Literatūrinis staugsmas ar kaip ten jį velniai

Seni bambekliai

ZIGMAS MIŠKINIS

Gerbiamas redaktoriau! Privalau jums šį tą papasakoti, nes nebeišmanau, kur dėtis! Mačiau ir girdėjau tokių keistų dalykų… Žinot, net naktimis nebeužmiegu! Jūs, kaip daug naujojo pasaulio matęs žmogus, pasakykit man: normalu visa tai ar ne ir kaip, po perkūnais, man elgtis? Ko griebtis? O gal be reikalo jaudinuos? Gal dabar visi taip daro? Žodžiu, klausykit.

Liepos 19-osios popietė prasidėjo taip, kaip prasideda bene visos popietės Zarasų krašte: dangun trykštelėjo kelios tamsiai mėlyno rašalo kapsulės, perbalę medžiai ėmė vyst, žemė gabalais lūžinėt, žodžiu, iš peklynų artinosi škvalas. Man tai kas: sėdžiu smagiai ant pečiaus, klausau LRT radijo ir pinu iš vytelių rėtelį. Tik žiūriu – į apleistą kaimynų sodybą kad suklioks spiečius jaunimo, visi permirkę, purvini, susivėlę, tašėm, lagaminais ir dekoratyviniais šunėkais aplipę. Ir kad juokias, kad spirga, rankas vieni kitiems tik spaudžia, spaudžia, dar, sakau, pūsles pritrins. O tada tik op ir sulindo visi vidun. Ar tik ne vagys? Reik pažiūrėt.

Prisliūkinu prie lango – o šlapia, po velniais, lyja pasiutusiai! Veizėju – ogi susėdę visi kaip žąsyčiai arbatėles kaveles geria, matyt, suvažiavę iš tų savo sostinių, darganos, kaliošų ir vilnonių kojinių nematę, ir kažin ką plepa. Ar tik nesivaizdina pasipūtėliai, kad pasaulį gelbsti? O gal užkariauja? Gi tokioj jaunumėj kuklesni tikslai nedomina, taip sakant, prie lygaus veidelio nepritinka. Bet kad jau atėjau, tai, sakau, galgi reik pasiklausyt minutę kitą: šita troba mat pusiau griuvena, sienos kaip rėčiai, girdėti geriau, nei kad kas tiesiai ausin rėktų.

Reiškias, kažkoks Ivanas ar Ivanimas – gi nepažįstu, tik kiek iš šnekų supratau – porino apie eksperimentinę literatūrą. Sako: va, telefonų knyga. Grožėkitės. Arba: štai, laikraštis. Gėrėkitės. Ne, šito negėręs nesuprasi. Tai aš tik skvernelį brūkšt, už butelaičio šast, ir akimirksniu skaidriau: vadinasi, mintis, sumanymas svarbiausia, o gudriausi, pasirodo, tie, kurie pakeverzoja tokį nuobodų tekstą, kad niekas – nė pats autorius! – nors užmušk nesiryžta jo perskaityti. Na žinot! – kraipau galvą ir laukiu, kas bus toliau.

Panelė Steibliauskytė aiškino, kuo skiriasi vaikščiojimas, kai turi politinių tikslų, nuo vaikščiojimo, kai neturi. Kai turi, – jei gerai nugirdau, nes tada perkūnas baisiai trenkė, – apsikarstai spalvingais drabužiais, plakatais, vėliavomis ir reguliariai vaikštai Gedo prospektu. O kai neturi, tai nereguliariai vedžioji šunį. Moralas, tiesa, gal ir painokas, užtat mergiotė svilinanti: kalbėjo, tarsi lavą spjaudytų.

