Bragadino oda
ADAM SZCUCINSKI
Iš dangaus liejasi kaitra. Šluostausi nuo kaktos prakaitą. Atsisėdu ant kėdės aikštėje priešais Santi Giovanni e Paolo baziliką, šalia kondotjero Bartolomeo Colleoni paminklo. Išdidus kovotojas buvo negirdėtai įžūlus. Pareikalavo, kad mainais už dosnų dovanojimo įrašą testamente po mirties jam pastatytų paminklą Šv. Morkaus aikštėje. Venecijos gyventojai dovaną priėmė, bet paminklą jam pastatė šičia, prieš Scuola Grande di San Marco. Šviesaus dangaus fone karys atrodo didingesnis, negu yra iš tikrųjų, žadina pagarbą, beveik nerimą. Anot Brodskio teorijos apie paminklus ant žirgų, Colleoni turėjęs žūti nuo žaizdų, gautų mūšyje, – žirgas aukštai atplėšęs kanopą nuo žemės.
Prisimenu kitą raitelį, gilinuosi į Brodskio esė apie Marką Aurelijų, parašytą Aleksandro Libermano prašymu albumui „Campidoglio“. Libermanas fotografavo Marko Aurelijaus paminklą Romoje ir aikštės detales įvairiu dienos ir nakties metu, tęsė darbą ilgus metus. Nuotraukose matome ištiestą Marko ranką, jo apsiausto klostes, susiliejusius į kentaurą žirgą ir raitelį, aukštyn pakeltą kanopą, apautą valdovo pėdą. „Nes yra būdų, kaip žiūrėjimą paversti skaitymu“, – rašė apie savo esė Brodskis. Libermano ir Brodskio albumas – tikrai nepaprasta lektūra.
Kaip skaityti iš Venecijos vandens ir akmenų? Nežinau. Ieškau pėdsakų tų, kurie čia vaikščiojo prieš mane. Pakeliu nuo žemės akmenėlį, apžiūriu jį iš kiekvienos pusės, iškeliu link saulės. Kalbuosi su šešėliais. Santi Giovanni e Paolo bazilikoje randu Marko Antonijaus Bragadino, herojiško Famagustos gynėjo, biustą. Venecijietis atidavė turkams kipriečių miestą tik po daugelio mėnesių apsiausties. Kankintas (jam nupjovė nosį ir ausis), žuvo žiauria Marsijo mirtimi. Jo žolių prikimštą odą pristatė Konstantinopolio sultonui. Bazilikoje buvo palaidoti iš turkų išvogti jo
palaikai. Ant sienos nuo įėjimo dešinėje pusėje virš kario biusto yra freska, vaizduojanti siaubingą nužudymo sceną. Bragadinas, nors po mirties pagerbtas Venecijoje, buvo pamirštas tautiečių, išduotas priešų (priešas netesėjo kapituliacijos sąlygų sutarties). Gynėsi gana ilgai, tikėdamasis pagalbos iš Venecijos; ko gero, šaunusis kapitonas ir jo įgula buvo paaukoti už Serenisimos gerovę. Tikriausiai žinojo, kad pasikliauti gali tik savimi, kad išbandymo akimirką liks vienui vienas. Bet vis dėlto ar iki galo ruseno vilties kibirkštėlė? Apie ką jis mąstė, kai žvelgė horizonto link ir matė oro virpesius – lyg judančius kariuomenės būrius su saulės šviesoje plazdančiu sparnuotuoju liūtu ant vėliavų?
Prisimenu, kaip studijuodami preparavome žmogaus galūnę. Atsargiai skalpeliu skyriau odą nuo kūno, kad išvysčiau nervą, gyslą, veną. Dirbau neskubėdamas. Kitą kartą traukiau iš kibiro žmogaus širdį, kepenis. Seniau mirtis buvo arčiau žmonių, gyveno gatvėje, ant slenksčio, buvo galima pamatyti ją pro langą. Lankė mus maru. Dabar ji tyko ligoninių koridoriuose arba tyliai alsuoja galvūgalyje, bet nenorime jos girdėti. Jau nenorime šalia jos gyventi. Įsivaizduokime, pavyzdžiui, žalojamo Bragadino klyksmą. Juk to nebuvo įmanoma klausytis, niekas to neištvers.
