Rugpjūtis – senjorų mėnuo

REGINA RAGAUSKAITĖ

Rugpjūčio vidurys. Pradedu patikti pati sau. Kad ir turiu antsvorio. Renkuosi ryškesnę suknutę, dairausi naujo papuošalo. Vėl „išmokstu“ atostogauti. Iš naujo. Kaip kasmet. Bet kaskart vasaros lieka vis mažiau: nuovargis, kaip radioaktyvusis metalas, kaupiasi kapiliaruose, užkemša džiaugsmo alveoles… Reikia šviežumo. Bet pirmiausia – ramybės. Todėl renkuosi Druskininkus.

„Maximoje“ nusiperku „Šiaurės Atėnus“. Tai vienintelė vieta, kur galima nusipirkti spaudos. Beje, ne tik Druskininkuose. Atostogaujantiems nebūtina (ir nepatartina) prisirišti prie informacijos. Žūtys keliuose, smurtas, vagystės, neramumai pasaulyje, įvykiai Egipte, Libane ar Palestinoje poilsiaujantiems tiek pat svarbūs, kiek ir parko medžiai: šlama, ošia, vis dar žaliuoja, tai ir gerai, negi būtina apie tai kasdien pranešti? Poilsiaujantieji labiau domisi orų prognozėmis. Bet Druskininkuose ir tai nėra labai svarbu: masažai, purvo vonios, baseinai ir pirtys, ir net pasivaikščiojimas Nemuno krantine – bet kokiu oru ir visais metų laikais…

Prisiminiau Gintaro Bleizgio kadai (gal prieš porą metų) aprašytą Druskininkų pavasarį, tokį visai ankstyvą, kai Nemuno vandenys semia krantinę, pakrantės nuletentos ančių… Daugybės ančių, dergiančių ant pasivaikščiojimo takelių. Bet tai – jų laikas, kovo pradžia… Pavasaris dar tik kyla nuo Nemuno, slenka lyg rūkas, apgaubia pliką, potvynio nuliežtą krantą, ančių pridergtą pakrantę; pilnatis peršviečia nuogas medžių šakas, pasirengusias bet kurią dieną (ar naktį) sprogti, užlieti, užtvindyti miestą žaluma. Neprisimenu tų metų „istorinių“ įvykių, o Bleizgio pavasarį prisimenu: tekste buvo palikta vietos ir mano susikurtam vaizdui. Ilgiuosi tekstų, atvirų kūrybai. Arba išjudinančių mąstymą. Todėl stoviu eilėje prie kasos su vienintele preke – laikraščiu. Įdomiai atrodau, matau šitai iš žmonių, stovinčių už manęs, žvilgsnių: juk niekas neperka laikraščio šiaip sau, vieno paties. Jis gali būti šalia bulvių, duonos, skalbimo miltelių, dešrelių ar agurkų, bet kad vienas pats sau…

Negaliu atsiplėšti nuo papuošaliukų, išdėliotų čia pat, ant prekystalių gatvėje. Nieko neišmanau apie akmenis, jų gydomąsias savybes, net apie brangumą. Papuošalas man visų pirma yra nuotaika. Noriu raudonų, masyvių karolių. Vadinasi, jau iš tiesų pailsėjau. Akys užkliūva už raudonų koralų. Jie man primena atostogas Egipte ir Raudonąją jūrą. Tai koralų jūra, nes jiems šilta ten augti. Keista, kad jie auga, mistiška, neįtikėtina. Pasinėręs į tam tikrą gelmę gali tuo įsitikinti. Kiekvienam turistui siūloma pamatyti povandeninį pasaulį. Bet aš labai bijau gelmės, tad nardymas – ne man. Koralus jūroje mačiau tik per televiziją. Bet Raudonoji jūra (tamsiai mėlyna, beje) tebeteliūskuoja mano atmintyje. Keista: prisiminimai malonūs ir neišblėsę (nors ten būta prieš keletą metų), tačiau sugrįžti nevilioja. Nenorėčiau sugrįžti nė į Viduržemio jūros paplūdimius. Sugrįžimas atsiveria nostalgijai. Bėgu ten, kur dar nebuvau, kur prisiminimai neseka iš paskos… Iš visų kraštų parsivežu kokį nors papuošalą, tai mano „kolekcija“, kuri nekelia prabėgančio laiko liūdesio. Papuošaluose, skirtingai nei nuotraukose, nėra laiko dvasios, vien geros emocijos ir egzotiški išgyvenimai, kurie nesensta.

