„Žmogus neturi nieko geresnio, kaip tik būti laimingas…“

Rūkų rūkas! – sako Koheletas. –

Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!

Juk ne sykį žmogus, išmintingai triūsęs, kupinas žinojimo ir įgūdžių, turi palikti visa, ką turi, jokio darbo į tai neįdėjusiam žmogui. Kokia tad nauda mirtingajam iš viso jo triūso ir rūpinimosi, kurį turėjo pakelti po saule? Juk visos jo dienos yra kupinos skausmo ir jo užsiėmimas – apmaudas; net naktį jo širdis neturi ramybės. Ir tai yra rūkas!

_{Koh 1, 2; 2, 21–23}

Koheleto knyga, dar žinoma kaip Ekleziasto knyga, Pamokslininko knyga, Mokytojo knyga, – viena iš keistesnių Šventojo Rašto knygų. Visa knyga persmelkta tiesiogiai išreikšto nihilizmo pasaulio ir gyvenimo atžvilgiu. Šis nihilizmas nusakomas kaip konstatavimas, kad joks dalykas po saule, joks žmogaus triūsas neturi galutinės prasmės. Visa, ką jis dirba, kuo šiandien džiaugiasi, kuo mėgaujasi, yra efemeriška kaip rūkas. Tačiau kaip tik todėl, sako Koheletas, „žmogus neturi nieko geresnio, kaip būti laimingas ir patirti malonumo savo gyvenime. Iš tikrųjų, kai žmogus gali valgyti, gerti ir iš savo užsiėmimo rasti pasitenkinimo, tai yra Dievo dovana“ (Koh 3, 12b–13). Ši knyga keista dar ir dėl kito dalyko. Jos teologija akivaizdžiai skiriasi nuo vadinamosios kunigiškosios (P) teologijos arba, tiksliau, antropologijos. Šiosios antropologija ypač aiški Pradžios knygos 1 skyriuje, kuriame sakoma, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, ir 8 psalmėje, kurioje išdidžiai tvirtinama, kad žmogų Dievas sukūrė ne ką menkesnį už save patį. O Koheletas kur kas artimesnis moderniam žmogui, kurio dieviškumas buvo nuvainikuotas dar XIX amžiuje taip, kad to amžiaus nihilistas Nietzsche jį įvardijo gyvuliškiausiu amžiumi. Ir, tiesą sakant, tai akivaizdu, kai stebi modernių mokslų suklestėjimą, įgalintą žmogaus prigimties sugamtinimo, natūralizavimo taip, kad net ir teologai prigimties, kuri dabar jau suprantama kaip bendra su gyvūnais, argumentą kai kuriais moralės klausimais pasitelkia dažniau nei biblinius. Juk gana dažnai galima išgirsti, kad toks ir anoks gyvenimo būdas ar elgesys yra prieš žmogaus prigimtį, „niekur to gamtoje nepamatysi“ – patikslinamas argumentas. Tokiu būdu gyvuliškumas padaromas žmogaus prigimties pagrindu. Koheletas panašiai priartina žmogų prie gyvulio, rašydamas: „Širdyje sau tariau: „Ir teisuolį, ir nedorėlį teis Dievas, nes yra paskirtas laikas kiekvienam reikalui ir kiekvienam įvykiui.“ Tada apie žmones širdyje sau tariau: „Tai Dievo kelias juos ištirti ir parodyti, kad savyje jie yra tik gyvuliai. Juk likimas žmonių ir likimas gyvulių yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta, nes jie turi tą patį gyvybės alsavimą. Žmogus neviršija gyvulio, nes abu yra nykstantis rūkas. Abu eina į tą pačią vietą, abu yra iš dulkių ir į dulkes jiedu abu sugrįžta. Kas žino, ar žmogaus gyvybės alsavimas kyla aukštyn, ar gyvulio gyvybės alsavimas nueina į žemę? Suvokiau tad, kad nėra nieko geresnio žmogui, kaip rasti pasitenkinimą iš savo užsiėmimo, nes tai yra jo dalia. Kas jam leis pamatyti, kas po jo bus?“ (Koh 3, 17–22)

