiniams. Atbraukęs iki sovietmečiu tam tikru miesto simboliu buvusio „Germanto“ restorano ir dieninės valgyklos ant Masčio kranto (iš antro aukšto tada geriausiai matėsi ežeras; jo šonai dabar šiūruojami, o langai užkalti) ir išsibrukęs ne ant brukio, o ant labai glotniai išplytuotos aikštelės prie neseniai atidarytos „Džiugo“ sūrio užeigos, su pasitenkinimu pajunti, kad patekai į nemariąją Žemaitiją, kurioje dar retas kuris tesigėdija prabilti ir visas pasaulines kebeknes gali paprabavoti išglostyti mindamas už savęs kietą istorinę ir kultūrinę patirtį ir besirokuodamas prigimtiniu liežuviu – žemaitiškai. Nė nepajunti, kada į gomurį ir širdį ima srūti, tarkim, Sprūdės piliakalnio erdvių ir pievų su meistro iš medžio išskaptuotomis vėlių ar dievų statulomis medaus srovelė… Pasak sociologų apklausų, žemaitiškiausia Žemaitija šiuo metu yra teritorijoje, kuri apima Telšių, Plungės, Kretingos, Skuodo, Mažeikių, iš dalies Klaipėdos (Gargždų), Šilalės rajonus. Kai kuriose šio ploto mokyklose, kuriose yra ne kažko prasimokiusių dalykininkų, o išties, tiesa, pagal XXI a. modelį, mokytų žemaičių, ne tik per pertraukas, bet ir viešumoje nevengiama rokuotis iš protėvių perimtu būdu, kai kurie mokymo kursai dėstomi „namine“ motinų kalba. O savivaldybių būryje pranašiausi šiuo požiūriu skuodiškiai, kurių rajono taryba nutarė, kad jos posėdžiai ir susirinkimai gali vykti ne tik bendrine lietuvių kalba, bet ir žemaitiškai.

O Telšiai per kelerius nesilankymo metus nustebino – ryškiai pasikeitė į gera. Buvo kadais nudrengtas ir aptrešęs miestėkas su lyg per balną persverta, į abu galus vienodai nuknabusia pagrindine gatve. Sutvarkyta centrinė aikštė, kai kur – dažais gurgždantys, Smetonos ar ankstesnius laikus menantys miesto trobų fasadai, pridygę naujų statinių. Andai prasmirusio užkampio miestelioko žmonės vis neužmiršdavo pasigirti gyveną nors ir mažesnio stono, bet sostinėje – mieste ant septynių kalvų, kaip ir Vilnius bei Roma, įvaizdį perkeitė tie patys (ne)laimingi europiniai pinigai. Už juos palei pagrindinę miesto Insulos kalvą buvo nutiesta Masčio ežero krantinė su pėsčiųjų ir dviratininkų takais, poilsiniais mažaisiais statinukais, spalvotu fontanu, paplūdimiu, tiesa, buvusioje kloakoje, į kurią sovietmečiu iš konservinės ir kitų gamyklų vamzdžiais plūdo raudonos, violetinės, kokios tik norėjai, atliekos, o pasinėrus kūnas nueidavo šašais. Tarsi miestas būtų suveržtas nematomais šarnyrais, kurių atnaujinančią jėgą pajunta dauguma tų, kurie Telšiuose apsistoja nors kelioms dienoms.

Pasakojama, kad Telšiai ėmė kurtis kuršių genties teritorijoje prie nedidelės upelės Telšės, dabartinių Laivų ir Telšės gatvių paribyje įtekančios į nemenką šioms apylinkėms Masčio ežerą (iš vakarų į jį dar įteka Durbino upeliūkštis). Pasak daugelio legendų ir padavimų, gyvenvietę įkūręs milžinas arba kovų su kryžiuočiais didvyris Džiugas (pagal kai kuriuos sakytinio folkloro variantus – Telšys). Dokumentų kalba porinant – 1450 m. pirmąkart buvo paminėtas valstybei pajamų davęs Telšių dvaras, manoma, kad prie jo ir ėmė kurtis miestelis. 1527 m. Telšiai jau įvardijami kaip valsčiaus centras, o 1536 m. Žygimanto I iniciatyva ant dabartinės Vilniaus kalvos pastačius vietinių vadinamąją mažąją bažnytėlę buvo įsteigta pirmoji Telšių katalikų parapija. Kai kurių istorikų manymu, Magdeburgo teisės miestui galėjo būti suteiktos XVI a., bet vėliau buvo prarastos (Žemaičių seniūnijos matininkas Jokūbas Leskauskas 1569 m. buvo nužymėjęs „Telšių miesto ribas“). 1721 m. Augustas II miestui suteikė turgų teisę (kiekvieną sekmadienį ir dar per metus leisti keturi jomarkai, kuriuose buvo galima prekiauti arkliais). Nuo 1764 m. miestelis vienuolikai metų buvo tapęs vadinamosios Telšių reparticijos centru su žemės ir pilies teismais.