Vergilija Cibuliauskė kepštelėjo, mano galva, bene svarbiausiai nūdienos temai – lietuvių literatūros kritikai. Kone prilipau prie plyšio sienoj, vos vidun neįsiverčiau, gerai tik, kad laiku susizgribau: ką gi aš, sukumpęs perdyla, tiems geltonsnapiams pasakysiu? Taip ir likau lietaus pusėj, visomis išgalėmis bandydamas perprasti, kaipgi čia viskas veikia, kodėl mano rankraščius vis atgal siunčia, o mane patį šalin veja, kas gi, trenk perkūnais, tampo virvutes ir kodėl lieka nenubaustas. Aš, aišku, tikėjausi konkrečių pavardžių, kas, vadinasi, yra herojai, o kas – priešai, kad galėčiau į teismą paduoti ar gatvėj užmatęs apspjaut. Tačiau nieko panašaus nesulaukiau, vis ta pati giesmelė: „Reiškinys labai komplikuotas, veikia gausybė sociumo elementų, daug atskaitos taškų, vertybinių konfliktų, skaitytojai, rašytojai, kritikai, metakritikai, moralinė, estetinė perspektyvos, menininko laisvė ir atskaitingumas visuomenei“, žodžiu, viskas ir gerai, ir blogai, ir vidutiniškai vienu metu… Nu siutas ima! Ne, mergyt, tu niekšų nedangstyk. Vis tiek juos rasiu ir paspirginsiu.

Taip įnikau mintyt šia tema, kad vos spėjau šmurkštelėt į krūmus, kai jaunimas pažiro laukan. Tupiu saulėgrąžų žiedais apsidangstęs ir tykau progos išsprukt. O varge, taip ir prarymojau ligi paryčių, kol tie pasiutėliai alkį ir troškulį numarino, kone visas malkas sukūreno, balsus pradainavo ir zuiti paliovė.

Prabudau nuo košmaro, kad esu penkiolikos ir vėl viską reiks pergyvent iš naujo. Jaunimėlis tarsi žagarai nugulęs pakampes, nė pats karas jų nepažadintų. Vargais negalais išsiropščiau iš krūmo, visas subraižytas, suplyšusiomis kelnėmis, ir nubindzinau namo. Ten, aišku, skandalas: žmonelė akis praraudojus, ožkytės nemelžtos, katytė iš sielvarto sulysusi, žodžiu, tik išeik. Pakaks nuotykių, nusprendžiau ir pasiėmęs dalgį patraukiau paežerės šienaut. Nė užsimot nespėjau, o jau prisistato pora tų, reiškias, literatų ar kaip juos pavadinti, kažkoks dažytas blondinas barsuko veidu ir aukšta garbanė, ir kad ims zysti: pone Zigmai, pone Zigmai, ar nepakūrentumėt pirties, mes čia vakare norėtumėm atsipalaiduot, nusipraust. Atsipalaiduot! Nuo ko gi jūs ten pavargot? Cirkininkai… Aišku, sutikau, dar paskui žmonės šnekės – skrudžas mat. Mainais buvau pakviestas į tą keistą jų sambūrį. Pasiūlė tik iš mandagumo, matyt, tikėdamiesi, kad atsisakysiu, o aš jiems kiaulę, cha, sakau, būtinai užsuksiu. Gi nežinia, ką jie ten prizbitkins be suaugusiųjų priežiūros.

Ir štai jau sėdžiu šalia jų, jaunųjų pamaivų ir linksmuolių lengvabūduolių. Eglė Mykoliukaitė brūkštelėjo kalbelę apie kūrybingą miestą, apie tai, kaip Amsterdame apleista laivų gamykla tapo menininkų ir įvairaus plauko išradėjų bei išsidirbinėtojų namais, o galiausiai – prestižiniu rajonu. Miestas tą, miestas aną, mūsų dienom nieko daugiau nebegirdėt… Mieste ir taip visi šauniai gyvena, bet jiems mat vis negana! Geriau pabandytų panašius dalykus provincijoje padaryti: su fermomis, dispečerinėmis, svarstyklėmis, malūnais, sandėliais, garažais ir kitais kuo niūriausiai apleistais kolūkio pastatais. Suvažiuotų visokie išsičiustiję intelektualėliai su savo knygelėmis ir paveikslėliais į buvusią skerdyklą, ot sublizgėtų kraštas!