Tokiu būdu aiškėja pirmųjų šios knygos žodžių „rūkų rūkas, viskas yra rūkas“ prasmė. Kažkada buvome pripratę prie kito šios eilutės vertimo, lyg ir aiškesnė ji tada buvo: „Tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė…“ Vyskupas Skvireckas buvo šį žodį pasirinkęs, ir jo prasmė artimesnė lotyniškojoje Biblijoje, Vulgatoje, esamam žodžiui vanitas. Nežinia, kas įkvėpė prelatą Antaną Rubšį tą žodį pakeisti labiau metaforą primenančiu žodžiu „rūkas“. Nors gal ir žinia… Pamenu, kai tik pasirodė šis, naujas, Biblijos vertimas, kažkas iš žinovų aiškino, kad hebrajų kalba yra labai konkreti, ir tokie abstraktūs žodžiai kaip „tuštybė“ ne taip jau labai atitinka originalą. Dar aiškino, kad žodis „rūkas“ yra kartu ir konkretus, t. y. nurodantis objektą, kuris yra gana konkretus, bent jau matomas, pastebimas, kartais ir užuodžiamas, kita vertus, pagal pačią savo prigimtį tas objektas, teisingiau, gamtos reiškinys, visiškai efemeriškas, nepagaunamas, nesulaikomas ir lengvai išsisklaidantis… Juk rūkas išsisklaido, ir lieka kažkas pastovesnio, tikresnio. Ir šioje knygoje tai, kas pastovu, tvirta, yra tik amžinybė žmogaus širdyje: „Viskas, ką jis daro, yra tinkama savo laikui. Be to, jis taip įdiegė amžinybę į jų širdį, kad žmogus negali perprasti nei pradžios, nei galo to, ką Dievas daro“ (Koh 3, 11). O vertimas šį Koheleto teiginį daro keistą – tiesiog logiškai nesuprantamą. Kodėl amžinybės įdiegimas į žmogaus širdį Dievo darbą daro nesuprantamą? Negi jis labiau suprantamas, neįdiegus širdyje amžinybės?! Hebrajiškas posakis „et-ha-olam natan be-libam mi-bli ašer lo-yimca ha-adam et-ha-maase…“, jei nežiūri į vertimą, yra kur kas aiškesnis: „amžinybę / pasaulį davė / įdiegė jų širdyse, be ko neranda žmogus darbo, kurį padarė Dievas, pradžios ir pabaigos…“ Taip viskas stoja į savo vietas. Be šios amžinybės, kurią Dievas įdiegė žmogaus širdyje kaip kokiame kompiuteryje programą, jis negalėtų rasti Dievo darbų pradžios ir pabaigos. Be jos viskas tėra miglų migla, rūkų rūkas, hebrajiškai havel havalim. Šios amžinybės perspektyvoje visa, ką daro žmogus, tėra rūkų rūkas. Tuštuma. (Hebrajiškame havel galima atpažinti, pasistengus, vardą Abelis, nes hebrajiškai tas vardas ir rašomas taip pat – Havel.) Rūkas, migla. Šiuolaikinėje hebrajų kalboje – niekis, tuštuma. Tikrai ne tuštybė, kaip buvome įpratę skaityti, bet niekis. Skirtumas nemenkas. Nes Koheletas svarstydamas nedaro išvados, kad malonumai, paprasta kasdienė laimė, sotumas yra tuštybė, kurios nereikėtų vaikytis, siekti, ir verčiau atsidėti asketizmo rūstumui ir visokiems gyliams ir prasmėms. Ne, jis, apsvarstęs visokią neteisybę, egzistuojančią po saule, blogį, vargus ir triūso bergždumą, sako: „Štai ką suvokiau iš tikrųjų esant gera: žmogus turėtų valgyti, gerti ir mėgautis visais savo triūso vaisiais po saule per tas suskaičiuotas gyvenimo dienas, kurias Dievas jam yra davęs. Juk tokia yra jo dalia! Be to, kada tik Dievas suteikia žmogui turtų ar nuosavybės, jis leidžia jam ir mėgautis jais, sutikti su savo dalia ir džiaugtis savo triūso vaisiais. Tai yra Dievo dovana! Toks žmogus vargu niūriai žvelgs į savo gyvenimo dienas, nes Dievas leidžia jam užsiimti savo širdies džiaugsmu“ (Koh 5, 17–19).

Taip, tikrai ši knyga – atgaiva žmogui, išvargintam šio pasaulio tuštumos ir vargo, ir galutinės gyvenimo prasmės ieškojimo bergždumo.

-akp-