Kyla pagrįstų prielaidų, kad Masčio ežero pavadinimas išreiškė greičiausiai kuršių, o ne žemaičių (XII–XIII a. šios baltų žemės buvo minėtų genčių paribyje) suvoktą archetipinę (anapusinę, dievoieškinę, sakralinę?) erdvę, su kuria sietas gyvųjų ir mirusiųjų gyvenimas. Mastis buvo viena iš daugelio baltų genčių dvasinės savitalkos vietų, kuriose pavieniai žemdirbiai, žvejai ar kariai tapdavo nugludintais iki apspurimo bendruomenės nareliais. Prie Masčio būdavo mąstoma, aišku, įvairiais bendruomenės narių savivokos ir dvasinės realybės aprėpties lygmenimis, susidariusiais priklausomai nuo socialinių laiptelių bei asmenų (asmenybių?) imlumo, brandumo, gabumų. Neabejotina, kad ant vienos (o gal ant abiejų?) iš užbetonuotą Telšės upelį juosiančių Insulos ir Vilniaus kalvų buvo kūrenama amžinoji ugnis ir meldžiamasi prigimtiniams dievams (ar jų gausesniam panteonui), globojusiems, tam tikros kuršių oikumenos supratimu, aukštesniosios galios pasireiškimus gamtoje ir jos reiškiniuose, taip pat ir keistajame jos ir dieviškosios dvasios darinyje – žmoguje. Keista ir beveik neįtikėtina, kad, regis, absoliučiai kitokios religinės sistemos iš esmės skiriasi tik formos, simbolikos, bendravimo su kaimene ir socialinio apraizgymo taktikos taikymo, ilgalaikės perspektyvos aspektais, o priešiškiausių ir, regis, niekada nesusitaikysiančių religinių doktrinų (tiek pasaulinių, tiek regioninių) turinys tiek šventumo, tiek bendražmogiškumo požiūriais yra beveik tapatus. Atrodytų, paprasta – apsičiupinėkime tikėjimų turiniuose, nuo vartojimo nubrizgusioje teisuoliškų garbinimų būdų gausybėje, bet kraujas liejosi laisvai tiek kuršių bei žemaičių prieš krikštą, krikšto metu ir po jo, tebeūžauja tas žmonių bendruomenių sąmonių indikatorius arba dažiklis pasaulyje ir dabartiniais laikais. Tai ką mes vis atsidėję, susireikšminę ir skaičiukų magijos apimti susijausminę vis skelbiame reikšmingais metais ir liūliuojame užsiliūliuodami, tai yra švenčiame? O, pavyzdžiui, mūsų, baltų, galbūt tėvynėje Indijoje, be kai kurių tamsuoliškumo pasireiškimų, tvyro religinės pakantos, geranoriškumo, neatvertinėjimo į teisųjį gyvenimą su visomis jo atributinėmis šventybėmis ir bažnytinėmis institucijomis atmosfera. Turėk Dievą savyje ir santykį su juo, bet neversk tuo gyventi kitų, ypač su kalaviju (šiais laikais – su vartojimo krepšelių vyliais) rankose.