Paskui padūkęs tarptautininkas Andrius Kevičius papasakojo esą apie labai garsią Pegę. Žodžiu, gyveno poniutė ant pinigų kapšo, užsuko į Veneciją, įsigijo rūmus, prisipirko visokio keisto meno ir atidarė Gugenheimo muziejų. Turėdama šitiek pinigų, žinoma, galėjo ir daugiau visuomenės labui nuveikti, bet ko daugiau iš bohemos tikėtis: šiek tiek patalų, šiek tiek paistalų, keletas oro burbulų, pastraipa vadovėliuose ir… Ne, daugiau nieko.

Dima Gliučinskis pakuteno klausytojams auseles gražbyliaudamas apie beprasmybę. Bernužėlis varo aukštom materijom, slidus kaip gyvatė, pretenzingas tarsi jaunas kunigėlis. Žybt – Charmsas, žybt – juokas, žybt – prasminga visa tai ar ne? A? Nagi? Pirkia ne juokais įsielektrino, vieni kitiems ėmė akis draskyt, kojas kandžiot, va, štai ką vadinu išties sveiku nuomonių karščiu!

Berta Šavičiūtė kalbėjo apie gudrutį Šerloką Holmsą. Sėdėt darėsi vis kiečiau, taburetė zulino sėdmenis, uodės pjaustė odą lyg pasiutusios, ėmiau knapsėt, taigi ir išvadas atsimenu vien kaip neramų sapną: esą seniau Holmsas nesimušdavo, neturėdavo silpnybių ir dirbdavo savo kieme, o dabar pliekiasi su visais iš eilės, yra kompleksų kamuolėlis ir gelbsti visą pasaulį. Ką aš galiu pasakyti? Blevyzgos!

Tribūną užėmus Sauliui Valiauskui įsivyravo Kalašnikovo atmosfera. Vyrukas gosliu, traukinio dundesį primenančiu balsu apšaudė publiką cukruotų žuvų skerdenomis ir išdavė, kas per nimfa ta Audronė Urbonaitė. Pokštas dribo po pokšto, ne kažin ką supratau, bet susirinkusios mergytės jau kad spygavo, spygavo. Matyt, kinus ir visokius bestuburius liolekus bolekus mėgsta. Jaučiau, kad geruoju nesibaigs – atmosfera vis labiau tvirko.

Karolina Žerniauskytė parūpino šiek tiek veiksmo. Užrišo kas antram akis, pastatė šalia po regintį sargybinį ir išvarė ganytis po laukus, taip sakant, paaklaut kaip pauogaut. Ir aš į šitą žaidimą nosį kyštelėjau, tik kad paskyrė man piktdžiugą vaikėzą. Nuvedė, vadinasi, mane į dilgėlių krūmą, ištiesk rankas, sako, ir spėk, kas čia. Kur ten neatspėsi! Bet Zigmas skolingas ilgai nebūna: vėlėliau aš tą zekį po savo ožkyčių minas pavedžiojau. Na, o kai visi prisimėgavo tamsa į valias, režisierė Karolina paporino apie pojūčių teatrą, skirtą akliesiems, ir užvartas ieškant finansavimo bei darbinės erdvės. Va čia tai bent kebeknė!

O paskui visi išsilakstė kas sau. Žiū, vienas prie lauželio knibinėjasi, kitas šachmatėliais žongliruoja, trečias užsilipęs ant stogo poeziją deklamuoja, ketvirtas arklį gitara pakinkyti bando, žodžiu, gryniausias pasiutimas! Man šitokie lengvabūdiškumai prie širdies nebelimpa, tai tyliai pasišalinau, šiaip ar taip, juk ir pirtį reikėjo iškūrent. Parėjęs namo dar pačiutės moralą išklausyt turėjau, atseit visai nukvakau, su vaikais prasidėjau, gėdos nebeturiu. Nu ir ką tu tokiai išaiškinsi, kad aš tik namų ramybe rūpinuos. Tai nieko nė nebesakiau, tik užmerkiau kojas viedran, šilta gera, dar pasiėmiau knygutę ir… Ne, nieko man daugiau nebereikia. Vėliau pro langą dar spėjau užmatyt, kaip sulindo visi į pėryklą. Nežinia, ką jie ten darė, tik žiūriu – dūmų kamuoliai laukan virsta. Gal plaukai kuriam skrust pradėjo! Filologai! Be detalios instrukcijos nė duonos neatsipjaus! Jau stojuos eit, pagelbėt tiems varliokams, bet taip miegas suėmė, kad ir užmigau.

