BUTAS: tarp kultūros ir alternatyvos

Debiutai

„Kęstučio g. 12-2, raudonų plytų namas, koridoriaus gale ne loftas, ne skvotas, o tiesiog paprastas BUTAS, kuris kviečia drąsiai paspausti durų rankeną ir užeiti į svečius. Šiame nedideliame kambarėlyje įsikūrė erdvė, kurioje visada atsiras vietos gerų filmų peržiūroms, vintažinės spintos turinio demonstracijoms, fotosesijoms, poezijos skaitymams, pažintims su jaunais menininkais, kamerinėms dirbtuvėms, diskusijoms, arba tiesiog jaukiems pasibuvimais gurkšnojant arbatą.“

Taip BUTAS pristatomas internete. Kalbamės su viena kultūrinės erdvės iniciatorių ir vadovių menotyrininke SILVIJA BUTKUTE.

– Kaip gimė idėja sukurti Kaune kultūros, meno ir daiktų dalinimosi erdvę – BUTĄ?

– Idėja ilgai svarstyta ir kontempliuota, vieną dieną staiga materializavosi. Tiesa, dėl dviejų ganėtinai skirtingų aplinkybių.

Domėdamasi kultūros animacija, keliaudama su „Localise“ projektu po Varšuvą, Londoną, mačiau, kiek nuostabių iniciatyvų, gerinančių bendruomenių gyvenimo kokybę, yra sukurta. Po stažuotės Olandijoje supratau, kad geriausi dalykai atsiranda tik pačių žmonių kūrybinio darbo pastangomis. Spalvingi Amsterdamo skvotai pilni tikro garso muzikos, nekomercinio kino, šiuolaikinio šokio, jaukių žaliavalgių vakarienių, neformalių galerijų – susimąsčiau, ar tai įmanoma įgyvendinti Lietuvoje.

Tačiau BUTAS prasidėjo, rodos, visai kitaip, nei galėjau įsivaizduoti. Susitikome su mano bičiule ir BUTO erdvės savininke Agne, kuri buvo grįžusi iš stilingojo Stokholmo, ir nusprendėme, kad reikia įgyvendinti mergaitišką svajonę ir įkurti butiką Kaune. Agnė prisipažino, kad turi nenaudojamą erdvę, ir mes nieko nelaukdamos ją pradėjome remontuoti. Tačiau darbo proceso metu išaiškėjo, kad mano kolegę domina socialinės problemos, mane, kaip menotyrininkę, traukia meninė veikla, taigi kodėl mums reikia dar vienos parduotuvės Kaune?

Taip gimė kultūrinės erdvės idėja – erdvės, kurioje būtų svarstomi svarbūs klausimai be jokių tabu, kurioje skatintume kūrybingumą ir saviraišką. O butiko idėja stovi BUTO kampelyje mainomų drabužių spintos pavidalu, poreikį įdomiai aprengti kauniečius patenkiname kasmėnesinių sekmadienio blusturgių metu.

– O ar lengva kartu užsiimti tokia veikla kaip poezijos skaitymai, tavo minėtas keitimasis drabužiais, filmų peržiūros, stalo žaidimų vakarai?

– Nėra lengva, per savaitę vykdavo trys skirtingo profilio renginiai, todėl nuolat reikėdavo rūpintis informacijos sklaida, idėjos įgyvendinimu, techniniais dalykais, galiausiai BUTO interjero tvarka. Tam, kad veikla vyktų sėkmingai, reikalingi žmonės, kurie išmano tas veiklos sritis ir yra entuziastingai pasiruošę jas įgyvendinti.

Veiklos spektras išties platus, tai dažnai stebina lankytojus ir galbūt daro klaidingą įspūdį, kad ši erdvė neturi kryptingos idėjos. Tačiau BUTO koncepcija buvo formuojama atsižvelgiant tiek į tai, kad erdvė yra gyvenamajame name, tiek į poreikį sukurti dinamišką vietą, kuri suburtų skirtingų pomėgių ir talentų žmones. Čia yra sofa, kilimas, spinta, arbatinis – siekėme, kad vieta spinduliuotų naminiu jaukumu. Juk patys tikruose namuose prisigalvojame visokiausios veiklos – tai knygą skaitome, darome aerobikos pratimus, improvizuojame virtuvėje… BUTE taip pat, tik visu tuo užsiimti smagiau būryje bendraminčių.

– Kuo BUTĄ laikytum – alternatyva įprastai (o galbūt – snobistinei) kultūrai, jos apraiškoms?

– Kaip ir minėjau, čia nėra tabu temų. Kalbame apie tai, kas atrodo reikalinga: apie toleranciją, lyčių temas, istoriją. Diskutuojame apie kiną, dalinamės informacija, organizuojame kūrybines dirbtuves naujiems įgūdžiams įgyti, keičiamės drabužiais, galiausiai klausomės vieni kitų istorijų.

