Mes visi senstame

KAROLIS ŽUKAS

Tarp aštuntos ir devintos ryto autobusu riedėjau iš naktinės pamainos namo. Palengva švito ir netrukus ties kai kuriais posūkiais išvysdavau šmėkštelintį saulės rutulį – akimirką jis mane apakindavo. Autobusas buvo senas, tokių mieste belikęs vienas kitas, jo riaumojimas buvo nepakenčiamas. Padėties nelengvino ir iš vairuotojo kabinos sklindanti rusiška muzika. Buvau įsistebeilijęs į sulopytą it Frankenšteino eksperimentas sėdynę, kai į ją įgriuvo pakriošęs seniokas. Jo poilgius plaukus dengė ruda beretė, jis buvo apsivilkęs žalią pūkinę striukę ir kaip daugelis tokio amžiaus vyrų mūvėjo kostiumines kelnes, avėjo, rodos, jau šimtą metų nešiotus, bet vis dar nenudėvėtus juodus batelius. Sėdėjo suglaudęs kelius, ant jų pasidėjęs ir rankomis apsivijęs pintinėlę, pilną obuolių ir įvairiausių daržovių. Paprastas pensinio amžiaus vyras, ankstų rytą keliaujantis iš turgaus namo. Tokių čia sėdėjo ne vienas. Tik šis buvo ne toks tvarkingas kaip kiti, kelias dienas nesiskutęs, striukė buvo išmarginta neaiškiomis dėmėmis, o bateliai nuo purvo rodės labiau rudi nei juodi. Seniokas spoksojo pro langą ir raukė vešlius, žilus antakius, lyg tai, ką mato, būtų pasišlykštėtina. Išsitiesiau ir patraukiau kojas, kad jo nepaliesčiau, nes rodės, kad mano prisilietimas jam būtų visai nepakeliamas. „Ūjė ūjė, ja liubliu tebia, ūjė ūjė, ja chočiu tebia“, – sklido iš kabinos, o aš žiūrėjau pro langą ir bandžiau išsiaiškinti, ko tas seniokas taip raukosi. Nebuvo ką ten aiškintis – visur prekybos centrų vitrinos ir krūvos žmonių, kliūvančių ir besipainiojančių vienas kitam po kojų, ką tik pabudusių ir besistengiančių nepavėluoti į darbus, kostinčių nuo pirmų cigarečių dūmų ir absoliučiai nieko negalvojančių. Vėl pažiūrėjau į senioką. Gal būti susiraukusiam normali jo veido išraiška? Gal jis tiesiog toks gimė? Jo lūpos prasižiojo ir sukrutėjo, jis kažką murmėjo. Per „ūjė ūjė“ ir šimtametį autobuso variklį nieko neįstengiau suprasti. Seniokas lūpas krutino vis aktyviau ir aktyviau. Rodos, jis dainavo. Dar labiau įtempiau ausis. Autobusas įsuko į ilgą, tiesią gatvę, variklis burzgė kiek tolygiau ir ramiau, o radijas tuo momentu buvo nutilęs. Išgirdau motyvą. Akimirką galėjau prisiekti, kad seniokas dainuoja „Search and Destroy“, išgirdau: „Honey gotta help me please, somebody gotta save my soul“, net šyptelėjau, bet netrukus kabinoje užkaukė nauja, nuo praeitos beveik niekuo nesiskirianti daina, „liubliuuuuuuu“, variklis vėl įsisiautėjo ir aš nurimau. Pirma, labai retas atvejis, kad posovietinis sukriošęs diedelis mokėtų anglų kalbą, antra, po galais, jau kam kam, bet tik ne seniems lietuvių pirdžiams dainuoti „Stooges“ dainas. Jie net gyvenime tokių dalykų negirdėję, o jei ir išgirstų, išvadintų šėtono apsireiškimu, pradėtų žegnotis ir kalbėti poterius. Puikiai pamenu, kaip mano senelis dainuodavo „Hiperbolės“ dainas, bet „Stooges“ visai kitas reikalas… Žodžiu, greitai nuvijau savo valiūkišką šypsenėlę supratęs, kad tai tik mano fantazijos vaisius. Nuostabu, nuo šiol fantazuoju ir ausimis! Senelis turbūt buvo tik dar vienas nukvakėlis. O žiopčiojo jis visą kelią, kol man reikėjo išlipti. Išlipęs pamačiau, kad jis sliūkina iš paskos. Įsukau į žvyrkelį, senukas taip pat įsuko, įsukau į kitą, jis taip pat. Negi jis mane seka? Specialiai sulėtinau žingsnį ir senukas mane pralenkė. Be reikalo būgštavau, kokio velnio kažkokiam seniokui mane sekti? Nebent jis būtų išprotėjęs maniakas, savo aukas išsirenkantis senuose autobusuose ir paskui užkapojantis kirviu, kurį slepia pintinėje po agurkais ir obuoliais. Žingsniavau toliau. Jis ėjo būtent ten, kur reikėjo ir man. Po velnių, tai dabar jau aš jį seku? Jis netgi įėjo pro tuos pačius vartus, pro kuriuos eiti reikia ir man, o už jų dešinėje mano namas, kairėje kaimyno. Gal jis koks kaimyno draugužis? Seniokas stovėjo tarp dviejų namų ir dairėsi. Aš priėjau prie savo durų, atrakinau jas ir įžengiau į koridorių. Mane pasitiko šunys, tie kvaileliai kiekvieną kartą džiaugiasi taip, lyg būčiau grįžęs ne iš darbo, o iš fronto. Nusliūkinau į virtuvę, norėjau pasigaminti lengvus pusryčius. Atitraukiau žaliuzes ir už lango pamačiau šmėkštelint beretę. Vis dėlto jis maniakas. Apsiaviau batus ir išėjau į kiemą pasitikti savo likimo. Seniokas tiesiog žiūrėjo į tolį, lėtai lingavo ir valgė obuolį.