Paryčiais trinkt trinkt, žvygt žvygt. Nė pagalvot nenoriu, kas ten dėjosi.

Pabudau plyštančia galva, sugižęs. Pasiėmiau lazdą ir, galvoju, išvaikysiu tuos palaidūnus, kad daugiau tylos nedrumstų. Betgi radau juos kamaroje lyg lapiukus sutūpusius ir rimtais, kad ir balzganais veidais filmus bežiūrinčius. Nebarsi gi, kai taip… Raminta Gėlaitė demonstravo kameros žvilgsnį majų, actekų ar derenų kine. Problema, regis, tokia: yra moteriškas žvilgsnis ar nėra, o jei yra, tai kuo skiriasi nuo vyriško žvilgsnio? Na, žinot! Su tokiom problemom tai tik pagalves skruostais išgulėt! Ėgi aš mat nemiegojęs baisiai nepakantus daraus, visa laimė, kad liežuvį nuvaldau, o tai būčiau pratrūkęs kaip kanonada.

Visaip markstydamasis trepsiu ant laiptų, o Neringė Butriūtė kad žiebs pažįstamą vardą – Čiurlenis! Intertekstai, šmertekstai, kažkokia poezija, bala nematė… Kad ir labai viskas neaišku, užtat kaip smagu atpažinti! Čiurlenis! Galėsiu Kaziukui sakyt: buvau konferencijoj apie Čiurlenį, va taip va, užpavydės žaltys neišpasakytai.

Ir tik op op, šast šast visi jaunikaičiai greit susimetė daiktus, atsibučiavo, atsimojavo ir išsinešdino. Stoviu sau vienas tyrlaukiuos, net ausyse spengia. Jau klibikščiuosiu namo, tik žiū – vidur kiemo vėjas popiergalį taršo. Ot paršeliai, nė šiukšlių nesusirinko! Pakėliau nuo žemės, išlanksčiau, ištiesinau, skaitau: „Literatūrinis staugsmas. Programa“. O toliau kelios pastraipos maždaug to, ką jau rašiau. Bet blogiausia pabaigoj. Didžiausiom raidėm: „Iki kitų metų!“

Gražiausia! Betrūko, kad sugalvotų rinktis kasmet! Trauk juos devynios, savo aš jau atšokau, reik kažką daryt! Reik pasirūpinti, kad tie vaikiščiai ateity nebesugrįžtų! Bo vėl galvą visokiais niekais išūš ir dar staugs per naktis, akių sumerkt neleis.

Bet paskui mane ėmė graužti sąžinė. O gal gerai, kad jie čia kažin kuo užsiiminėja? Tai vis bent gatvėm nesišlaisto, tų ampulių nesileidžia… Bet ar neprigalvos visokių paikysčių ir piktadarysčių? Ar neužsisėdės toj savo smėlio dėžėj su mažučiais rūpestėliais? Gi žinom, kaip su visokiom sektom išeina! Užauga paskui su tamsiais akiniais, iškraipytas spalvas regėdami, nė susikalbėt nebeįmanoma, tik rankom mosuoja, o jei nepaglostai – iškart urzgia. Nu visai neberandu ramybės, gerbiamas redaktoriau!

Sakykit, ką jūs darytumėt manim dėtas? Nuolankiai palaimintumėt ar ryžtingai trenktumėt kumščiu į stalą?

satenai.lt