Atsitiktinė gidė su skysta smalsučių palyda rieda nuo Insulos kalvos (dar miesto ant septynių kalvų tariamą šlovę padeda dūduoti Vilniaus, Zakso, Malūnų, Žalioji, Kiaulės ir Bobės kalvos) Respublikos gatve su reikšmingais postoviais prie „vietinio Vatikano“ zomato. Vienur įtaigi žalvarkalystė – lyg nedviprasmiškai įsispitrijęs koridos jaučio veizolas nuliuobtas Žemės obuolys su kai kuriomis esminėmis, menininko požiūriu, Žemaitijos atpažinimo kraujagyslėmis arba telšiacentristinėmis klišėmis ar budinčiomis meškomis su vaikiukais ir meškiukais ant kupros. Žemiau – teisėtas žemaičių ginklų, ištvermingųjų žemaitukų, karinės taktikos ir diplomatijos, drąsos einant į dausas, be abejo, jų bebaimio ne tik karvedžio, bet ir stratego Almino (pirmasis panaudojo priešo rikiuotės sugriovimo būdą imituojant atsitraukimą ir viliojant į pasalas) pagarbinimas žymiausiame šios žemės Durbės mūšyje. Toliau – Europos krikščioninimo tūkstantmetis, prasidėjęs 413 m. leidimu teisėtai kurtis šios religijos išpažinimo bendruomenėms ir pasibaigęs 1413 m. Žemaitijos krikštu, išties labiau simboliniu, nes Lietuvos ir Lenkijos valdovai pusbroliai Vytautas ir Jogaila su kariaunomis, svitomis ir lenkų kunigais bei vienuoliais, išsiyrę valtimis iš Kauno Nemunu, ties Seredžiumi irklus panardino į Dubysą ir varėsi ja iki vietovės tarp Ariogalos ir Betygalos, kur suvaryti į upę naujų drobinių krikšto marškinių ir vardų laukė apylinkių naujakrikštai… Buvo griaunamos šventyklos, kertamos šventos ąžuolų giraitės, vaikomi kriviai, vaidilutės ir vaidilos. Vėliau bandyta stumtis į krašto gilumą. O aptaki gidė tarsi Ričardo Berankio „US Open“ chroniškai nepasiekiamas teniso kamuoliukas sklendžia į medpadžių ir čebatų nuzulintą piltuvo briaunų Telšės slėnį, kuris andai buvo supamas dvynius ašvienius primenančių kalvų, kurios galbūt išreiškė takoskyrą tarp ryto Saulės ir vakaro pragarmių, o dabar tėra prekybcentriais nusėta plynė su privaloma lyg ant koturnų ant užpakalinių striukų kojų sėdinčia dar viena meška ir davatkinėjančioms, regis, belytėms ypatoms žinoma riba tarp parapijų. Telšės vanduo giliai po žemėmis sukištas, pasak žemaitiško liežuvio, į rorę, sujungtą su ežeru, o miesto aikštėje, greta priešais miesto seniūnijos langus stūksančios išsikalbėjimo kėdės („Galvuok, kon sakā. Žuodis žeid. Netīliek! Žuodis gīd. Sakīk, kon galvuoji. Žuodis skėr. Netīliek! Žuodis jung“ – autorius Mantas Petrauskas), tyvuliuoja aštriai briaunotas kelių kvadratinių metrų drumzlino skysčio baseiniukas su Telšės vandeniu. Ir jį atliepiančia žemaitiškos savimonės raiška ir pulsaru?

Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejaus paminėjimo renginių programa pasirodė gana intensyvi, informatyvi, su „teisingai“ sudėliotais tikybiniais ir bendražmogiškais akcentais, bet kažkokia prėska. Menkai joje teatsispindėjo gilesnis bendrakultūrinis Žemaitijos gamtos ir kultūros bei istorijos pojūtis, tiesiog žemaitiškos žemės, kraštovaizdžio perliukų sumišimas su kultūrine atmintimi ir krikščioniškos inkultūracijos pastangomis, daugybės kartų čiabuvių (autochtonų) kasdienio gyvenimo būdo, papročių, įtikėjimų, prietarų savitumas. Telšiu kartais pavadinamas kerėpliškas, nerangus žmogus, o kretingiškiai telšioku įvardija susivėlusį akuotų gumulą tarp arklio dantų, bet kalbėti apie susibūrusių į visuomenines organizacijas ar šiaip bendruomeniškai nusiteikusių paprastų telšiškių grupių ar sambūrių nusiteikimus ar aiškiai išreikštus norus netenka, nes renginius gerokai iš anksto aptapšnojo organizatorių duetas – Telšių vyskupijos kurija ir Telšių rajono savivaldybė, jame, be abejo, pirmuoju smuiku griežė bažnytinė struktūra ir jos valdytojas, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Kaip žinoma, hierarchinės organizacijos ir jų vadovai „vertingų patarimų“ klauso ir iš aukščiau, ir iš toliau (šiuo atveju galbūt įsiklausant į popiežiaus legato, Budapešto ir Estergomo arkivyskupo, kardinolo Peterio Erdo, uoliai buvojusio renginiuose, nuomonę). Telkšnoti, beje, reiškia stovėti vietoje, būti užlietam, mirkti vandenyje… Būtų beveik visa tiesa apie Telšių dvasinę situaciją, jei ne užbetonuotoji Telšė, kuri daugybę metų, nors ir įkalintoje tamsybėje, gurgia sau sodriai ornamentuotą žemės dainą. Kai kurios anksčiau ambicingai visuomeninius vandenėlius padrumstusios kultūrinio veikimo organizacijos, pavyzdžiui, Žemaičių kultūros draugija, ar nebuvo kviečiamos į žemaičių dvasios puotas, ar pačios su mitriaisiais vadovėliais išblėso, ar stačiai susigūžė kaip tam tikros kūno dalys svečiuose, nors šiuokart ir jos, ir galvos, ir širdys buvo namuose. Šmėžavo kažkurioje konferencijoje nepamainomas Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas, lakūnas Stanislovas Kasparavičius, sukaliojosi aktyvistai, bet nė žiaukt neišdaužė, žemaitiška kultūra dar to nepareikalavo.