Išėjęs iš bazilikos einu pro Scuola Grande di San Marco (šiandien Venecijos ligoninė) ir pasuku į Fondamenta dei Mendicanti. Čia vaikštinėjo Brodskis, jautėsi „gyvuliškai laimingas“. Nors – reikia pripažinti – tai truko neilgai. Netrukus po to jį užgriuvo košmariški sunkumai, nedaug trūko, kad būtų išprotėjęs. Jo „Vandens ženkluose“ liko įrašas apie klajonę išilgai kanalo: „Eidamas palei pat ligoninės mūrą, beveik braukdamas per jį kairiuoju petimi…“
Slenku išilgai Rio dei Mendicanti priešinga kryptimi. Prie krantinės prisišvartavo greitosios medicinos pagalbos motorinė valtis. Gelbėtojas prisėdo ant borto ir šildosi saulėje. Priešais ligoninės koplyčią renkasi žmonės. Užsuku į vidų. Senas kunigas sėdi ant kėdės, sustingęs, gal snaudžia. Priplaukia motorinė valtis su mediniu katafalku, elegantiškas jaunuolis ištraukia iš skrynios purpurinį audeklą ir rūpestingai jį ištiesia, išglosto klostes. Atsiremiu į sieną. Mūras šiurkštus, šaltas. Jaunuoliškuose Peterburgo areštų laikotarpio „laiškuose sienai“ Brodskis rašė: „Man jau laikas. Tu po manęs liksi. / Lik sveika, siena. Išeinu [...]. / Gerai, kad baigiasi naktis, kad artėja diena. / Išsaugok šešėlį mano.“
Žvelgiu prieš save: tolumoje matosi San Mikelę juosiantis rūdžių spalvos mūras. Šviesa muša į vandens erdvę, sutrupa joje, atsispindi lyg nuo slidžios ceratos. Plaukia motorinės valtys, vaporetto. Girdžiu iš tolo sklindantį variklio gausmą. Kai laivas išplaukia, verpetuojantis vanduo panašus į skubomis numestą nuometą, putų kasą. Užmerkiu akis. Tik po akimirkos suvokiu, kad ir toliau šniokščia be paliovos krantą plakančios bangos, kad burzgia variklis motorinės valties, vaporetto. Bet tas susvyravimo, pojūčių išsijungimo momentas lieka manyje lyg aštrus į pirštą įsmigęs dyglys. Eilėraštyje „Temzė Čelsyje“ Brodskis rašė: „Ar bijai mirties?“ – „Ne, tai taip, kaip tamsoje; / tik ir apsipratęs kėdės nepamatysi.“
___
„Paradiso“
Suvytę lapai užbėrė skverą. Vėjas žaidžia jais, dėsto jų dėliones, supila kaupus, paskui kaip nuobodžiaujantis vaikas bloškia juos į visas šalis; lapai pakyla į orą, akimirką stabteli – dar vienas gūsis blokš juos aukštai, aukštai, virš medžių viršūnių, virš stogų, kad paskui numestų į kokį kampą šalia šulinio, po suolu. Arba kitaip: vėjas – kaip Brodskio eilėraštyje – yra kažkas, kas grįžo, sūnus paklydėlis, ieško senų laiškų, širdžiai artimų daiktų, atminimų. Mėgstu, kai pučia.
Grįžimai į Veneciją nelengvi. Jie primena pakartotinį skaitymą kažkada mėgtos knygos, bet tas, kas skaito, jau vis dėlto tapo kitas, išsiugdė kitokių pomėgių, apie kitką svajoja. Kūnas – tik dabar paaiškėja, kad juo negalima iki galo pasikliauti, – staiga atskleidžia savo ydas, reikia jas maitinti, girdyti, pakraujavusioms akims leisti pamiegoti. Yra per karšta, tvanku, per daug žmonių, kas akimirką tiltas, laiptai, o ten, po pilioriumi – va, žiūrėkite! – perbėgo žiurkė. O lagaminas per sunkus, ir dar jo ratukas nutrūko, kambarys dar neparuoštas, tam prireiks tiktai akimirkos, valandos arba dviejų. Ir tada padeda, kai vėjuota. Tuščiame skvere siautėja vėjas, kaip staiga iš narvo paleistas laukinis žvėris, kaip mažas vaikas, kuriam kažkas leido pabėgioti išėjus iš bažnyčios.
Žiūriu į kreivą San Pietro skvero bokštą. Atrodo taip, lyg tuoj pat turėtų sugriūti, sudužti, pakeldamas aukštyn smaugiančių dulkių debesį. Popietėmis žilas senolis paremia savo pečiais jo šaltą pagrindą – įdomu, kas atsitiks, kai jis paliks savo postą.
Palieku San Pietro ir grįžtu į Giardini, parkuose jaučiuosi geriausiai. Žalumoje ieškau akmeninių figūrų, miegojau čia kažkada ant suolo lyg benamis. Čia lankydavosi Brodskis, jis mėgo Querini šunis, sėsdavo prie „Paradiso“ kavinės stalelio. Niekada su juo nesusipažinau. Kai Brodskis merdėjo Niujorke, aš dar ir aštuoniolikos neturėjau. Ką norėčiau apie jį sužinoti, ko paklausti? Sakoma, kad buvo arogantiškas, „erzino autokratiniu tonu“. Gal tik kandžiai atsikirstų: klausimas atrodo ne iki galo apmąstytas; jeigu mėgstate mano eilėraščius, kuriuos iš jų mokate atmintinai? Iš studentų reikalavo daug. Domėjosi kariniais reikalais. Rūkė, rūkė, rūkė. Laikė save garbės lenku, bet parašė aitrų, pykčio kupiną eilėraštį apie ukrainiečius, viešai jį perskaitė. Sunku suprasti kodėl.
