Berlyno vaizdai
MAREK ZAGAŃCZYK
Kambarys, kuriame gyvenau, ilgai buvo tuščias. Jame stovėjo vos keli paprasti daiktai, darbo stalas, lova, kabykla. Bet svarbiausia buvo erdvė, galimybė padaryti keliolika žingsnių nesibaiminant, kad atsitrenksiu į baldus, pastatytus kažkada, ne man.
Ant stalo išdėliojau knygas, prie sienų prisegiau atvirukus, paveikslų nuotraukas, nuotraukas vietų, po kurias noriai klajoja mano atmintis. Šalia nebuvo nieko, kaip Adamo Zagajewskio eilėraštyje apie stipendininko butą:
Ir matinis arbatinis, švilpiąs visais dialektais, – bandai įsisvečiuoti ir net galvoti. Skaitai Meisterį Eckhartą apie vienatvę (Abgeschiedenheit) ir poeziją vieno anglo, kuris myli Prancūziją, bei prozą prancūzo, kuris žavisi Anglija;ir tik po kelių atkaklių bandymų dienų pasijusti kaip savo namuose tuose higieniškuose kambariuose, per kuriuos perėjo išsilavinusios žmonijos elitas, atrandi beveik nustebęs – čia niekas negyvena.
Kambarys keitėsi kartu su manimi ir lėtai pilnėjo. Vakarais turėjo hoperiško liūdesio, dieną – jo šviesa užlietų paveikslų ryškumo. Jaučiausi jame vis geriau, žinojau, kad teks su skausmu jį palikti, nutolti be žodžių. Išvažiuodamas palikau didelę dalį savęs, vienatvę ir susikaupimą. Ta fabriko halės iškarpa su dideliais apdulkėjusiais langais, padalytais lyg šokolado plytelė į keliasdešimt lygių segmentų, buvo tikras kambarys su vaizdu.
Skaičiau jame knygas su artimesnės pažinties viltimi. Radau jose perspėjimų dėl įsikūrimo naujoje vietoje nuobodulio, negalimumo gyventi „visai svetimų daiktų akivaizdoje“, pastabų apie „rašomojo stalo dykumą, kurią teks ilgai purenti, kol joje išdygs pirmosios eilutės“. „Taip pat ilgai, – rašo Vladimiras Nabokovas, – reikia berti pelenus po foteliu, kad tiktų kelionei.“
Kitoje pusėje siauros, akmenimis grįstos, nuo ryto skardžios, be paliovos mašinų važinėjamos gatvės stovi du mūriniai namai – kiekvienas kitokios tinko spalvos. Po stogu, kad ir koks būtų oras, kyla aukštyn pora iš akmens iškaltų kupidonų, keliančių į padanges vynuogių kekę. Name priešais naktimis ilgai dega šviesos, po kambarius, lyg šešėlių teatro figūros, vaikšto žmonės. Tik kartais jų juodus siluetus užstoja šakotos tuopos – „medžių tautos teisėjos“. Rugsėjį jos dar turėjo kelis linksmus savo žalumos lapus. Tik ilgainiui jie tapo pilkai rudi, kaip netolimų namų fasadai. Darėsi panašūs į juos kaip drovus chameleonas, kuris stengiasi susilieti su fonu, ištirpti plytinės sienos fone.