Nuobodoką šventinę rutiną šeštadienio rytą kiek sudrumstė pranešimas, kad parodos „Šiandienos dievdirbiai“ VDA Telšių galerijoje atidarymas vėluos. Ėmė aiškėti, kad vyskupui su popiežiaus legatu ir visa neeiline palyda nesisekė vykdyti tolėliau nuo Telšių sumanytos programos. Be renginių Varniuose, buvo sumanyta tartum visai neįspūdinga, bet savaip simbolinė dvasininkų akcija – malda prie (kažkodėl prie – matyt, simptomiška ir tai, kad dvasiškieji tėveliai jautė neįstengsią užkopti) Šatrijos kalno, esančio netoli Luokės miestelio. To padaryti jiems nepavyko, nes maldos vietą jau buvo užėmę vietiniai romuviečiai, vadovaujami Andriaus Dacio, jie pareiškė, kad tai jų teisėta tėvonija ir kad Bažnyčios tarnų lankymasis ten nepageidautinas… Jiems buvo priminta, kad krikštijant Žemaitiją ant Šatrijos kalno kaip senojo tikėjimo įveikos ženklas buvo pastatytas kryžius ir jis ten buvo nuolat atnaujinamas. Kilo kone televizijose populiarios varžytuvės ar lengvas susistumdymas dėl vietos po Saule… Regis, dvasininkams, o ne romuviečiams, teko parodyti romumo pavyzdį ir pasimelsti nuošaliau. Galop grįžę į parodos atidarymą maldininkai negalėjo nurimti – Telšių vyskupas J. Boruta SJ daugiau nei pusvalandį užkaitęs iki prakaitų giežė apmaudą ir vis šaukėsi Vytauto Didžiojo autoriteto, esą Šatrijos kalnas buvęs jo tėvonija, kuria valdovas pasidalijęs su tada naujojo tikėjimo išpažinėjais. Graudu ir tragikomiška… Manau, kad gal šiek tiek per rupiai buvo persūdyta iš abiejų pusių, o kad to neįvyktų, reikia daugiau tarpusavio bendravimo net su tais, kurių nuostatų nepriimi, idant pavyktų suderinti tam tikras įtakos ir pakantumo teritorijas, kurios svarbios ne tik neoficialioms valstybinėms religijoms, bet ir kitiems savaip religingiems žmonėms. Kita vertus, Šatrijos kalnas pagal folklorinę tradiciją nuo seno laikomas raganų sąlėkių per trumpiausią vasaros naktį ir įvairių kitokių papročių, tikėjimų, burtų atlikimo vieta, seniai tapusia viena iš išskirtinių ne tik žemaičių, bet ir visų lietuvių baltiškosios tapatybės išgyvenimo oazių, kurių savintis niekam nederėtų.

