Kad kūrinys neskambėtų kaip sumeluotas

Ne vienas rašytojas tikriausiai sutiktų, kad bet kokiam literatūriniam darbui reikia daug atsidavimo ir laiko. Taip pat lakios fantazijos. Ir dar asmeninės patirties. Arba autentiškos medžiagos rinkimo. Su rašytoju ir publicistu Marku Zingeriu kalbėjomės apie jo romanus „Grojimas dviese“ (2003) ir „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (2009). Buvo įdomu sužinoti apie kūrybos procesą rašant šiuos romanus ir trauminės atminties raišką juose.

– Kai kurie jūsų romano „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ veikėjai turi specifinius vardus (Teofilis – theos „dievas“ + philos „mylimas“ – „dievo mylimas“; Estera – iš sen. iraniečių „žvaigždė“; Ištar – asirų ir babiloniečių vaisingumo, meilės, karo ir sekso deivė; Herbertas – heri „kariuomenė“ + beraht „garsus, žymus“). Bene pats keisčiausias vardas, mano manymu, Feliksas Julius Vieversys – ką jis galėtų reikšti? Kaip kyla mintis duoti veikėjams tokius vardus? Ar literatūrologinėje Jūsų romanų analizėje vertėtų atkreipti dėmesį į veikėjų vardus?

– Vardų suteikimas romanų veikėjams, žvelgiant į romanistikos istoriją, yra atskira tema, kuri viena pati verta doktorato. Kalbant apie mano leksiką ir stilistiką, esu linkęs suteikti vardus visaip – ir pagal komišką efektą (Mackabuckis mano apsakymų knygoje „Iliuzionas“). Yra svarbu, kad jie natūraliai skambėtų kuriamos fikcijos kontekste. Tačiau gali būti susiję su kuriamu charakteriu: Herbertas Valiukas – tai ir kažkoks ryžtas varde, ir laisvė pavardėje, abi savybės yra būtinos menininkui kuriant ką nors rimta. Man retai kada rūpi filologinės derivacijos, tačiau atskirais atvejais man tai buvo reikalinga. Pvz., Teofilis – taip, Dievo vaikas, nes jis klajoja ir juo galų gale pasirūpina Aukštesnioji jėga (atsitiktinumas, suvedęs jį su seneliu, ir pan.). Tačiau tiek pat svarbu, kad gerai skambėtų sakinyje jo intymesnis arba kasdienis vardas Tilis (primenantis žuvėdrų riksmus). Aš neprisimenu ir neturiu laiko versti bibliotekos, ieškodamas, kur ir kas yra Vieversys, tačiau šie trys komponentai: Feliksas – ugnies paukštė, žėrinti paukštė, laimės (tai filologinė derivacija) paukštė, Julius – vasarovidis, Vieversys – čiulbėjimas, malonus ausiai, muzika, turėjo perteikti kažką, ką ketinau išreikšti. Gal knygoje jis buvo kompozitorius? Arba nerūpestingas žmogus? Nepamenu, nes dabar rašau kitą knygą.

– Kaip manote, ar tiesa, kad tautos istorijos pažinimas yra tautos kultūros požymis? Ar sutinkate su teiginiu, kad mūsų istorijoje dar yra daug neišryškintų puslapių apie Holokaustą, o romanai – palanki terpė šia skaudžia tema kalbėti? Ką manote apie Icchoko Mero ir Grigorijaus Kanovičiaus romanus?

– Norite didaktikos. Prašom. Istorija turi būti pažinta objektyviai: tiek jos tamsiosios, tiek šviesesnės pusės. Apskritai ilgesnio tarpo istorija beveik visados kruvinas reikalas. Tačiau istorija, ypač totalitarinėse ar autoritarinėse visuomenėse, būna pajungta ideologijai ir pateikiama pasirinktinai, kad sukonstruotų reikalingą mitą. Beje, šitaip atsitinka dėl įvairių priežasčių ir demokratinėse visuomenėse. Dėl to kritinis savosios istorijos pažinimas yra individo ir tautos pilietinės brandos ir, jei norit, kultūros požymis.

