Bunda jau Baltija
Ulisavimai
JURGA TUMASONYTĖ
Buvo karšta birželio popietė Berlyne – mes tysojome ant žolės kažkokiame parke, apsuptame daugiabučių. „Iš kur sklinda ta muzika?“ – klustelėjau. Muzika sklido iš gatvės, kurią užstojo pastatai. Iš pradžių nekreipėme į ją dėmesio, tačiau, praėjus pusvalandžiui, nutarėme žvilgtelėti, kas gi ten vyksta. Kai atsidūrėme toje gatvėje, pro mus kaip tik ėjo vyras, apsivilkęs XVIII a. suknele, rankoje laikydamas drugelio sparną primenančią vėduoklę, už jo – Laisvės statula persirengęs jaunuolis, trys moterys su čadromis, toliau – autobusas, iš kurio eisenos dalyviai siuntė oro bučinius. Patekome į LGBT paradą, jis vyko dar mažiausiai valandą, kol mes stovėjome vienoje vietoje ir žiūrėjome į besimainančius personažus. Policijos arba vaikų nesimatė. Ir, žinote, tuo kartu netgi susigraudinau. Pagalvojau, kad žaviuosi šio miesto laisve, pompastiško ir džiugaus karnavališkumo steigimu, galėjimu būti kuo nori, bebaimiu žaidimu lyčių stereotipais ir kiču.
Suprantu, kad Lietuvoje tokių paradų tikriausiai niekada nebus ne tik dėl oponentų priešiškumo, bet ir dėl pačių dalyvių kuklumo – kaip gyvenimo mažoje šalyje, kurioje visi vieni kitus pažįsta, simptomo. Todėl reikėtų atskirti paradą nuo eitynių, kuriose pramoga akims tikrai nėra svarbiausias elementas. Juokinga, kai tradicines vertybes (tai yra seksualumą, priklausantį tik heteroseksualios šeimos institucijai) išpažįstantieji iš anksto baisisi vulgariosiomis eitynėmis. O ten žygiuoja tiesiog draugiški, besišypsantys piliečiai, kurių išvaizda kontrastuoja su kai kuriais kur kas pikantiškiau atrodančiais moralės sergėtojais.
Puiku, kad „Baltic Pride 2013“ eitynės nepraūžė tiesiog kaip skandalingas pusės dienos įvykis, bet buvo priežastis kitiems su LGBT bendruomene susijusiems renginiams nutikti. Antrą kartą šalyje įvyko filmų festivalis „Kitoks kinas“. Į festivalį buvo pakviesti režisieriai iš užsienio, surengtoje paskaitoje aptartas Pedro Almodóvaras. Tiesa, filmų programos sudarytojams būtų galima prikišti, kad kūriniai, rodos, atrinkti bet kokiu principu. Trūko nuoseklumo ir motyvacijos: čia ir ne kartą rodytas Fassbinderio filmas, ir naujausi jaunų režisierių kino darbai. Kyla klausimas: kodėl būtent tie aštuoniolika kino darbų, ar neapsiribota vien tik tuo, kad juose vyrauja LGBT temos? O juk filmų vyraujančia tematika pasaulyje sukurta ne tiek ir mažai…
Šiais metais pagaliau įvyko ir pirmoji queer istorijai ir kultūrai skirta paroda „Nuo sutemų iki aušros“. Kadangi pati atidaryme nedalyvavau ir performanso, kuriame buvo vaikštoma iš vilnos nuveltuose vyro ir moters kūnuose, nestebėjau, galiu kalbėti tik apie tai, ką pamačiau atėjusi į parodą šiokią dieną.
Paroda eksponuojama dviejose patalpose – ŠMC skaitykloje ir rūsyje. Lipant žemyn, lankytoją pasitinka menininkės Laisvydės Šalčiūtės pliušiniai meškiukai moteriškomis genitalijomis. Kabantys moterų kūnai meškiukų kūnų fone – tarsi įžanga į tai, kad įvairių veiksnių ribojami, demonizuojami ir erotizuojami kūnai bei tų kūnų tarpusavio ryšys kvestionuojami būtent per lytiškumą. Nustebino tai, kad, prieš patekdama į nedidelę salę rūsyje, gana naiviai tikėjausi būti apsupta kūrinių. Deja, tų eksponatų, sukauptų per dvidešimt nepriklausomybės metų, buvo negausu. Ši parodos dalis, rašoma, surengta rūsyje, siekiant priminti pogrindyje veikusius gėjų barus.
Dienos šviesoje, ŠMC skaitykloje, šalia knygų lentynų, eksponuojami dokumentai apie queer istoriją Lietuvoje, televizijos archyvai, kuriuose dažniausiai kalbama apie gėjus ir jų teises. Nestinga ir šmaikščių vaizdelių, pavyzdžiui, laidos „Klausimėlis“ atlikta apklausa, kas yra Homo sapiens ir ar jų Lietuvoje apskritai yra, sulaukė gausios praeivių reakcijos. Žmonės postringavo, kad tie „homo sapiens“ yra iškrypėliai arba kad jų kol kas viešumoje nematyti. Greta homofobiškų politikų atsiliepimų, žymaus filosofo minčių apie artėjančią apokalipsę ir intelekto nepaženklintų piliečių pastebėjimų apie seksualinių mažumų teises kyla gana aiškus situacijos apibrėžimas. Paroda, žyminti dvidešimt metų, kol kas labai kukli ir pastate užima antrojo plano erdves. Taip ir norisi rašyti apie kol kas menką LGBT diskurso integraciją tiek į visuomenės, tiek į kultūros diskursus. Kitos trys parodos vyko skirtingose erdvėse, nors kuo puikiausiai galėjo tilpti ir į vieną pastatą, galbūt tuomet ekspozicija, skirta dvidešimtmečiui, būtų atrodžiusi solidesnė.
Kitas įdomus renginys, vykęs ŠMC, – queer kūrybos skaitymai – mane maloniai nustebino. Prieš trejus metus norėdama rašyti darbą apie tokią kūrybą susidūriau su tuo, kad lietuviškai queer temos beveik neliečiamos, na, išskyrus dvi poezijos knygas ir vieną dar tarpukaryje parašytą pramoginio žanro romaną.
Skaitymuose dalyvavo tiek žinomi autoriai (Benediktas Januševičius, Žygimantas Kudirka, Skaidrius Kandratavičius), tiek retai skaitantys arba pirmą kartą girdėti vardai (Laima Vaigė, Diana Rebirth, Anna Shepherd, Ing Stankė). Skaitymai pasirodė įdomūs tiek filologiniu, tiek sociologiniu požiūriu. Dalyvių eilėraščiuose būta daug socialinių temų ir realių žmonių pavardžių. Man atrodo, kad renginys pavyko dar ir tuo, kad jame nesijautė taip dažnai tvyrančio nuobodulio, skaitovų susitelkimo tik į save ir savo puikią kūrybą momentų. Žiūrovai taip pat nežiovavo, aktyviai reagavo į skaitančiuosius.
2013 metų aušra, išryškinusi šias nepatogias temas, surinktas į keletą renginių, parodė, kad kalbėti apie tai dar tik pradedama, o žmonių sąmonėje po truputį formuojasi naujos demarkacinės „normalumo“ ir tolerancijos linijos.
satenai.lt
