Palėpės ir gelmės
JULIUS KELERAS
Mano sklepas kitoks nei Lauryno K. Visiškai. Ir lytis jo kita, ir aukštis. Ne Lauryno, sklepo. Ir nesislepia jis po vandentiekio vamzdžiais, ir patenkama į jį ne per tambūrą, ir ūmai praeinančių kaimynų nereikia baidytis, išjungiant viduje degančią elektros lemputę. Nėra jis labai erdvus, greičiau priešingai – tik aukštas. Sakykim, kaip kokie asmeniški, mano per dešimtmetį užkariauti Pilėnai. Tiek aukštas, kad lemputės, panašios į milžiniško driežo vyzdžius, perdegusios prieš kokius šešerius septynerius metus, taip ir liko savo kokonuose. Greičiausiai net ir neišsiplėtusios. Negaliu kruopščiau jų aprašyti, nes áukšta. Labai áukšta. Neįžiūriu. Daugiau kaip keturi metrai. Knygų lentynomis juk nekopsi. Nėra kaip užlipti, nebent kviesti gaisrininkus, bet, žinia, tai įmanoma tik tuo atveju, jei kas rimčiau užsiliepsnotų arba ten užsirangytų koks pastėręs nuo įprasto naujalietuviams kiauliagalvio šuns sprunkantis neveislinis kačiukas ar amžinasis Ostapo Benderio priešas. Na tas – su dešra nasruose: atimk, mol. Pamenate: atiduok dešrą! Atiduok dešrą, senas kvaily, nes… ištiesite kojas. Na, gal ir ne visai taip, bet panašiai. Kam nepatinka jungti tai, kas šiaip nesijungia? O ypač mėgstamas citatas, o dar iš klasiko kone tobulai išversto teksto? Ačiū Viešpačiui, viso to ten viršuje prie lubų nėra – nei dešrų, nei klasikų, nei naujalietuviškų benderių su kiauliagalviais. Ačiū už repliką: taisausi. Nei naujalietuviškų kiauliagalvių su benderiais.
Anyway, grįžkim prie pranešimo temos. Mano sklepas, jau supratote, nėra tipiškas sklepas. Tai palėpė, atliekanti sklepo funkcijas. Taip, tai moteriškoji giminė. Taip, tai vienaskaita. Nesipriešinčiau: būtų puiku, jei devyniolikos kvadratų vienaskaita padvigubėtų ir atsidurčiau trisdešimt aštuonių kv. metrų oazėj, kur beveik viskas įmanoma, išskyrus galbūt „Formulės“ varžybas. Tada vargšės įvairiakalbės, visų šalių proletarų vienijimosi ir dar ankstesnius bei vėlesnius laikus, kaip ir kultūrines formacijas, menančios knygos, kurios lyg gausiašeimės karo pabėgėlės čia yra aptūpusios visus pašalius, galėtų lengviau atsikvėpti. Ir ne sykį. O su jomis ir aš. Mes čia gailestingai kvėpuojame vieni kitų oru. Stengiuosi sugerti tai, ką jos iškvepia, nors pasitaiko ir sudėtingesnių atvejų. Štai, tarkim, vakar naktį viena gerai žinoma Haroldo Bloomo monografija apie Wallace’ą Stevensą kosėjo. Naktį pakilęs vėjas ją atvertė ir kol atsikėlęs neuždariau lango, vargšelė taip šiureno lapais, kad, be abejo, kiek peršalo. Ištisi du plazdenantys lapai pusę gero veiksmo šoko nemuzikinį baletą „Žvakės vėjyje“, o jų gastroliniam pas de deux niekas neplojo, ką ir kalbėti apie „bravo, bis!