Niekada jo nesutikau. Nors gal tai ne iki galo tiesa – kalbėjome valandų valandas sapnuose, ne tikrovėje. Gėrėme degtinę. Paskui man degino gerklę, bet to neparodžiau. Naktis buvo tamsi, beribė, aušra nesirodė. Brodskis deklamavo eilėraščius.
___
M. B.
Lieku Kasteloje. Garibaldžio soduose cikados, žvyras ir kaitra. Dulkės sėda ant odos, įsitaiso joje, gula lyg miego. Dar kartą atgaivinu atmintyje Brodskio eilėraštį „San Pietro“. Turiu prieš akis vaizdą žmogaus, ant drėgno nuo garų lango stiklo brėžiančio jam artimų žmonių inicialus. Tai tas pats, lyg norėtų paskandinti mylimus žmones ar bent jų atminimą savo kvėpavime kaip formaline arba savo kvėptelėjimu grąžinti jiems gyvybę, netvarią, miglotą, bet akimirką nebūčiai pasipriešinti gebančią būtį. Taip pat neįmanoma pabėgti nuo Mandelštamo eilėraščio „Duotas man kūnas – ką daryti su tuo kūnu“… Mandelštamas rašo: „Ant amžinybės stiklų užkrešėjo / Mano kvėpuojant išeinanti šiluma [...] / Ir nors akimirka į ūkanotą tolį plaukia, / išliks gyvenimo nubrėžti vingiai.“ Kokias raides Brodskis metų metus matydavo niekuo dėtuose daiktuose, rūkuose, atokvėpiuose ant stiklų?
1962 metų vasario 2 dieną Brodskis rašo eilėraštį „Apkabinau tuos pečius…“, po dvidešimties metų jis pradės „Naujus stansus Augustai“, tomą, kuriame surinkti eilėraščiai, adresuoti M. B., poeto mūzai ir didžiajai meilei. „Apkabinau tuos pečius…“ galima perskaityti lenkų kalba, išverstus Andrzejaus Drawicziaus ir Stanisławo Barańczako. Eilėraštis žavi paprastumu, yra tiktai šešiolikos eilučių, bet paliečia mumyse giliai slypinčias stygas, verčia nuolat galynėtis su tekstu. Ar, kaip nori Levas Losevas, eilėraščio herojus susikaupimo akimirką pastebi kambario daiktų negyvumą (mylimosios apkabinimas visai neteikia nusiraminimo, veikiau sukelia nerimą), užplūsta baimė to, kas neišvengiama, kėdė, stalas, sofa tik apsimeta esą gyvi, atspindėdami šviesą; ar veikiau, kaip siūlo Jadwiga Szymak-Reiferowa, „tai ne ateitis žadina herojui nerimą, veikiau jam trukdo praeitis. Daiktai [...] ne tiek negyvi, kiek svetimi, neprijaukinti gal todėl, kad jie prisimena kažką kitą, kieno šešėlio dar esama jų viduje“? Kas yra ta šmėkla, šešėlis, vaiduoklis? Ar tai mintis apie mirtį – momentas, kai akys ašaroja, o protas atpažįsta savo likimą? O gal tai vaiduoklis to, kas viešėjo mūsų mylimosios glėbyje iki mūsų ir jau visada nešioja savyje tos odos žymę, jos kūno atminimą? Man tai visų pirma nepaprastas eilėraštis apie meilę, parašytas moteriai, kurią Achmatova lygino su „tyru šaltu vandeniu“.
„Apkabinau tuos pečius ir pamačiau / tai, ką už jų man išvysti lemta.“ Tas žvilgsnis atgal – toks, koks leistas, neuždraustas, – galėtų būti žvilgsniu Orfėjo po to, kai jis jau išvedė mylimąją iš gelmių. Kas – gerai tai žinome – niekada neatsitiko. Josifas Brodskis esė „Po devyniasdešimties metų“ interpretuoja žodis po žodžio Rilkės eilėraštį „Orfėjas. Euridikė. Hermis“. Brodskis pabrėžia, jog Orfėjo misija baigiasi nesėkme todėl, kad Orfėjas ir Euridikė atsigręžė tuo pačiu momentu.
Taip įsivaizduoju Brodskį čia, ant Venecijos parko tako, kaip atsigręžia ir pastebi rūke išnykstantį siluetą tos, kurią mylėjo „labiau negu angelus ir patį save“.
„Zeszyty Literackie“, 2012, Nr. 4 (120); 2013, Nr. 2 (122)
Vertė Kazys Uscila