Porcelianas
EDITA PUSKUNIGYTĖ
Anė buvo paguldyta už senovinės močiutės indaujos, kuri didelį kambarį su išsišovusia krosnimi skyrė perpus. Lovūgalis buvo plačiai įsirėmęs į indaujos nugarą ir jungė ją su vakarine namo siena, į kurią dabar ir bandė susigerti vėsaus vakaro splinas. Anė išsileido plaukus, lyg netyčia brūkštelėjo ranka per krūtis ir išlaisvino jas nakties miegui. Minkšti žąsų plunksnų patalai apgaubė jos kūną lyg sapnų debesys, o indauja lyg postamentas riogsojo jai prieš akis – tik išvirkščiąja puse. Gruoblėtas, kinivarpų išėstas kietmedis skleidė senovės kvapą, o kitoje – gerojoje pusėje siūbavo kadaise įvairiausių uogų gėrimais besidžiaugę arbatiniai. Vieni dar Antrojo pasaulinio karo metais išnešti iš žydų namų, kiti – nuskelti girtuoklio vyro palaidų rankų, visi skirtingi. Baltas porcelianinis arbatinis su gležnomis gėlių sagutėmis turbūt nenaudojamas jau kokius penkiasdešimt metų, bet vis tiek atlaikys naktinius Anės pėdų pasispardymus, nors jos pėdos ir priminė tik drugio sparnų pakraštėlius. Lengvos, šiek tiek drėgnos ir baltos pėdos, kiek didokos – 40 numeris visada priversdavo ją gėdytis stovint prieš šeštadieninio turgaus spurgomis ir kava su brendžiu tvoskiančias moteris. Itin dažnas jų atsakymas būdavo: ne, liko tik 37 numeris, o gal į 39 pabandytumėt, turiu šaukštą, gal tikrai įkištumėt. Įkiščiau, jei būtų nukapoti mano kojų pirštai, – mintyse gurguliuodavo iš pykčio Anė, – ir kokių velnių ta koja tokia didelė. Gal reikėtų klaust tėvo, kurio ji niekada nematė… Gal… Tuomet ji atsigręždavo į motiną susirūpinusiu veidu ir, nusišypsojusi taip, lyg po turgų staiga būtų ėmę skraidyt šikšnosparniai, pasakydavo: mam, mane jau viskas užkniso, varom namo. Vokiškomis rankomis sumūryto raudonplyčio pastato vaizdai šmėsteldavo už automobilio lango grįžtant namo – deja, be batų. „Kitą kartą važiuosim į Kauną, o ne į Jurbarką“, – sumurmėdavo mama. „Gerai“, – atsakydavo Anė ir stumtelėdavo akinius prie pat antakių, kad tik geriau matytų senesnių pastatų kerplėšas. Jie ją traukė labiau nei gražieji batai, kurie pasirodė per maži. Štai svirnas, dar kvepiantis praeitimi, didelis ir erdvus lyg milžino kurpės, kurias ji galėtų matuotis ir matuotis. Štai benamis katinas – svirno savininkas ir Prometėjas, Hefaistionas ar dar dievai žino kas. Čia Anė pirmą kartą atsikosėjo krauju. Tai įvyko, kai ji buvo dešimties. Tąkart jos draugė Liucė tiesiog paspruko kaip pabaidytas kiškis, ir Anė liko stovėti viena kmynų ir dilgėlių saloj su raudonu lašu delne. O iš tikrųjų ji nusičiaudėjo taip stipriai, kad net teko užsiimti už tarpkojo, kur pro baltas trumpikes sunkėsi pirmasis moterystės prakeiksmas. Atitraukusi ranką ji pamanė, kad numirs šių žolynų ir svirno akivaizdoje. Ir tai nebūtų buvęs pats blogiausias variantas. Tuo tarpu Liucė skuodė pagrindine gatve ir ties iščiustyta veterinaro sodyba pasuko į dešinę senųjų kapinaičių link. Ten ant kiekvieno antkapio sėdėjo po beskaitančią mirtį ir, aišku, jos Liucę pastebėjo, tačiau Proustas buvęs toks nuobodus, kad jas apėmęs tik snaudulys, o ne noras gaudyti kvailučius vaikus. Liucė šnopavo savo porėta nosimi, ir jos gelsvai rusvi saulėje nudegę plaukai plaikstėsi aplink galvą kaip bičių spiečius. Už senųjų kapinaičių ji pasuko kairėn, kur pamačiusi baltą tvorą atsidūrė namuose. Kraujo lašo siaubas buvo pamirštas tą pačią akimirką, kai jai buvo patiekta manų košė su įspaustomis šviežiomis gervuogėmis. Vakarienę jai pagaminusi senyvo amžiaus moteris buvo Anės močiutės draugė, kuri šią indaują, dabar glostančią jos 40 dydžio pėdas, ir perleidusi už pusę kainos šeimos sunkmečiu.
