Eilės. RASA KUTKAITĖ
aidas nuo molo
dar nesuriškit man kojų lyg suskilusių irklų
pamažu plukdau save gulintį laivo dugne
staugia vėjo plėšomos žiotys
irkščia
virš galvos prakiurę paukščių pilvai
gal gerai kad suspėjau užmigti
nepamatęs gorgonės akių miesto užeigoj
liko gulėti
vėjo varstomos burnos vynu užpiltos
neliesti iškedenti kliedesių patalai
akis sutemos žnaibė šilkiniais snapais
lindo
lyg glitnūs maurai užantin po vokais
šliaužiau gatvėmis tarsi moliuskas lėtai
kelią žymėdamas link paskutinio dugno vinies
tu dar ne pa var gai
gargaliavo varpas naktinio miesto gerklėj
negalėjau pakelti galvos taip aukštai
tarsi spaustų dangtis išbrinkęs
nuo gimimo įleidęs šaknis
piligrimo apmąstymai
prisėdus šalikelėj
moira ašaromis plauna pelenus
nuo mano veido
lyg būčiau sudegęs šešėlis
dūluojanti laiko skeveldra
drugelio alsavimas skvarbesnis
už praslinkusius žodžių pėdsakus
liežuviu vaikštau oru
nieko nepalieku
kad ir kaip norėčiau
neišsibarsto nuzulintos minčių atplaišos
šimtai nenukirptų virkštelių
neišgimdytų placentų
iškraipo veidą
nesibaigiantis kelias –
abejingom akim bunkantis agonijos skausmas
merdinti laimės kūdikio šypsena
ir išbyrėję troškimų dantys
odos per daug vienam kartui
per daug balasto skrandyje
amžinas proto alkis
tuščiomis venomis
viesulu kursto sumaištį
ir eiti lyg nebėra prasmės
jausmų kremzlės nudilusios
kiauros širdies kišenės
o kelias dar ilgas
dar toks ilgas kelias
taiklūs žodžiai
taip taikliai
ir neskubėdamas
mėtei strėlytes
tiesiai
į stiklinių obuolių centrą
blakstienomis čiulpiau debesis
kad praskalaučiau
šukėmis traiškanojantį žvilgsnį
pažiro tūkstančiai karoliukų
ir subėgo į prasižiojusį šulinį
norėčiau sulaužyt strėles
juk toks vaiskumas rugpjūčio naktį
kada sublykčioja ežero paviršius
lyg celofanu uždengtos akiduobės
nukrauti stalai
nurysiu viską ką man pasiūlysit
supelijusią duoną nakties nešvankybes
sniego luitą kerpes nuo šiferio
įsiūčio atliekas abejingas akis
daug visko galiu nuryti
net neužsigėrus
burna ištampyta
nuo šiaurės į pietus
tiek esu išragavus
viską suvirškinau
nieks niekada neklausė
ko norėčiau
nuo vaikystės mokė
valgyk kas padėta
ir nesipriešinau
sotumas kankina seniai
seniai jau nieko nenoriu
bet vis dar neša
nukrautus padėklus
ir grūda per prievartą
į pilną burną
pieva kurioje pradingsime
gėlių šaknys maitinosi iš mano venų
kol užauginau rankose rugpjūčio pievą
kad grįžęs turėtum kur pailsėti
į akis susipyliau viduržemio vandenis
kad šiltomis bangomis glamonėti galėčiau
tarp ilgų plaukų lyg po kriokliu
tavo veidą paslėpčiau
kad būtum tik mano
nors vieną sekundę
per kurią visas gyvenimas šuoliais prabėgtų
iki dabar
kai tirpstu
lyg paskutinis sukastas sniegas
kai jaučiu
kad tuoj čia mūsų nebus
mintys po nudegimo
patiekus šerbetą
ar vertėjo iš viso
užpildyti aortą
neprinokusių vyšnių sultimis
žvynus lyg nuo žiobrės nuskuto
atgaivino pelėsiais apaugusias viltis
nugramdė nagais ir dantimis
pridžiūvusias nuosėdas
kad vėl šitiek eičiau nuskusta oda
liepsnai į visas puses plieskiant
jei koją ne ten pastatai
smeigia prie žemės strėlėm
lyg nudirtą kailį po išbandymų kojom ištiesia
ar vertėjo iš naujo
į karuselę sodinti
nukaršusį geismų triušio embrioną
ar buvo prasmė
ant gyvenimo blizgutės kabinti
otkutiurinės plaštakės lervą
kaip užauginti širdies skilveliuose
pelėdos akis
kad šiame šerbete nors šiaudą užgriebčiau
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Nuostabios eilės. Išjaustos, iš savęs, išgyventos, vietomis balsu rėkiančios, vietomis šnibždėtos. Nuovargis, liūdesys, švelnumas, klausimas be atsako… Švelniai, lyg skustuvo ašmenim, autorė padrikom eilutėm perbraukė per sielą.