“ Apskritai iš knygų geriau nesišaipyt – jos to nemėgsta: gãli pradėt graužti nagus, t. y. lankstyt savo kampučius, o labai įniršusios (tarkim, mano atveju septyneriems metams paliktos pas dėdę rūdijančiame garaže) netgi pelėti. O dėl oro, tai čia man puiki proga pasiskųsti – ypač daug oro įkvepia angliškoji mitų, magijos ir ritualų enciklopedija, nors, ką jau čia slėpti, ne mažiau periodika, lituanistikos ir slavistikos kolekcijos, knygos anglų kalba, apkeliavusios su manimi pusę pasaulio. Jų daug ir neretai pačių gerąja prasme keisčiausių. Štai poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio eseistikos knyga „Less than One“, didelėm, kone ovaliom raidėm (įsivaizduoju tą įrašo judesį – tarsi pirmajam lipniam sniegui iškritus seniui besmegeniui įsukant nosies vietoje morką) užrašyta niujorkietei legendinei skulptorei Aleksandrai Kašubienei, ar 1855 m. Prancūzijos sostinėje lenkų kalba išleistos Adomo Mickevičiaus „Slavų literatūros paskaitos“, kurias mistras skaitė tais pačiais metais Paryžiuje ir kt. Knygų daug, o aš tik vienas, tad tenka susiturėt ir elgtis mandagiai. Tegu sau kvėpuoja! Nemėgstu joms priminti, bet tikra tiesa, tai jos padovanojo man nemalonią alergiją senų knygų dulkėms.
Daugiau mano palėpėje niekas negyvena. Tiesa, dar fotografijos, galybė atspaustų, įrėmintų, neįrėmintų, negatyvuose ar diskuose savo akimirkos tykančių fotografijų, mano ir ne mano darytų. Tarp jų Gintauto Trimako atspaustas ir perplėštas, specialiai perplėštas Škotijos peizažas – jo paties įrėmintas ir jo paties rankomis (kai kuriems fotografams tai itin svarbu: jų nuomone, tai juos iš pašauktųjų daro išrinktaisiais) pakabintas viršuje, tiesiai virš palėpės laiptų. Gintautas, kaip ir jam artimi kolegos V. Balčytis bei A. Lukys, itin jautrus savo darbų rėminimui – tai, kaip ir parašas, yra vienas esminių jų estetikos elementų. Trečiasis avangardistų, dabar jau, nesivaržykime, klasikų TTL grupės (R. Treigys, G. Trimakas, A. Lukys) narys R. Treigys šiuo požiūriu gerokai ramesnis. Dovanodamas puikų (ir didoką) darbą iš „Berlynalijų“ serijos jis tiesiog pasiūlė rėminimo variantą, bet neuzurpavo vienintelės teisingos galimybės kaip anie anksčiau minėti puikūs fotografijos menininkai (A. Lukio dovanotasis net atspaustas ant rankų darbo popieriaus).
Tad palėpėje jokių intertekstų – vien tik gryni vaizdiniai tekstai, plazdantys, gulintys lentynose, neįrėminti, įrėminti, perplėšti, aplankuose ir tarp stiklų. Kalbantys vizualine savo kalba ir reiškiantys, ginantys vien tik programinius – plastinius, individualius, estetinius – savo interesus. Jokių nihilistinių ar neosatanistinių Kominterno idealų, vien tik subtilus individualizmas, kuriam masinis žiūrovas nereikalingas. Tiesiog pastarajam čia niekas nemanifestuojama. Tam masiniam kilniaširdiškai paliekama teisė mylėti česnakinius traškučius, pigesnius pokalbius XX tinkle, laimingą akimirką, kai, kad ir ne po Turkijos akacijom, išmuša akcijų valanda, ilgas LNK reklamas, kurių pertraukėlėse rodomas penkiasdešimt tris savaites prieš tai reklamuotas „Vakaro filmas“, ir spalvotą, nuosavą, apvaliai ištinusį emalį po langais, galintį skrieti 180 km/val.
