Verta ar neverta užtarti Sodomą?

Tuomet VIEŠPATS tarė: „Šauksmas prieš Sodomą ir Gomorą taip padidėjo ir jų nuodėmė yra tokia sunki, kad aš turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgėsi pagal mane pasiekusį šauksmą. O jei ne, aš žinosiu.“

Iš ten tat du vyrai pasuko ir ėjo Sodomos link. Tuo tarpu Abraomas pasiliko stovėti prieš VIEŠPATĮ. Abraomas priėjo arčiau ir tarė: „Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų? Ne tavo būdas daryti tokį dalyką – žudyti teisųjį su nedorėliu ir padaryti teisųjį lygų nedorėliui! Tai ne tavo būdas! Argi tas, kuris yra visos žemės Teisėjas, nesielgs teisingai?“ VIEŠPATS atsakė: „Jei rasiu Sodomos mieste penkiasdešimt teisiųjų, dėl jų pasigailėsiu visos jų vietos.“ O Abraomas vėl tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI, būdamas dulkė ir pelenai. O jeigu trūktų penkių lig penkiasdešimties teisiųjų? Argi dėl tų penkių sunaikintum visą miestą?“ Jis atsakė: „Nesunaikinsiu, jei rasiu ten keturiasdešimt penkis.“ Bet jis vėl jam kalbėjo, sakydamas: „O jei rastųsi ten keturiasdešimt?“ Jis atsakė: „Dėl keturiasdešimties to nedarysiu.“ „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, – jis tarė, – jei aš vėl kalbu. O jei ten rastųsi trisdešimt?“ Jis atsakė: „To nedarysiu, jeigu ten rasiu trisdešimt.“ Jis tarė: „Štai kaip drįstu kalbėti VIEŠPAČIUI. O jei ten rastųsi dvidešimt?“ Jis atsakė: „Ir dėl dvidešimties jo nesunaikinsiu.“ Tuomet jis tarė: „Tenesupyksta ant manęs VIEŠPATS, jei dar vieną kartą kalbėsiu. O jei ten rastųsi dešimt?“ „Jo nesunaikinsiu dėl dešimties“, – jis atsakė.

Pr 18, 20–32

Biblijos mokytojai ir pranašai, pasirodo, mokėjo ne tik aklai vykdyti Dievo nurodymus, ne tik skaičiuoti tautiečių nuodėmes ir griaudėti apie neišvengiamą dangaus rūstybę. Vienas iškiliausių biblinių personažų, patriarchas Abraomas, judėjų ir krikščionių vadinamas tikėjimo tėvu, nelauktai iškyla dabar kaip žmonių gynėjas ir užtarėjas, nepabūgęs prieštarauti Viešpaties planui ir leistis į ginčą su pačiu to plano autoriumi. Tiesa, Abraomas gina ne nusidėjėlius (ką vėliau darys Kristus), o teisiuosius, bet vis tiek negalima negirti jo už sumanymą būti žmogaus advokatu dieviškojo teisingumo tribunole.

Abraomo dialogas su Dievu atsiranda kaip nauja ir patraukli alternatyva šaltam, beširdiškam dievybės kerštui, kurį suponuoja ankstesni Pradžios knygos pasakojimai ir kurio aptarimų dar tebėra apstu religijų pakraščiuose. Sakytum, čia susitinka ir diskutuoja dvi teologinės mokyklos, ir ta, kuriai atstovauja mirtingas žmogus, aiškiai lenkia kitą, nežemiškos kilmės, šiaip jau nekritikuojamą ir nelinkusią nusileisti. Tam tikra Abraomo viršenybė šiame epizode atsiranda dar nepravėrus abiem pusėms burnos, nes senasis teksto variantas sako, kad būtent Dievas stovėjęs priešais Abraomą, o ne atvirkščiai. Taigi lyg koks klusnus, nuolankus mokinukas. Ir pokalbio metu Dievas neįtikėtinai lengvai pasiduos neįmantriems Abraomo argumentams ir sutiks žaisti pagal jo siūlomas žaidimo taisykles. Besąlygiškai perimamas netgi Abraomo žodynas, iš Dievo pusės tarsi stokojant žinių ir autoriteto.

Dalis Pradžios knygos komentatorių šią sceną lygina su rytietiško turgaus papročiais, ir kam yra tekę pabuvoti Rytuose, iš tiesų atpažins tą panašumą. Abraomo retorikoje šmėkščioja tipiški derybų, prekybinių mainų motyvai. Pataikūniškas patriarcho tonas, sumišęs su aiškiu gudravimu, taip pat primena vaizdus prie prekystalio. Nors tokio pobūdžio santykis su Dievu visuotinai smerkiamas, o apie šventuosius mainus kunigai deda anekdotą po anekdoto, šiame epizode Pradžios knygos autoriai nemato nieko gėdingo ir netinkamo. Dievas noriai leidžiasi į derybas su Abraomu ir, rodos, sutinka su komercišku požiūriu į teisingumą. Bet kyla kiti klausimai: kas čia pardavėjas ir kas pirkėjas? Kokia prekė tapusi derybų objektu?