Dėl „neišryškintų puslapių apie Holokaustą“. Jų, be abejo, yra ir bus. Bet svarbiausia tai, kaip visuomenė žiūri į Holokaustą. Net ir apie gelbėtojus neįmanoma visavertiškai kalbėti, neminint žudikų. O ir apie visą Holokaustą neįmanoma visavertiškai kalbėti, nepateikiant žydų įnašo į Lietuvos vystymąsi, ypač miestų vystymąsi, ir apie aukas individualiai, ir apie žudikus individualiai, ir apie gelbėtojus individualiai. Talentingas (bet ir patyręs arba puikiai pažįstantis temą) menininkas tai gali pateikti įtaigiausiai. Tačiau menininką susieti tik su viena tema reiškia jį išstumti iš literatūros – menininkas nėra publicistas. Dėl to ir į Icchoką Merą, ir į Grigorijų Kanovičių, mano manymu, reikia žvelgti ne kaip į Holokausto vaizduotojus, o kaip į visaverčius menininkus ir šitaip juos gvildenti. Dėl įvairių priežasčių ačiū Dievui, kad jie buvo lietuvių ir Lietuvos literatūroje (pagrindinis menininko priklausomybės kuriai nors kultūrai požymis yra jo instrumentas – kalba; tema yra antraeilis dalykas). Be jų lietuvių literatūros istorija būtų gerokai primityvesnė.

Ar romanus „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ ir „Grojimas dviese“ būtų galima vadinti postmoderniais romanais? Nesu literatūros procesų istorikas. Pagvildenkite galimas mano tekstų stilistines įtakas. Rašant man svarbu, kad kūrinys neskambėtų kaip sumeluotas, o būtų gyvenimiškas ir įtaigus. „Gyvenimiškas“, beje, gali reikšti daug dalykų, nes kiekvienoje epochoje ir kiekvieno meno istorijoje „gyvenimiškumo“ priemonės vis kitokios: Picasso tapė kitaip nei Velázquezas, bet abudu norėjo būti „gyvenimiški“, atskleisti charakterio ar epochos tiesą.

– Trauminė atmintis Jūsų romanuose atsiskleidžia įvairiais būdais: štai romane „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ sūnus bendrauja su tėvu elektroniniais laiškais ir tokiu būdu fiksuojami įvykiai, prisiminimai. Romane „Grojimas dviese“ trauminė atmintis yra fiksuojama remiantis tikrais faktais – Kaune gyvenusios vokiečių kalbos mokytojos Helenos Holzmann užrašais, taip pat vokiečių kompozitoriaus Kaiserio paskaita, mokinės Tamaros Lazersonaitės dienoraščiais, rašytais Kauno gete, ir kt. Kuris būdas, Jūsų manymu, yra geriausias trauminei atminčiai atsiskleisti?

– Nežinau. Priklauso nuo to, kokia yra trauma, nuo to, kurioje epochoje gyveni, kokiame literatūros kontekste kuri, ar visuomenėje yra riebiai prisikaupę melo ir, pagaliau, nuo autoriaus energijos ir gebėjimo. Daugybė meno kūrinių yra autoriaus vaikystės traumų ar ankstyvos jaunystės konfliktų vaisius. Geriausias yra tas būdas, kuris raiškiausiai pateiks visuomenei autoriaus įkūnytas kūrybines intencijas. Nuo dvidešimto amžiaus pabaigos grožinės literatūros autorių tam naudojama dokumentika arba dokumentikos imitacija.

– Mitinis Eldorado įvaizdis atgyja romano „Grojimas dviese“ siužete. Romane „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ atsiranda Rojaus sodai – šioje vietoje veikėjai važiuoja į kapines, į Herberto tėvo Miko Valiuko mirties metines. Kokie dar archetipai vyrauja Jūsų kūryboje?

– Atkreipkite dėmesį ir į sūnaus elektroninio pašto adresą, kiek pamenu – „rojauspakrastys“. Taip, kažkiek žaidžiu su Pažadėtosios žemės archetipu, jį apversdamas įvairiuose kontekstuose. Manau, kad kiekvienas mūsų ieško savosios Pažadėtosios žemės, kartais dramatiškai, kartais tragikomiškai. Alkoholikui Pažadėtoji žemė yra staliukas ir pilnas butelis, jaunam svajotojui – kažkas už jūrų, senojo sukirpimo krikščioniui – anapusinis gyvenimas. Milijonams žydų, tikinčių ar netikinčių, pasaulietinių sionistų ar tikinčių judėjų, gyvenimas baigėsi ne Pažadėtąja žeme, o Mirties lageriu.

Kalbėjosi Laura Karpavičiūtė