– Laba diena, – mandagiai pasisveikinau – su psichiniais geriau elgtis maloniai.

– Laba, – atsisuko jis.

– Kuo jūs vardu? – šito paklausiau tik todėl, kad buvau mažumėlę sutrikęs ir neturėjau supratimo, ką jam iš viso sakyti ir kaip jį išprašyti iš savo kiemo.

– Karolis, – atsakė seniokas.

– Kaip ir mano, – nustebau kaip koks apsisnargliavęs mokyklinukas, sužinojęs, kad klasėje turi bendravardį. – Malonu susipažinti.

– Gal obuolio? – jis atkišo man savo pintinę.

– Ne, dėkui, nemėgstu obuolių, – atsisakiau.

– Žinau, kad nemėgsti, aš taip pat nemėgstu, bet sveika, vitaminai, – seniokas nusišypsojo ir parodė dantis, kuriems vitaminai jau tikrai nebepadės.

„Žinau, kad nemėgsti“, – kaip tai suprasti? Kodėl jis šneka taip, lyg mane pažinotų?

– Ar galiu paklausti, ką jūs čia veikiate? – kilstelėjau antakį.

– Tiesiog stoviniuoju prie savo namų, – toliau ramiai lingavo seniokas.

– Jūs kažkur netoliese gyvenot? – pasiteiravau.

– Šitame name, – pasuko galvą į namo pusę.

– Bet juk…

– Taip taip, be tavo senelio ir tavo tėvų, čia daugiau niekas nėra gyvenęs. Vis dar bandai rašyti?

– Na taip… – šis senis nemažai žinojo, matyt, profas, turbūt sekė mane ne vieną savaitę ar net mėnesį. Greičiausiai aukas renkasi labai skrupulingai. Gal jam priminiau vaikystėje jį išnaudojusį vyrą ar dar kokį velnią. Visai nesmagu būtų sužinoti, kad esu panašus į vaikų prievartautoją. Visada mąstau apie blogiausia, gal jis tiesiog keistas, vienišas diedelis, išėjęs į pensiją, neturintis ką veikti ir tokiu būdu mėginantis su kuo nors pabendrauti.

– Kas jūs? – toliau tęsiau pokalbį.

– Aš esu tu, – atkirto.

Nors kiek buvau teisus, jis tikrai keistas.

– Hm.. Kaip suprasti? – pasidomėjau.

Nieko neatsakęs seniokas išsitraukė piniginę, išėmė iš jos pasą ir padavė man. Neslėpsiu, kad jame pamatęs savo vardą ir pavardę, gimimo datą ir senioko nuotrauką, kurioje plaukus buvo susilaižęs atgal, gerokai nustebau. Išduotas 2054 metais, galioja iki 2065-ųjų. Pažvelgiau į senį, nors per raukšles įžiūrėti buvo sunku, bet atpažinau randą antakyje, kokį turėjau ir pats, akys skaisčiai mėlynos, kaip ir mano.

– Kažkokia nesąmonė, – pralemenau sutrikęs.

– Ir aš taip manau, – atsakė seniokas.

– Kaip suprasti? – aišku, kad norėjau išgirsti kokį nors paaiškinimą.

– Aš pats ką tik visa tai suvokiau, jau autobuse dingtelėjo mintis, kad prieš mane sėdintis jaunuolis itin panašus į mane jaunystėje, net sentimentai sukilo. Bet paaiškėjo, kad viskas dar rimčiau, – jis kalbėjo ramiai. Daug mėšlo matęs senukas, ši kelionė laiku jam turbūt buvo tas pats, kas sėdėti kine ir kramtyti spragėsius.

– Bet kaip tai suprasti?! – riktelėjau praradęs savitvardą.

– Nežinau. Kvantinės mechanikos pokštas, stebuklas arba haliucinacija. O gal per daug suki galvą dėl gyvenimo ir laiko. Arba aš jau tiek susenau, kad beliko gyventi tik praeitimi… Beje, gal turi parūkyti?

– Cigarečių?

– Ne, puikiai žinai, apie ką aš…

Kaip tik tuo metu turėjau neblogos, afrikietiškos. Galvoje žaibiškai pradėjo kilti daugybė klausimų, kurių norėjau paklausti senojo savęs. Greit įsmukau į namą, nė nenusiavęs batų užlipau į viršų, pasiėmiau maišelį ir akimirksniu grįžau. Seniokas buvo dingęs. Kelis kartus apėjau savo ir kaimyno namą, šūkavau, tačiau niekas neatsakė. Vaikščiodamas ratais ir šūkalodamas savo vardą iš šalies greičiausiai atrodžiau keistokai. Galiausiai pavyko rasti tik obuolio graužtuką. Grįžau į vidų, pasigaminau lengvus pusryčius ir gerai prisikimšau pypkutę.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.