Niekad neklausiau Gintauto, kodėl tas jo dovanotasis peizažas – nespalvotas, nedidelio, gal 20 × 12 cm kadro, vaizduojantis nykoką neaukštų kalnų vaizdą – yra perplėštas. Tą fotografiją jis perplėšė įteikdamas ir paaiškino, kad čia taip turi būti. Dvi dalys. Dvi viena be kitos negalinčios būti ir reikšti dalys. In ir jang, reikalaujantys siekti pusiausvyros visatos erdvėse, proto ir emocionalumo sūpynėse. Vienovės ir sutapimo, darnos, besirandančios mirksnį lemtingai sutampant varpo šerdžiai ir varpo sienelei.
Gal kitaip, nesuplėšytas, tas peizažas atrodytų tiesiog paprasta, gal net nepavykusi analogine technika (platus kadras, dumplinė kamera, plokštelė) atlikta nuotraukėlė, suspausta tarp dviejų stiklų. Be jokio rėmo, formalizuojančio ir sustabdančio vaizdą. Perplėštas vaizdas atkreipia į save dėmesį gerokai stipriau nei įprastas. Jis priverčia atkreipti dėmesį į netobulumą ir mėginti atkoduoti jame slypinčią misteriją. Gal netgi taip, kaip gatve einantis sužeistas, sugipsuotas žmogus, kurį išvydus iškart bent mintyse norisi klaust: „Kas atsitiko?“ Šiaip sveiko gatve, kad ir su ryškiai citrininiu portfeliu, maknojančio piliečio juk nekiltų noras klausti. Maknoji ir maknok, džiaukis, kad esi nesužeistas, ir kaip koks Nežiniukas, Čipolinas ar Karlsonas mėgaukis saulyte. O jei ne – tai lietučiu. Ir nesvarbu net, kur tu maknoji – į kontorą iki 17.30 raustis tarp segtuvų, lydraščių, važtaraščių, rezoliucijų, specialiųjų nutarčių ir įstatymų įgyvendinamųjų aktų ar į stomatologo kabinetą pagauliau rauti protinio danties, kuris, pripažink, per tiek išgyventų metų, regis, nė lašeliu nepapildė tavo proto atsargų. Nesužeistas – neįdomus. Moralės dėlei čia labai tiktų prisiminti senoką, maždaug 1987-aisiais nutikusią istoriją. Tada Kęstutis N. dar nebuvo genijus, o tik artimas bičiulis, skaitantis meisterzingerių, vagantų ir vaginčių poeziją, naktinio gyvenimo šėlsme rašantis ir verčiantis, ir, be abejo, vilkintis spalvingais lopiniuotais įvairiais namų darbo mezginiais ir siuviniais. Taigi būtent jis, gerokai apdaužytas, atėjo į mūsų butą Antakalnyje, ieškodamas manęs. Tuomet jis terado mano brolį ir jam papasakojo štai tokią istoriją. Ėjęs jis kažkur pro „Operos“ kavinę, o ji anuomet buvo populiari (Juozas Erlickas ten vakarais, dažnokai abiem alkūnėm ant stalo, uoliai mąstydavo apie būsimąją solisto karjerą), ir prie kažkodėl ten, pačiame centre, sukrautų rąstų (jei gerai pamenu) išvydęs sukruvintą žmogų. Nepraėjęs, paklausęs, kas gi nelaimėliui nutikę. Žmogus tik numojęs ranka ir kažką numykęs. Tačiau Kęstutis – riteriškojo vagantų kodekso žinovas – taip lengvai jo nepaleidęs. Skydo ir kalavijo jis tąsyk neturėjęs, bet itin širdingą troškimą padėti – neabejotinai. Spėju, po kokio keturioliktojo mėginimo iškvosti teisybę žmogus jam ir atsakęs. Stiprokai, jei tik atmintis nemeluoja, tada netekta kelių dantų. Kęstutis niekada – nei tada, nei ankstesniais, jo šlovinamais Karolingų laikais – nebuvo mušeika. Priešingai, gero gyvenimo kronikų džentelmenas, galantiškasis pasaulio mergaičių draugas, lengvarankis rašto praktikas. Neabejoju, anuomet jis laikė savo aukštąja pareiga padėti tam subjektui, o pavyko antraip. Aukos, deja, pasidaugino geometrine progresija.
