LAURA KROMALCAITĖ. Eilės

svarstau

ar ji mato

kad mano

akys tik svilina jos

kaktą

o sąmonės ekrane –

tuštuma?

tada vėliau

ar ji mato

kaip mano

akys pavirsta vabalėliais

kurie bėginėja

po josios palaidine?

šventa naktis

prižadėjai eiti miegoti,

tai kodėl

tavo kambary tebedega

ŠVIESA?

ką tu veiki palinkęs prie

darbo stalelio?

pažadėjai, kad pradėsi

dirbti,

bet tik spitrijies į

NIEKUR

neberašyk, prašau,

aš mačiau tavo

rankraščius,

popiergaliai, daugiau

nieko

ir kodėl ta

ŠVIESELĖ

šviečia tau į veidą,

bet kojas palieka

TAMSOJE?

turbūt plaunies

veidą, bet pamiršti

nusimazgoti ir

pėdas

gesink žiburį, nes

tavo NEŽINIĄ jau seniai

užgesinęs manasis

ŽINOJIMAS,

ta dirbtinė šviesa,

krentanti iš tavo

stalinės lempos,

geba apšviesti odą, bet ne

MINTĮ

žinai… o ir nakties

liko jau visai

mažai

lotosai keroja katės skrandy

dedies, kad viską žinai,

o aš žinau tik tai,

kad mėgsti

ryti akimis dukters

kojas

tu kaip veislinė katė,

viena iš tų, kurios

ant pjedestalų parodose

markstos,

o jis buvo mišrūnas,

todėl dukra gimė perkreipta

dedies, kad viską žinai,

pasirodo, žinai nieko,

norėčiau

padailinti pneumatiniu kūju tavo galūnes,

kad liautumeis

lindusi prie mano užrašų,

lotosai supas ant suvytusių tavo krūtų —

-– traukia žemyn —

tu kaip katė bėgi kuo toliau nuo namų,

kad numirtum

nepriteklius

kažkur

anapus sujaukto patalo

anapus šaltosios pagalvės

pusės

anapus sezonų

pačių neramiausių

anapus būsto, anapus

mūsų būtojo

kartinio

anapus dailiausių krūtų ir

šakumų

plėšies drabužius nuo

odos

o man vis

tavęs per mažai