Kadangi pokalbį užveda Abraomas, jam tarytum tiktų ir pardavėjo vaidmuo. Teisieji Sodomos gyventojai, pradedant penkiasdešimčia ir baigiant dešimtimi, siūlomi mainais į išgelbėtą miestą. Pasirėmus dieviškojo teisingumo principu, kuris negali leisti, kad kartu su kaltaisiais kentėtų nekalti, sandorio būdu siekiama įgyti pasigailėjimą ir atleidimą visiems. Kad ir nekaip skamba, mintis graži, pagrįsta teologiškai. Pranašo Izaijo giesmės Dievo Tarnas, paniekintas ir subjaurotas teisusis, bus panašiai siejamas su daugelio išgelbėjimu. Judaizmo tradicija iki šiol aukština kiekvieną teisuolį kaip paslaptingą atsvarą pasaulio blogiui. Pagaliau krikščionims Jėzaus kančia ir mirtis ant kryžiaus atperka visos žmonijos nuodėmes.

Įmanomas ir kitoks vaidmenų paskirstymas. Dievas esąs didysis pardavėjas, kaip derybų objektą siūlydamas jam apskųsto miesto likimą, pakibusį ant plauko. Pradinė kaina – kad gandas apie Sodomos nuodėmę būtų absoliuti netiesa ir dieviškasis teisingumas neturėtų imtis griežtų sankcijų. Abraomas perša žemesnę kainą – teisiųjų buvimą tarp nusidėjėlių, vis nusiderėdamas dėl jų skaičiaus. Ši schema iškelia užtarimo ir permaldavimo galybę, kitą svarbų judėjų ir krikščionių religijos aspektą. Abraomo laikysena tarsi modeliuoja kiekvieno tikinčio žmogaus ir kiekvienos tikinčiųjų bendruomenės uždavinį būti nusidėjusio miesto advokatais, drąsiai ir išradingai vesti derybas su Dievu dėl menkiausios gailestingumo galimybės. Net mokyti Dievą ir priversti jį keisti savo planus.

Atrodytų, kad patriarchui pavyksta jo įžūlokas sumanymas. Dievas vis nusileidžia ir neprieštarauja dėl palaipsniui mažinamos gailestingumo kainos. Derybos nutrūksta sulygus dėl dešimties teisiųjų, kurie galėtų išgelbėti Sodomą nuo pražūties. Ar Abraomui tai reiškia pergalę? Gal, paveiktas Dievo minkštumo, jis pritrūksta drąsos tęsti šventuosius mainus ir susiderėti dėl vieno vienintelio teisiojo? O gal pats Dievas, nuolankiai ir kiek ironiškai pasiduodamas Abraomo aritmetikai, galiausiai sustabdo šį katės ir pelės žaidimą ir leidžia suprasti, kad jo teisingumo ir gailestingumo įgyvendinimas niekada nepriklausys nuo buhalterijos.

Tolesnis Pradžios knygos turinys tik patvirtintų pastarąją versiją. Jau kitame knygos skyriuje iš dangaus krintanti ugnis sunaikins abu Lygumos miestus, Sodomą ir Gomorą. Kad ir kaip plačiai jie buvo apimti nuodėmės, sunku įsivaizduoti, kad ten neatsirado anų dešimties teisiųjų, galėjusių atšaukti dieviškąją rūstybę, kaip sulygta Abraomui tarpininkaujant. Tiesa, Lotui su šeima, Abraomo giminaičiams, bus leista išsigelbėti. Gal tai ir yra numanomas patriarcho pastangų vaisius?

Biblijos tyrinėtojai sutaria, kad Abraomo derybos su Dievu dėl Sodomos likimo yra vėlesnių redaktorių intarpas ir nepriklauso autentiškai Abraomo sagai Pradžios knygoje. Taigi neturėtume ieškoti čia įvykių chronologijos ir laikyti šį epizodą įžanga į kitą knygos skyrių, kuris pasakoja apie tragišką Sodomos galą. Tai veikiau post scriptum po to, kas ištiko nuodėmės miestą. Graži, įmanoma, nepriekaištingai sukalta, bet konkrečiu atveju neįvykusi alternatyva. Dieviškojo gailestingumo šauklių atodūsis su paskesniu ilgesingu žvilgsniu į Evangeliją. Arba saldainiukas, kad tiesa apie Sodomą nebūtų tokia karti. Vis dėlto verta, kad ir po laiko, traukyti Dievą už skvernų ir kurti precedentą tam, kas Viešpačiui yra kažin kaip arčiau prie širdies negu deganti siera iš dangaus ir visuotinis tvanas.

Niekas kitas nesupras to geriau už mus, gyvenančius nuodėmės mieste. Derybos su Dievu, rytietiško ar gal jau vakarietiško turgaus pavyzdžiu, patyliukais vyksta toliau, ir Abraomas turi pastiprinimo. Visi liovėsi skaičiavę ir svėrę teisiuosius ir nusidėjėlius, kiekvienas trokšta tos pačios vasarinės saulutės, tad nežinia, kokia valiuta dabar dedama ant prekystalio. Bet Viešpats, andai patriarcho pamokytas, randa turbūt vis naują priežastį, kodėl reikia pakęsti mūsų Sodomą ir Gomorą.

-tj-