Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS

Sveika, magdaliete,

malonu, kad tavo namai kaip koks miškas, kaip daržas ar lanka, kur „žveng žirnelis lankoj“. Kiek bežvengtų, nieks, veikiausiai, to žirnelio niekad neberas. Ištaškei, kaip mano tušinuką iš Dublino. Atrodo, kad ir milžinus pienių jūroj tu paklaidinai, ne Dalia Saukaitytė su Vytautu Kernagiu.

Ai, smagu man, kai žmonės taip. Nesismulkina. Tiktai baisu būtų su tavimi gyventi, vieną rytą atsibusčiau šalia apsižvengusio žirnelio kur nors po kopėčiom ir suprasčiau, jog čia jau mano Ultima Thule, čia jau manęs niekas neberas. Šalia gulėtų mano (tavo) tušinukas iš Dublino, kuriuo ir parašyčiau keletą memuaristikos žemčiūgų ir diamantų. Paskutinis skyrius vadintųsi „Gyvenimas po kopėčiom“ ir visi, po pusamžio jį skaitydami, pro ašaras vien didžiąsias raides įžiūrėti tepajėgtų.

Bet kam čia pasimesti namuose, jei pasimeti kiekvienam žingsny tvinksny? Iš esmės juk ir gyveni sau pasimetęs. Visi tie trys milijonai mikutavičių tavęs nežino. Pametė dar avansu. Ot tai man ir smagu, lyg tie trys milijonai būtų pagrindinė armija, kaip jie ir galvoja, o mes – jos avangardas, jau seniai nuėjęs į visas įmanomas šalis ir jas užėmęs. Šalys tebelaukia, kol ateis barbarai, o tie neina, nes pametė mus ir nebežino, kur ten ką užėmėm.

Tiesą sakant, smagu pasimesti minioje tarp daugybės pasimetusių kitų. Visi bijo vienatvės, tavo žirnelio ir mano tušinuko likimo, labai nori telktis, būriuotis, keistis savais skaitmenimis. Na, man tai irgi smagu, man apskritai viskas smagu, gal tik išskyrus kokį Ramzaną Kadyrovą, bet smagiausia, kai kokia nors tu užlipi ant scenos ir šokiruoji visą savo giminę, skaitydama žirafų laiškus. Na, tiesiog filmas su ragučiais: jie norėjo aplink tave telktis ir būriuotis, o tu pokšt ir dingai jiems akyse. Labai žaviuosi, žmogus-voras čia irgi žavėtųsi per visas siūles. Aš irgi toks labai dingęs, nors daug kas negrabiai apsimeta mane dar matą.

Kadras iš Alaino Resnais filmo "Praėjusiais metais Marienbade" (1961)

Kartais visai smagu nulipti nuo Sinajaus ir pasirodyti tautai. Tuo labiau kad dabar tai įmanoma ne tik einant gatve su transparantu „Žėkit: grįžau!“, bet ir įkeliant į „Facebooką“ kokius du debilus iš Grigiškių. FB apskritai toks mielas sąvartynas, kad vis daugiau kelių nuo Sinajaus veda pro jį. Štai ir šiandien ten – N. V. vaizdelis iš gyvenimo: Dvi tetukės Naujininkuose: „Bet dabar tu man pasakyk – argi jis tau gražus? Taigi čia tik katinas… Dar suprasčiau, jei būtų koks daiktas.“

O ką, juk iš tiesų. Ir mes rečiau dingtume, jei būtume kokie daiktai (čia ne pas tave, žinoma). Ir mus dar suprastų. O dabar vien dėl to, kad nesam vinys ar plaktukai, visą gyvenimą turėsim vaikščioti egocentriški ir arogantiški? Pametinės mus kiekvienam žingsny, kaip (pardon) raktus?

Ai, irgi visai smagu, įsivaizduokim, kad mes – smuiko raktai. Štai rašau tau lengvo elgesio laišką ir linksminuosi, nes Sørenas Kierkegaard’as man rūpėjo tik dešimtoje klasėje, o kičas rūpės visada, nors ir ne visas. Na kaip tai arogantiška ir egocentriška. Geriau rašyčiau bent jau apie lietų, lietus visiems rūpi, nes jo kontekstai ir ateina iš dešimtos klasės, kaip kokio Jono Biliūno. Juk negalvoji, kad Jonas Biliūnas rūpi ne visiems? Bet lietus ir taip lyja, o kas taip akivaizdžiai egzistuoja, man neįdomu. Jonas Biliūnas čia ramiai gali lipti iš spintos, imti lanką ir važiuoti į Naujininkus nušauti to sudėtingo katino.

Žmonės kartais tikrai prisidaro problemų ten, kur jas lietus seniai yra nuplovęs, o Jonas Biliūnas nušovęs. Dažniausiai tai vyksta kosmetiniais sumetimais, nes neturėti problemų yra labai arogantiška ir egocentriška. Užuot ramiai sau klausęsi kokių nors paukštelių, jie, atrodo, kiauras dienas geria mazutą ir skaito Søreną Kierkegaard’ą. Tai kaip nebus problemų?

Man patiko, kaip savas problemas sprendė tokie italai. Neapolyje labai jau populiari pica keistu pavadinimu Napoletana. Kepti ją būtina malkomis kūrenamoje krosnyje, o iš kur ten kasdien tų malkų? Problema. Ir neseniai išaiškinta geniali komanda, iškasinėjusi aplinkinių kapinių karstus ir jų medieną tiekusi picerijoms. Kai kurios picakrosnės buvo kūrenamos karstais! Aš taip nesugalvočiau. Tu sugalvotum? Turbūt Jonas Biliūnas – ir tas nesugalvotų.

O ar jauti tu, kaip vasara eina? Užpraeitą vasarą ir buvau Marienbade, apie kurį tau primelavo zuikelis Alainas Resnais savo arogantiškame ir egocentriškame blokbasteryje. Filmavo tą mūsų opiumą kažkur Vokietijoj, barokinėj pily, kai Marienbade tikrojo baroko nė su žiburiu. Na, sovietai visokias šveicarijas ir londonus irgi filmuodavo Rygoje ir net Kaune. Tam ir kinas: no problem. Kinas tikrai turėjo sugalvoti picakrosnes kūrenti karstais. O nespėjo. Jei gyvenimas jį aplenks dar, sakykim, šešis kartus, manysiu, jog kinas irgi dingo, užmigo, pasiliko Marienbade.

Bo lietus, naktis. Tiktai žvaigždės aukštai bemirkčioja tartum akutės.

Būčiau Alina Orlova – apsidainuočiau ligi ausų nuo tokio gražumo.