Tos tuopos primena man Bolesławo Micińskio sukurtą Kanto silueto eskizą. Portretą filosofo, panirusio fotelyje priešais langą su vaizdu į Karaliaučiaus pilies griuvėsius, medžius ir išblukusį dangų. Kantas, – rašo Micińskis, – „užsidaręs sąvokų rate gyveno prisiminimais ir laukimu. Dabartis, jeigu jos iš anksto nenumatė, buvo įsibrovėlė ir pasirodydavo tarpduryje kaip nelauktas svečias, kaip mirties angelas, kuris šaiposi iš laiko [...]. Jam kėlė nerimą medžių išvešėjimas už lango. Liekni kamienai, lyg didelės saulės laikrodžio rodyklės, metė šešėlį ant kabineto langų: jau laikas! Tad tuopas nupjovė, kad išgelbėtų susvyravusį ir daugiamečiais įpročiais paremtą filosofo tikrovės pojūtį.“
Netoli, tuoj už mano buto Berlyne kampo, buvo kanalas su tamsiu ir drumzlinu vandeniu, žemai išsižergusiais tiltais, kiekvienas su kaltine baliustrada, į plyšius besispraudžiančiais laivais ir medžiais apaugusia pakrante, kur šiltomis dienomis sėdėjau įsižiūrėjęs į apylinkę. Turėjau prieš save kanalą, kuriame, kaip rašė Walteris Benjaminas, „vanduo tekėjo taip niūriai ir lėtai, lyg būtų tujinęs viską, kas liūdna. Be reikalo kiekvienas iš daugybės jo tiltų buvo susižiedavęs su mirtimi gelbėjimo rato žiedu.“ Tą vietą pažinojau iš Brodskio, Venclovos eilėraščių ir istorijos pamokų, kurių aidas išgaudavo ypatingą frazę:
Kanalas, kur sumeškeriojo Rozą, Jau nebeatšviečia griuvėsių ruožo. Atgyja stotys. Keičias gatvių bruožai. Kas nepasikeitė? Nebent tu pats. Alėjos perspektyvoje ištrykšta Skaidri liepsna, lyg baltymas pro lukštą. Virš ambasadų blunka vakarykščių Kolosų vėliavos. Pariser Platz.*Bet kanalas man visų pirma yra Rainerio Fettingo tapyti peizažai, vandens srautai, gluosniai su žemai nusvirusiomis vytelėmis, platanai dėmėtais kamienais, o už jų keisčiausių formų namų architektūra, seni mūriniai ir naujoviški pastatai, ant kranto išsidėstę didžiuliai tamsūs masyvai. Ieškojau tų vaizdų, vaikštinėdamas siauru takeliu prie vandens, o paskui lyginau juos su paveikslais, matytais Fettingo parodų kataloguose. Žavėjausi gabumais, su kuriais jie buvo nutapyti, žiūrėjau į pasaulio atspindį spalvingoje drobės plokštumoje, į stebinančias ir kartu natūralias spalvas, jų derinius: violetinę šalia žalumos, su raudoniu ir geltoniu susiliejančią tamsiai mėlyną. Dėl jų keliavau nuo seno dar padalinto miesto į Moritz Platz apylinkes, kur buvo gyvybe pulsavusios jo dirbtuvės, pilnos garsios muzikos, džiugių susitikimų, meninių veiksmų ir provokacijų su televizijos bokštu už lango, atrodančiu lyg monstro smaigalys, užmautas ant kokios požeminės eglutės. Saulėtomis dienomis to apleisto namo gyventojai susitikinėjo ant žole apžėlusio stogo, iš kur matėsi uždarytas, pilkas, įbaugintas, nors ir dvynys, Berlynas kitoje pusėje. Dabar žvelgiu į jų kino juostoje įamžintus veidus. Keli akimirksniai iš tolimo pasaulio, iš kitos epochos. Tarp jų Fettingas, spalvingai apsirengęs, skrybėle lyg van Gogho. Jis piešia kažką ant mūro aštriomis, laukinėmis spalvomis, bet dažniausiai perkelia savo vizijas į paveikslų drobes. Bet mūras nuolat vis esantis, gąsdina lyg gyvatė be galvos, susisukusi aplink gatves ir aikštes, prasimušanti per mūrinius namus, parkus, išsitiesusi virš ežerų.
Fettingas yra su savo miestu jo išsivadavimo iš istorijos momentu. Ir yra su juo vėlesniais perstatymo metais, piešia šokį geltonų kranų, kurie stato geležies konstrukcijas, vamzdžių raizginius ir požeminių garažų, perėjų katakombas, kasamų pamatų gelmes. Berlynas buvo ir yra jo paveikslų tema. Iš jų pribloškia miesto energija, pasirengimas keistis, virsti kitokiu, įgauti kitą, naujovišką pavidalą.
Šiandienis Moritz Platz – tai nauji namai, plačios gatvės ir tik plytinis fabriko fasadas primena meninių veiksmų už mūro laikus. Maišto dvasia virš jų jau išsisklaidė ir gal dvelkia kur kitur. Sunku įsivaizduoti tarp naujų jau sujungto miesto dekoracijų jo buvusius maištininkus, tapančius paveikslus, grojančius muziką ir išdidžiai dėstančius savo pažiūras, lyg visi jų veiksmai būtų buvę bendra forma šauksmo, išskaidyto į balsus, įrašyto įvairiais registrais, politinio ir meninio išsivadavimo troškimu.