Nežinau, kaip dabar Kaune atrodo Kęstučio palėpė (prieš dvidešimtį metų greta lovos ten tvarkingai gyveno gražiai sukrauti „Nemunas“ ir kiti žurnalai), o maniškėje greta gulto, stalo ir dviejų didelių langų į žvaigždes kaip tame H. Radausko eilėraštyje apie pardavėją, tik vietoj vinių – knygos, knygos, knygos. Tai jau ne biblioteka, tai kažkoks tolydžio nėštėjantis „Titanikas“ ar bent „Skrajojantis olandas“, ieškantis vietos ir tuo pat, žinia, prasmės. Štai jau ir vargšė Trimako Škotija uždengta knygomis. Kažkada jam pasiskundžiau, kad knygos lipančios aukštyn ir jau pasiekusios Škotijos kalnų papėdę. Tąsyk jis atlaidžiai numojęs ranka. Supratau, leido tai knyginei lavinai toliau siautėti. Tad ir siautėja mažulės.
„Negi tu skaitai visas tas knygas?“ – kartais kas nors ima ir paklausia. Atsakyti būtų galima turbūt penkiasdešimčia tūkstančių būdų. Kad ir tarkim: „Negi tau reikalingos visos Vilniaus šaligatvių plytelės? Juk jomis visomis kasdien nevaikštai“ arba „O dvi akys? Puikiausiai galima apsieiti su viena.“ Galiausiai, jei klausimas tampa radikaliai įkyrus, galima atkirsti net ne visada hidalgiškai: „O kam tau dvi kojos, sere? Puikiausiai galėtum šokčioti ant vienos. Ir batams sutaupytum.“
Rankraščiai nedega, knygos nemiršta, nors, visi žinome, jų materialumas šviesos greičiu keliasi į virtualias ar elektronines erdves. Ta individuali, popierinė knyga, kurią galima užrašius padovanoti draugui ar mylimajai, tampa neapčiuopiamybe, artikuliuotu raidžių rezginiu ekrane, tegu ir transliuojančiame tą pačią informaciją. Ačiū Dievui, nors tiek. Ar esame knygos myrio valandoje? Apsižvalgęs savo palėpėje (ką ir kalbėti apie butą), nepastebiu jokių nuosmukio ženklų. Net priešingai. Turiu aiškių įrodymų, kad jos slapta dauginasi. Kartais, ypač sekmadienio ryte, pabudęs randu vietoj dviejų prieš naktį skaitytų tris, keturias, kartais penkias. Žinia, stebimi dalykai priklauso nuo stebėtojo, tačiau visos abejonės ir baimės dėl knygos likimo išsilaksto, kai matau, kaip gražiai José Saramago sutaria su slaptosiomis draugijomis, Algis Mickūnas su Antanu Rubšiu, o Tomas Venclova su Sigitu Geda. Žinau, kad visa tai neįmanoma, tačiau visos jos guli viena ant kitos, atverstos, užverstos prie mano galvūgalio ir prašo tik viena – būti skaitomos. Ir nebūtinai palėpėse, bibliotekose ar per atostogas. Nebūtinai lėktuvuose, traukiniuose ar tarpmiestiniuose autobusuose. Visur ir visada, aikštėse, greitkelių šalikelėse, amžinos atminties Vilniaus tramvajuose, depiliuotoje Gedimino kalno papėdėje, Vilnele plaukiančiose baidarėse, oro balionuose. O be juokų? Jos tampa savikūros instrumentu, lavina savistabą, iš asmens padeda sudėlioti asmenybę. Memento mori joms negalioja, jos amžinai jaunos, tegu ir blogai susiūtos ar suklijuotos, byrančios, pritepliotos ar pribraukytos. Tegu. Palinkėkime vieni kitiems skaitymo! Einu palėpėn.