IRENA VYŠNIAUSKAITĖ. Eilės
Visas ne mano
kiek mokiau tave sūnau nemeluoti nedrumsti mano minčių netingėti visko su „ne“ ir tapai tu netikras ir tapai tu visas ne mano
Moterų vakaras
nusileido beveik iki tamsmėlynio vakaro dugno nieko nemelavo vienų vieninteliam kavos puodeliui nusinešė jauna grakšti padavėja du senus sunkius gyvenimus atsargiai pridengtus arbatpinigiais
Senučių vasaris
Koks panašus gyvenimas į sniegą – Iškris, pradings, tai vėl už stiklo suboluos. Tylu. Senutės užpustytos miega Švariuos vasario pataluos.
Ir aš iš taip toli atvažiavau ir užsiklojau Kaip amžinybe – gydančiu sniegu. Tylu. Pradingo viskas, ką žinojau. Sapnų pusnyne – eilėse – miegu.
Slėnis
Nukrės eilėraštį kaip obuolį ruduo. Iš kur į kur jis krenta – nesuprasi. Yra rūke dar kitas krantas, bet vanduo Neleis tau jo pasiekti. Skęsi
Lėtai, be jokios širdgėlos. Tylės Dangus ir vasarą iškvėpęs slėnis. Paskui ateis pastiręs vakaras. Prie kojų suanglės Šviesa. Liks tik vanduo, naktis ir plėnys.
Gyvybės zuikutis
Gyvybe – alkanas zuikuti, Pavasario ankstyvo šukėje šokąs. Aš gyvenu tarp „būti“ ir „vėl būti“, Rašau, lyg tuoj užsnigtų viską. Kas
Mane kaip samaną paglosto? Slieko Lėta būtis. Ramybė kurmio kauburių. Vanduo, eilėraščiai ir paukščiai. Nieko, Tik tą samaniškumą vienišą turiu.
Sekmadienio dugne
Muša rytas sekmadienio būgną. Aš tiek daug į tave išmainiau. Nusileidau į patį dugną, Kur nebūna dugniau.
Plėnių slėniai vaiduokliai. Purienų Praeitis pakaruoklė. Pirma Išdavystė sapne. Nusigręžęs į sieną Guli tavo šešėlis su mano žiema.
Medūzų vasara
Nukritome į vasarą. Ištirpome. Sudužom. Nuleistos burės. Nulaužti stiebai. Dejuoja jūra. Mylisi medūzos. Pakrante rieda perkaitę krabai.
Sukliko vėjo būgnas, plyšo ir nutilo. Prie kojų sugulė sapnų lokiai. Ir nežinai, ar pilnaties vitražas dužo, Ar tu, pavirtusi vien šukėmis, rėkei.
Metų gelmėje
Senamiesčio dulksnoj – liesų senučių siluetai. Nuo čerpių laša vakaras raudonai. Gelia Gelmėj. Magrito skėčiais leidžias mano metai. Jau nieko neturiu, tiktai žaros vienintelę riekelę.
Ir aš, ir jie – lunatikai. Lyg būtų negyvenę. Bet tu tardai mane, ir aš kaip Jobas pakartoju: „Esu teisi“, ir žvaigždės pačios byra į kišenę Lyg pinigai. Tai kas, kad aš ir vėl juos pralošiu? Į rojų
Eilėraščio per pačią delčią įeinu. Alefo Vidunaktis, ir man tikrai daugiau nereikia nieko, Tik šito požemio, dainuojančio lig ryto kapo Ir tavo liūdesiu priglundančio prie veido sniego.