Apskritai šventė Telšiuose laikėsi ant trijų rimtuoliškų banginių nugarų – mokslinių teologijos, istorijos (tiksliau, krikštijimo ir krikščionybės kaip ideologijos įsigalėjimo raidos) ir liaudies meno, analizuojamo sakralumo požiūriu, konferencijų. Taip pat Telšių menų inkubatoriuje buvo atidaryta archyvinė istorinių dokumentų originalų ir kopijų paroda „Žemaičių krikštui ir Žemaičių vyskupystei – 600“ (tiesa, atidarant parodą juokauta, kad vyskupystės „apvalaus skaičiaus“ belaukdami turėsime švęsti iki 2017 m., nes realiai ji buvo įsteigta 1417 m.), Žemaičių „Alkos“ muziejuje buvo atverta prestižinė liaudiškosios dievdirbystės paroda iš šio tipo eksponatų bene turtingiausio muziejaus fondų „Krikštas ir senieji dievdirbiai“, profesionaliai bendradarbiaujant su Lietuvos nacionalinio muziejaus specialistėmis, kaip minėta, buvo parengta dabarties kryždirbystės padėčiai atspindėti skirta paroda „Šiandienos dievdirbiai“, į kurią iš centrinėje miesto aikštėje veikusios pirmosios Lietuvoje kryždirbystės mugės, kur Alės Počiulpaitės iniciatyva buvo sukviesti geriausi ne tik žemaičių, bet ir visų etninių atmainų lietuvių meistrai, siūbtelėjo išties talentingų liaudies menininkų banga… Vakarais Telšių amfiteatre vyko rimtųjų žanrų koncertai – pasirodė Vilniaus arkikatedros ir Telšių chorai, buvo parodyta roko opera „Prisikėlęs“, kunigai ir jų draugai atlikėjai surengė vadinamąjį evangelizacinį koncertą, bet dėl prasto pasirengimo, abstrakčių gerybinių poetizmų gausos tekstuose ir neraiškių balsų jis paliko suveltumo įspūdį (tiesa, bendrą lygį kiek pakėlė šiuo metu Airijos lietuvių katalikų misijos kapelionas bardas Egidijus Arnašius). Kas dar? Teatralizuotas Kryžiaus kelias miesto gatvėmis, iškilmingos ir eilinės mišios keturias dienas rytais ir vakarais Šv. Antano Paduviečio katedroje, iškilmingos mišios, popiežiaus Pranciškaus sveikinimas ir eucharistinė procesija, vėliau koncertas „Tautos gyvybės giesmė“ Turgaus aikštėje… Ir gerokas dundulys spalvingų natūrų, ne tiek įdomių jau ne kartą girdėtais ir pagrisusiais punktais sakymų, o kaip vaikštantys ar kėdėse išsidrėbę, bet savyje lyg skirtingos įkrovos putokšliai nenustygstantys vieno (arba atlikdami išplėstinius etiudus – kelių) aktoriaus teatrai. Iš tokių ypač išsiskyrė krikščionybės raidą Žemaitijoje nagrinėję bažnytiniai istorikai. Tarp jų uždegančiai ir problemiškai apie nesusikalbėjimus žemaičių christianizacijos plente kalbėjo dar labiau tėviškės padangėje išlaisvėjęs ir į plotį pasivaręs telšiškis / vilniškis prof. Alfredas Bumblauskas, po panašius renginius tartum paskuodėje žinoma Kavaliauskienė su Petriuku varinėjantis su istoriku pamažu tampančiu sūnumi Mangirdu. Spirgantis mokslingas krapštukas Liudas Jovaiša, aptaręs XVII a. Žemaičių vyskupystės istoriją Motiejaus Valančiaus, apskritai šiame paminėjime tvyrojusio kaip visur kur pasisuksi įsikūrusi dvasia, veikale „Žemaičių vyskupystė“. Senųjų kronikininkų ir istorikų (ne)žinomus duomenis vingria žagrele, reikšmingai sumoderuotas tik tam atvykusio pirmojo posėdžio vedėjo, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Centro valdybos pirmininko Pauliaus Subačiaus, pavagojo Vytautas Ališauskas, per kitus pranešimus rimęs nurimęs ir sau įprasta pusiau gulsčia, su pasirėmimais maniera saldžiai, bet, matyt, vis dėlto būdraujančiai prisnūdęs. Negi reikšmingasis moderatorius prastesnis – prisimoderavęs iki kriaunelių sėdosi į palangės saulėkaitą ir stengėsi niekuo eksambasadoriui nenusileisti… Ar palaimingas galėjimas atpalaiduojančiai nurimti ir vadovautis įprastaisiais riboženkliais esą nebediskutuotinoje Žemaitijos dvasinėje realybėje buvo išskirtinė Žemaičių krikšto 600-mečio paminėjimo Telšiuose žymė?

___

_Atitaisymas

„Šiaurės Atėnų“ Nr. 33 publikuotame Juozo Šorio straipsnyje „Įbetonuotosios Telšės sklastymai“ įsivėlė netikslumas – Andrius Dacys romuviečių akcijoje per Žemaičių krikšto 600-ąsias metines ant Šatrijos kalno nedalyvavo.

^Atsiprašome