Į Druskininkus galiu sugrįžti daugybę kartų ir jokios nostalgijos jie man nekelia. Lyg būčiau namuose, lyg būčiau nenutraukusi mus rišančio gyvybinio siūlo: vieta, kur nuolat gyveni, nekelia prisiminimų. Bet vos tik palieki namus, siūlai trūkinėja, kraujuoja, kartais tik peršti ar įkyriai maudžia. Turi juos iš naujo sumegzti, tuos gyvybinius siūlus, antraip leki, skrendi, važiuoji ten, kur jokiais ryšiais nesi susisaistęs ir net neketini to daryti. Tokia yra vasara – lengvabūdė lyg plaštakė arba kaitri kaip raudonųjų koralų karoliai. Bet nebūtinai. Būta ir kitokių vasarų. Ne, ne, ne, tegul plaukia šie tamsūs debesys tolyn, pro šalį. Stengiuosi neįsileisti sunkių minčių. Nors esu graži (pati sau), visgi artėju prie senjoros metų… Arba atvirkščiai: mano amžius man leidžia jaustis gražiai. Gera būti, nebesistengiant atrodyti. Raudoni karoliai – pačiai sau. Ne atrodymui. Brandos ženklas. Tarsi prisirpusios vyšnios. Arba rojaus obuoliukų vėrinys. Rugpjūtis jau toks: spalvos kaitrios, sodrios, ryškios. Senjorų mėnuo…

Grožiuosi gėlynais, subtiliais gėlių deriniais. Šiemet jie skoningesni nei pernai, kai spalvos mirgėte mirgėjo. Visko buvo per daug. Eidama alėja atkreipiu dėmesį į netikėtą smaragdo ir burokėlių raudonumo derinį. Tikrai – dilgėlės! Dekoratyvinės, bet visgi dilgėlės! Neiškenčiu nepalietusi – nedilgina. Naivi aš – kas ravėtų dilginančias dilgėles? Buvau kažkada skaičiusi, kad Europoje, rodos, Vokietijoje, o gal Belgijoje, paliekami natūralių augalų ploteliai su dilgėlėmis, usnimis, smilgomis ir… žiogais. Žmogus, persisotinęs egzotikos, grįžta prie natūralių dalykų. Pamanykit, dilgėlės subtilumas! – sakys vieni. Bet įsižiūrėkit – kokie dilgėlės lapo karpiniai! – sakys kiti. Ak, būtų nuostabu, jei mūsų skveruose augtų senosios darželių gėlės: karkleliai, žemčiūgai, šalavijai, čebatėliai, rezetos… Tuo ir skirtųsi nuo kitų Europos miestų. Augalija, kaip ir architektūra, – miesto (šalies, tautos) savastis.

Atvažiavusiųjų iš kitur Druskininkuose daug. Ir svetimos kalbos daugiau nei savos. Gražus, ramus visokių kultūrų subuvimas. Vakare tie skirtingų kalbų žmonės renkasi prie „dainuojančių“, šviečiančių fontanų. Skamba pati įvairiausia muzika, įvairiausiomis kalbomis. Spalvos nutvieskia pagal decibelus kylančias ir krintančias vandens čiurkšles. Reginys suglaudžia didžiulį būrį žmonių: muzika ir spalvų žaismas ištrina įtampą veiduose, atveria juos iš kažkur sklindančiai šviesai. Menas suartina – prisimenu daug kartų girdėtą tiesą, muzikai nereikia vertėjų. Nesvarbu, kad ta mintis ne mano, aš ją išgyvenu… ir todėl patinku pati sau. Matyt, tikrai pailsėjau. Dabar būtinai apie tai turiu pranešti kitiems. Galbūt tie, kurie skaitys mano tekstą, atras ertmių ir savoms mintims.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.