Bet Berlynas taip pat yra miestas, pasirengęs priimti klajūnus, drąsiai kalbančius su mirtimi, prie kelio galo atsidūrusius vienišius. Lenkų skaitytojui nėra svarbesnio aprašymo Berlyno, jo nuotaikos, taip pat paskubomis sutinkamų žmonių negu Witoldo Gombrowicziaus dienoraščiuose. Nuo jų puslapių verta pradėti vizitą šiame mieste. Įsiskaityti į juos su šiurpuliukais per nugarą, galynėtis, kartais atmesti. Traktuoti tai kaip matą laisvo rašymo ir literatūros, visada esančios gyvenimo pusėje, nors linkstančioje ir į jo paskutines akimirkas.
Neįmanoma pamiršti vaizdo mirties, kuri tykodama „atsitūpia lyg paukštis ant peties“. Tuose fragmentuose svarbus vaizdas rankų, parodytų kaip pirmo plano herojai, lyg jų pantomima sudarytų miesto dvasią. Berlyniečių rankos be paliovos juda, gamina, produkuoja, sukasi, kad tik išvengtų neveiklumo. Kartais, rašo Gombrowiczius, Berlynas yra lyg ledi Makbet, kuri be atilsio plauna rankas. Šiame delnų šokyje slypi miesto energija, Vokietijos galia, kurios šiandien nemoku įžvelgti, lyg ji būtų paslėpta giliai, susigėdus įdėta į kišenę. Esu susidaręs įspūdį, kad dauguma šiuolaikinio Berlyno gyventojų daro viską, kad tik atsisakytų bėgsmo, kad bent akimirką sustingtų nejudėdami. Gal tai būdas apsiginti nuo pasaulio, pabėgti į ramybę, į laiką, tekantį lėtai, laisvą nuo kasdienių lenktynių. Matau vis tuos pačius žmones, palinkusius prie kavinės stalelio, kontempliuojančius rytmečio kavą, skaitančius knygą, peržvelgiančius laikraštį, besikalbančius, bet be įkarščio, lyg jiems būtų svarbi ne tiesų dvikova, o veikiau apsikeitimas patyrimu, nuobodi gyvenimo ataskaita.
Gombrowiczius kas akimirką primena sau, kad jis negali, neturi rašyti apie Berlyną, kad privalo rašyti apie save, ne apie miestą, o vis dėlto prisipažįsta: „Nežinau, kur baigiuosi aš, o kur prasideda Berlynas.“ „Rašau apie Sartre’ą, kad atsitraukčiau nuo Berlyno. [...] Nuo tada, kai išvykau iš Argentinos, pamečiau temą, o čia, Berlyne, per daug kirtosi temų – buvo namų, gatvių, medžių, vejų, asfalto, aš stovėjau visame tame, jis kažką šneka, aš nežinau, vėl mane palietė mirtis, maniškė, jų, reikia eiti namo, šypsena, linktelėjimas…“ Berlynas yra miestas, kuriame grumiamasi, vieta, iš kur mato save, žvelgia į praeitį. Iš Bartingallee balkono žiūri su žiūronais į pergalės koloną, į Tyrgarteną, kuriame jį pasiveja vėjo nešami lenkiški kvapai. „Nusiyręs iki miesto-salos, miesto chimeros, savo mirtį užuodžiau lenkiškuose Tyrgarteno kvapuose. Tos mirties iš vidaus susilpnintas turėjau prilygti paslėptai mirčiai miesto, kuris mirtį atnešė ir mirtį gavo.“ Bet tam tikra prasme visas Berlynas yra Gombrowicziaus žiūronai. Leidžia jam iš arti pastebėti tai, kas tuo momentu svarbiausia, panirę į istoriją, po daugelio išsivadavimo iš jos didžiavalstybinės priespaudos glėbio. Sunku laikytis dienoraštyje surašytų taisyklių: „Nesisemti informacijos. Neskaityti nei knygų, nei laikraščių. Nežiūrėti į mūrą. Niekuo per daug nesidomėti. Sėdėti kavinėje ir spoksoti į gatvę.“
