Gražu, kai žmonės nori būti tokie kaip šventieji

ŽYGIMANTAS AUGUSTINAS

Mėgstu stebėti. Stebiu žmonių veidus, kai jie manęs nemato. Pastebiu, kad vis labiau madinga kontroliuoti veido išraiškas. Civilizuotoje visuomenėje nepadoru, jei tavo veide matyti nepasitenkinimo ar kitokia atgrasi veido išraiška. Mes net numirėlius padarome į juos nepanašius, kad viskas atrodytų maloniai ir padoriai. Siaubinga būtų pamatyti agonijos išraišką, atėjus atsisveikinti su artimu žmogumi (dar išliks tokia atmintyje visam laikui). Atrodo, kad realybė žmonėms per sunki, jiems reikia „realybės amortizatorių“, kad jaustųsi bent pakenčiamai. Kraštutinė tokių „amortizatorių“ pasekmė yra holivudinė šypsena. Žmonės, pasipuošę šiomis

Žygimantas Augustinas. Jis #2. 2012

išraiškomis, man primena Viktorijos laikų baldus arba… užsikirtusias metalo apdirbimo stakles. Jei mintys daro įtaką veido išraiškai, norėčiau sužinoti, ką tie žmonės tuomet galvoja. Arba ką galvoja žmogus, išsipešiojęs antakius ir juos nusipiešęs kitoje vietoje? Merginos, pasiryškindamos lūpas ir akis, tarsi sako: „Aš seksuali“, bet antakiai ne toje vietoje… Gal tai turėtų reikšti „aš nustebusi“ arba „man plastikos chirurgas patempė odą“? Greičiausiai toks žmogus nepatinka pats sau. Sudribę, susiraukšlėję veidai man atrodo natūraliai – visiems taip atsitinka, tačiau fiziologija ne tokia įdomi kaip psichologija. Veido išraiškos yra nulemtos psichologinės būsenos, todėl čia atsiveria neaprėpiami tyrinėjimo plotai. Įdomūs žmonės turi autentiškas veido išraiškas, pavyzdžiui, šypsena asmens, slepiančio prarastus arba išpuvusius dantis, gali padaryti žmogų unikalų, savo išvaizda jis gali praturtinti peizažą. Kartą mano draugui išrovė dantį ir jis gana ilgai neįsidėjo naujo. Kiekvieną kartą jam šypsantis negalėjau atitraukti akių nuo tos skylės, jis jos neslėpė, atrodė kraupiai. Manau, jis praleido progą susikurti unikalią šypseną. Pavyzdžiui, kilmingi anglai turi susikūrę subtilias ironiškas šypsenėles (turbūt nuo vaikystės treniruojasi prieš veidrodį). O gal nuo angliško humoro jos tokios kreivos? Šiaip ar taip, tai teikia žavesio nepalyginti daugiau nei holivudiškos grimasos.

Kartais einu stebėti absurdiškai keistų santykių tarp žmonių. Po vidurnakčio, apie antrą trečią valandą, baruose galima pamatyti desperatiškai besiporuojančius žmones. Reikia rasti du vienas kitam nelabai patinkančius individus, vedamus geismo. Man nesvarbi moralinė šių dalykų pusė, žavi jų dvigubas keturgubas vidinis žaidimas, panašus į keturių žmonių muštynes, kur kovojama tik už save. Žinoma, laimi tas, kuris susiranda bendrininką. Kaip ta kova vyksta, matosi net iš pirštų judesių – tiksliai galiu pasakyti, kovą kas nors laimėjo ar išsiskirstė neapsisprendę, nors stebimieji tebesėdi prie to paties staliuko. Tokios vidinės dramos man gražios. Bent vienas iš veikėjų būna visuomet girtas, todėl jo veido išraiškos įgauna teatro aktoriams būdingą amplitudę, veikėjas nebepajėgia paslėpti viduje vykstančių procesų, jis tampa neįkainojamu stebėjimo objektu. Taip pat įdomu stebėti žmones, ką tik išėjusius iš tualeto, jų veido išraiškų pasikeitimą, kai pamato esą stebimi. Ką tik atlikę gamtos reikalus jie atrodo mielesni, išraiškos natūralios, kartais net palaimingos, visgi, suvokę esą stebimi, akimirksniu tampa šalti ir bejausmiai kaip prastų veiksmo filmų gangsteriai. Tik kai kurie nusišypso. Dauguma žmonių jaučiasi nepatogiai, turbūt galvoja, kad tualete atliekami veiksmai nelegalūs. Panašiai elgiasi žmonės viešuose priėmimuose prie vaišių stalo, sklandžiai šnekėdami apie orų permainas ir vogčiomis susigrūsdami per didelį vieno kąsnio sumuštinį į burną. Kažin ar kam nors yra pavykę nuslėpti kūno reikmes? Esu girdėjęs, kad šventieji…

Gražu, kai žmonės nori būti tokie kaip šventieji. Šiek tiek pagalvojęs supratau – jie nėra kvaili, žmonės tiesiog nori padaryti šį pasaulį geresnį. Vieni stengiasi būti gražesni, nei yra, kiti geresni, nei yra, – visi jie turi kilnų tikslą: padaryti pasaulį nerealų, nes taip geriau. Visai natūralu desperatiškai remontuoti kai kurias gatves, prieš atvykstant europarlamentarams, ir slėpti elgetas nuo jų akių. Natūralu piktintis negražiai besielgiančiais ir nežinia ką rašančiais. Taip, net atrodydami kaip šventieji, žmonės gali patirti jaudulį – pasijusti gyvi. Uoliai eidami šia linkme mes priartėjame prie žmogaus sukurtų daiktų savybių: šypsenos tampa panašios į „McDonald’s“ klouno kaukę, elgesys – į judesius staklių, kurioms gyvybę suteikia elektra, o ne jų pačių norai. Atrodo, kad būti arba apsimesti daiktu yra saugiau.

Komentarai / 1

  1. abrabr.

    Manau, kai kurie palyginimai labai taiklūs, prisiminiau ypač gyvų vaizdinių… Iš savo ir kitų žmonių „repertuaro” :)

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.