Kurtas

ILONA JANULIENĖ

– Netylėk, Sesile, kai tavęs klausiu! Juk žinai, turėsi atvažiuot dar ir darsyk. Taigi, kur tas berniukas?

– Taip, ponia. Berniukas.

– Na, mes nesusišnekam. Mieloji, aš klausiu, kur jis.

– Jis šuliny, ponia.

– Vandenyje? Bet juk tai neįmanoma.

– Tarp trečio ir ketvirto rentinio yra ertmė. Virš vandens, ponia.

– Ak, štai kaip.

Gailiai sugirgžda nukeliamas dangtis, aukštai viršuje atverdamas padūmavusio dangaus lopinėlį. Lėtai iškišu galvą ir prisimerkiu. Rytinės šviesos stulpas minkštai nusileidžia į vandenį, bet, nepasiekęs dugno, maždaug ties viduriu išsisklaido. Užuodžiu, kaip vanduo, prisigerdamas naujų, šviesių atspalvių, pakeičia kvapą. Lyg rasos lašas besiskleidžiančio žiedo taurėje.

– Kurtai! Girdi mane?.. Kur-tai!.. – pasilenkusi Sesilė skubėdama beria žodžius. Šiandien ji labai susirūpinusi.

– Kas nutiko, Sesile?

– Mama ir vėl mane veža ten. Aš nenoriu, Kurtai. Girdi? Nenoooriu.

– Tikiu tavim. Bet pasistenk nurimti, gerai? Na, kaip nors… nežinau…

– Daugiau aš jiems nieko nepasakosiu. Kas iš to, Kurtai? Jie netiki nė vienu mano žodžiu. Supranti? Ir ta moteris… Kaip keistai ji į mane spokso. Lyg būčiau nesveika kokia, – ji vis žvilgčioja dešinėn, seno medinio namo pusėn. – Girdėjau, kaip pašnibždomis mamai aiškino apie kažkokį vaizduotės vaisių. Ne… ji pati keista.

Žvelgiu iš apačios ir galvoju, kokia vis dėlto Sesilė panaši į savo senelę, kai ši buvo jos amžiaus. Į Norą. Ypač dabar, kai šitaip žiūri palinkusi ir šviesios garbanos apgaubia švelnų jos veido ovalą. Sesilei bekalbant, tos garbanos raitosi tarsi gyvos ir, regisi, turėtų trukdyti ar kutenti. Tačiau Sesilei jos niekada netrukdo. Atvirkščiai, ji, kaip ir Nora, turi žavų įprotį juokingai papurtyti galvą. Tuomet plaukai akimirksniu „išplaukia“ į visas puses, paskleisdami malonų aksominį obuolių šampūno aromatą.

Rytoj Sesilei sueis aštuoneri, o man – dešimt. Man visada dešimt.

– Teisingai, Sesile, – atsitokėju. – Netiki, tai ir nereikia. Juk svarbiausia, kad mes turime vienas kitą. Ar ne? O jie… Jie niekados to nesupras.

Staiga mergaitė išsigandusi pakelia galvą ir dabar matau tik jos ploną baltut baltutėlį kaklą, atsikišusį smakrą ir ertmės krašto įsikibusius pirštus. Baimė persiduoda ir man.

– Sesile, vaikeli, – nuvilnija nervingas motinos balsas. – Tu ir vėl… Bėk namo – laikas ruoštis.

– Iki, Kurtai, – ji dingsta, palikdama baltus plunksninius debesis melsvėjančiame kvadrate.

– Iki, Sesiiilee!.. – rėkiu, net įskausta plaučiai. Noriu, kad girdėtų. Kad niekada nepamirštų.

Ertmė viršuje alsuoja gelsva šiluma ir kvapais. Vėjas iš sodo vis atskraidina rausvus smulkius žiedlapius ir tie sukdamiesi sklendžia be garso, kol pavargę sutupia į raibuliuojantį ledinį šulinio vandenį. Pievų tolumoj subliauna pirmąkart šį pavasarį išgintos avys. Vadinasi, žolė jau kaip reikiant prasikalė.

Mes dar turime lygiai dvejus metus.