Berlyne, bent man, svarbūs kiti, tad keliauju, ieškodamas skrajų šešėlių, minu kelią, tikėdamasis, kad galiausiai atrasiu seną miesto pavidalą, bent jo kontūrą, ir įrašysiu į jį kelis man artimus personažus, stipriau suvoksiu jų buvimą. Per daug šiame mieste takelių, per daug pėdsakų, gatvės virsta bibliotekomis, pilnomis nuostabių knygų. Skaitomi puslapiai veda mane prie šiandien kitaip atrodančių vietų, literatūros ir gyvenimo papiliarinės linijos nesutampa. Tad galiu tik mintyse kurti savo Berlyną, būti įsivaizduojamų erdvių kartografas. Brėžiu juose kelias iš literatūros žinomas vietas ir dedu ant jų lyg kalkę pasivaikščiojimų metu pastebėtus vaizdus. Tyrgartene, be Gombrowicziaus, mane lydi rusų emigrantai, Efė Brist ir Roberto Walserio herojai: „Vaikštinėjantys pasimeta tai pavieniui, tai dailiomis tirštomis grupelėmis tarp medžių, kurių viršūnės dar erdviai tuščios, ir tarp žemų krūmų, kurie yra lyg jaunos, saldžios žalumos debesėliai. [...] visas parko vaizdas yra lyg piešinys, paskui vėl lyg svajonė, paskui vėl kaip neskubus bučinys. Visur slypi lengva, suprantama pagunda žiūrėti ir ilgai žiūrėti. [...] iš esmės visa priklauso nuo žmonių. Be žmonių nesimatytų, nebūtų pastebima, jaučiama, koks gražus Tyrgartenas.“
Parke mane taip pat lydi reginys Pavelo Muratovo, vaikštinėjančio šičia rytmetį, dosniai besidalijančio žiniomis ir išimtine žavėjimosi dovana, pernešančio lengvai, lyg ant persiško kilimo, savo skaitytojus į tolimas šalis prie Tibro ir Arno ir toliau link mitinės Sicilijos. Nina Berberova rašė apie jį, kad jis „buvo tylos žmogus, suprantantis audras, ir vidinės darnos žmogus – suprantantis kitų nedarnumą. [...] apdovanodavo pašnekovą mintimis, [...] išleisdavo jas lyg balandžius iš narvelio, kad jas galėtų pagauti kiekvienas, kas tik panorės.“
Paskui Nabokovą keliauju toliau link Grunevaldo, kur vyksta vienas svarbiausių pokalbių apie literatūros galynėjimąsi su gyvenimu. Bet yra čia ir vaizdas vasaros įkaitinto kūno, bendravimo su saule ir maudymosi ežere džiaugsmo. Nuolat grįžtu prie Končejevo dialogo su Godunovu-Čerdyncevu, skaitau apie pavojus, tykančius kiekvieno, kas trokšta rašymu galynėtis su pasauliu. Penki perspėjimai, penkios tiesos, į kurias verta įsigilinti, išraižyti atmintyje penkis šauktukus, įlydytus, nors nematomus, į kiekvieną tekstą, atspindintį smulkų tikrovės fragmentą. „Pirma – perdėtas pasikliovimas žodžiu. Jums pasitaiko, kad žodis nelegaliai perneša mintį, kurią norite perduoti. Atsiranda sakinys, gal net puikus – bet, nepaisant visa ko, jis yra kontrabanda, ir, kas svarbiausia, nereikalinga, nes atviras legalus kelias. [...] Antra – tam tikras nemokėjimas perteikti šaltinius: tarsi negalėtumėt apsispręsti, ar seniems dalykams ir pasisakymams primesti savo stilių, ar dar patobulinti savąjį [...]. Trečia – kartais ištobulinate parodiją iki tokio natūralumo, kad ji iš esmės tampa tikroviška, realia mintimi [...]. Panašu į tai, lyg kas, mėgdžiodamas pašaipiai nerūpestingą aktorinį Šekspyro perteikimo būdą, leistųsi nešamas vaidmens, sugriaudėtų visu balsu, bet netyčia iškraipytų tekstą. Ketvirta – jūsų kūriniuose pastebimas perėjimų mašinalumas, ir kartu matosi, kad čia siekdamas sau naudos palengvinate sau kelią [...]. Pagaliau penkta – kartais kalbate dalykus, kurių tikslas tik įgelti savo amžininkams, bet niekas, ką jums patvirtins kiek-viena moteris, nedingsta taip lengvai kaip smeigtukai.“
Nabokovo „Dovana“ taip pat suteikia kitokį paveikslą. Aitvaro žydrame danguje vaizdą. Turiu jį atmintyje, kirsdamas seno Tempelhofo oro uosto tuštumą. Prasilenkiu su dviratininkais, bėgikais ir žiūriu į viršų, kur ant nematomo valo skrieja spalvoti audiniai. Kol pasiekia tikrą aukštį, sunkiai kyla nuo žemės, blaškosi kurį laiką čia pat virš mano galvos, lyg ieškodami tinkamų vėžių, ir galų gale pasigauna vėją, pakyla aukštai, o paskui kabo bemaž nejudėdami, nužymėję dangų spalvotomis dėmėmis. Tą vaizdą norėčiau išsigabenti su savimi, pasiimti iš Berlyno, įrašyti į įsivaizduojamą įsimintų vaizdų ir tikrai laimingų akimirkų galeriją.