Anė atsiduso.
Durys sugergždė, ir ji išgirdo, kaip mama nematomais ir negirdimais žingsniais (jų niekad nebuvo įmanoma išgirst, todėl ji niekad ir nedrįso paliesti savęs, bijodama, kad mama ją netikėtai užklups) atėjo užgesinti stalinės lempos. Spragt. Šiušt. Užvertė Kventino dvilapį veidą. Norėčiau būt kaip Faulkneris, – mintijo Anė, – ne, o gal geriau kaip Beckettas. Mama, šiek tiek patyrinėjusi stalą, ant kurio stovėjo ir taurelė su likeriu, išėjo taip pat tyliai kaip ir atėjusi, o Anė, vos durims užsivėrus, ištiesė ranką ir tamsoje lyg koks kambarinis žalčiukas išlaižė ne tik skystąjį, bet ir dvasinį taurelės turinį. Dvasingas skystis tik dvasingoms senmergėms, – pamanė ji, nors iki senmergystės jai dar kaip pupa lipti iki dangaus. Indaujos užraktas spragtelėjo 4 valandą ryto. Arbatiniai išsirikiavo ant stalo ir šoktelėję nuo krašto pakibo paeiliui virš jos kūno. Jie pylė arbatą: dainuojančią mėtinę, žemuogių su rasos skoniu, mėnulio šaknų su katinų pusbalsiais ir dar svirno kvapo su kraujo dėmelėmis… Regis, žąsys, įkalintos pataluose, nurimo ir pagaliau per tiek laiko jų troškulys buvo numalšintas. Anės pėdos susitraukė iki 37 numerio. Čia darome pauzę. Mat Anės niekada nebuvo, o toji mergaitė, kurią ji susapnavo, iš tikrųjų egzistavo. Turėkite ją, šešerių metų žydaitę, be šūvio į galvą, paimtą už kojų ir trenktą į medį ne vokiečio – lietuvio, beje, kuris girtas išpasakojo šią pasakaitę prie svirno geriant „Žigulinį“ alų. Turėkite ją – to žydiško porceliano davėją – mažąją princesę, mirusią ir neišgelbėtą, apipasakotą jos motinos broliui perkant kiaušinius Kauno turgavietėj prie stoties iš Anės močiutės.
Anė lovoje kvėpteli. Miegas išsibaido. Pasmerktasis be kaltės arbatinis pasvyra 30 laipsnių kampu ir pripildo kūno kraujagysles žydiško porceliano. Jis stingsta ir kalkėja, kraujas susimaišo. Anė išbumba: Warum. Tą pat akimirką kažkur prie Nemuno, senojo kelto vietoje, brūzgynuose, tarp uodų ir vapsvų, tyloje, susipynusioje su akmeniu ir vandeniu, ant kapo nukrenta ką tik nubudusio vėjo išblaškytas medžio lapelis. Rytas.