Ką dar pridurčiau prie jo, kokias drobes dėčiau šalia? Žinoma, kelis vaizdus nuo Vanzės, tuos pastebėtus Maxo Liebermano namuose ir tuos uždarytus jo peizažuose, kuriuose karaliauja visi žalumos atspalviai, o medžiai puikuojasi, užpildydami beveik visą drobės plotą. Bet ir čia, tarp grožio ir gamtos tylos, didžiulio ežero veidrodžio, tarp namų, pastatytų džiaugtis tarp vandens ir šviesos, neįmanoma atsikratyti mirties šešėlio. Užtenka prailginti pasivaikščiojimą, paeiti kelis šimtus metrų, kad atsidurtum prie vartų vilos, kur 1942 metų sausį nutarta sunaikinti visą tautą, sudarytas detalus žudynių planas. Žudymas tapo technine problema, pajungta ekonominiams dėsniams. Tie du namai prie ežero yra man Vokietijos ženklas, susižavėjimo ir nerimo, laimės ir skausmo, atminties apie grožį ir nusikaltimą vieta. Lyg nebūtų buvę galima išskirti tos poros, lyg tik kartu ji bylotų tiesą apie žmogaus likimą. Ir gal todėl taip stipriai įsmigusios į mano atmintį istorijos, surašytos Reich-Ranickio autobiografijoje. Yra toje knygoje Berlynas, kokio ieškau, parkai, gatvės, šurmulio pilni teatrai, daugybė žmogiškų aistrų ir charakterių. Bet stipriausi joje puslapiai apie slėpimąsi žeminėje per karą, apie baimę, apie senų lektūrų, įsimintų ir perduodamų už duonos kąsnį, slėptuves. Yra joje vokiečių literatūros dievinimo. Jos jėga tam tikram laikui pašalina karo košmarą, pakeičia žmones, sugrąžina orumą ir drąsą, apie kuriuos jau spėta pamiršti. Leidžia išgyventi. „Kiek kartų, – rašo Reich-Ranickis, – atsiduriu prie Vanzės, mąstau apie Boleką, kuris pasiuntė vokiečius velniop, o gėrė į kunigaikščio Frydricho fon Homburgo sveikatą. Ir mintyse nulenkiu galvą prieš prūsų poetą, kuris čia baigė gyvenimą, ir prieš Varšuvos raidžių rinkėją, kuris rizikavo savo gyvybe, kad išgelbėtų mano.“ Ir vėl, šį kartą prie Vanzės, žiūriu į pasaulį ir matau tai, ką kažkada aptikau knygose. Prisimenu sau vaikystėje skaitytą Kästnerio apsakymą apie Emilį ir jo nuotykius Berlyne, apie vagies vijimąsi per Nollendorfer Platz. Tai buvo pirmieji Berlyno vaizdai, kuriuos įsiminiau: Brandenburgo vartai, Tyrgartenas, Prager Platz, Friedrichstrasse apylinkės ir Zoologijos sodo stotis. Šiandien su didžiausiu noru grįžtu prie kelių pradinių puslapių, prie fragmentų apie vaizduotės prigimtį, apie sumaniai žodžiais išreikštą gyvenimą, apie prisiminimus. Bet „prisiminimai, – rašo Kästneris, – pagaunami kitaip. Prisiminimai pagaunami išsimokėtinai. Pirmiausia pagaunami, pavyzdžiui, gaurai. Paskui perskrieja kairė priekinė koja, paskui dešinė, paskui sėdmenys, paskui viena užpakalinė koja ir taip gabaliukas po gabaliuko. O kai manoma, kad istorija jau yra visa, prisideda – po galais! – dar viena ausis. Ir galų gale, jeigu pasitaiko laimė, žinoma jau viskas.“
Ir vis dėlto nemoku sujungti išsibarsčiusių vaizdų. Nenoriu. Verčiau tegu jie lieka paskiri, pasinėrę į tuštumą, kaip spalvoti atvirukai ant baltos kambario Berlyne sienos.
___
* Iš Tomo Venclovos „Tarp Landwehrkanalo ir Spree“.
Iš: Marek Zagańczyk. Cyprysy i topole. Warszawa: Zeszyty Literackie, 2012.
Vertė Kazys Uscila