Liežuvis neapsiverčia vadinti šios vietos snobiška – manau tai, kad BUTAS pažeidžia privačios ir viešos erdvės ribas, kaip tik net atbaido pseudosnobistinę publiką. Tiesa, kaip menotyrininkė, pradžioje galbūt tikėjausi labiau tradiciškai meniškų lankytojų, tačiau tiesa yra tokia, kad čia ateina aktyvūs, smalsūs, talentingi, komunikabilūs ir, svarbiausia, optimistiški žmonės – tai tikroji BUTO publika. Čia lengva būti asmenybe, bet sunku pasislėpti individualybės apkasuose – mažoje erdvėje susirenka per daug skirtingi žmonės, todėl BUTE greitai nukrinta kaukės. Na, bet pasitaiko, kad būname ir tradiciškai bohemiški – su raudonuoju vynu ir poezija.

– Kai ryte plauni vyno raudumu nusidažiusias taures, tikriausiai mintyse dėlioji išlaidas, mokesčius. Kaip sekasi ekonominiu atžvilgiu? Kieno jaučiate didžiausią palaikymą: kitų alternatyvių tinklų (pvz., Laisvojo universiteto) ar individualių rėmėjų, lankytojų?

–Iniciatyva vietinė, jos dvidešimt kvadratinių metrų įpareigoja orientuotis tik į nedidelę grupę žmonių. Kaip minėjau, gyvuojame neseniai ir oficialiai paramai gauti sąlygos yra nepalankios. Bandžiau rašyti projektą dėl minimalaus erdvės finansavimo, kad būtų galima padengti žiemos sezono šildymo išlaidas ir gauti lėšų projektoriui pirkti, bet buvome sukritikuoti dėl pernelyg plataus veiklos spektro ir dėl to, kad projektas yra ne naujas, o tęstinis. Visus praėjusius metus BUTAS gyvavo aukų sistemos principu (ačiū lankytojams), tačiau radiatorių šiluma gerokai patuštino ir organizatorių kišenes. Paramą suteikia ir idėją palaikančios organizacijos – Kauno moterų draugija paskolino projektorių ir visus metus BUTO lankytojai ketvirtadieniais galėjo žiūrėti filmus. Idėjomis prisideda ir meniški kauniečiai – svečiavosi menininkė Kristina Čyžiūtė, kino kritikas Gediminas Jankauskas, fotografas Tomas Pabedinskas, buvo užsukusi ir Tarptautinio Kauno kino festivalio komanda, VDU literatai.

Ne paslaptis, kad kiekvienai iniciatyvai išlaikyti reikia jėgų, todėl kitų iniciatyvų organizatoriai paprastai būna užsiėmę savais projektais. Esu tikra, kad pagrindinis BUTO ramstis yra lankytojai, dauguma jų priklauso Kauno aktyvistų organizacijom, kitoms alternatyvioms iniciatyvoms, judėjimams. Gerai pagalvojus, šią vietą išlaikyti reikia tiek nedaug, patirtis byloja, kad BUTE vykstančios įdomybės kainuoja tik kelis šimtus litų šildymo sezonu, todėl, suaktyvinus aukų sistemos ir paramos kraujotaką, ši erdvė ir toliau galėtų pulsuoti visu savo alternatyvumu!

– Teko girdėti, kad BUTAS gerai žinomas ir Vilniuje. Atsiranda žmonių, kalbančių apie erdvę, nors jie joje dar nėra buvę. Kaip manai, kokia šios vykusios informacijos sklaidos priežastis?

– Vienas BUTO lankytojas yra pasakęs, kad BUTAS – „konspiracinė vietelė“, taigi smagu, kad gandai apie tokią iniciatyvą pasiekia ir kitus miestus, sulaukėme susidomėjimo iš Vilniaus, Panevėžio, Šiaulių. Informacija apie tokius paslaptingus butus sklinda ne kitaip, kaip iš lūpų į lūpas, na, dar per feisbuko paskyrą. Tiesą sakant, išdrįsti užeiti į kažkokį keistą butą, esantį už durų su kodu, tamsaus koridoriaus gale, išties reikia drąsos! Džiaugiuosi, kad tokių drąsuolių atsirado ir jie žinią apie šią kultūrinę erdvę paskleidė savo aplinkoje, dėl to renginiuose vis sušmėžuodavo naujų veidų. Kai kalbėjomės su žmonėmis, iš kur sužinojo apie BUTO egzistavimą ir kodėl užsuko, dauguma prisipažino patys svajoję įkurti butiką, menų centrą ar jaukų biurą netrukdomai dirbti kompiuteriu – visa tai mes darome BUTE, taigi galima daryti išvadą, kad BUTAS – tarsi jaunų žmonių lūkesčių realizavimas. Kad informacija sklinda ne tik Kaune, rodo tai, kad žmonėms tokių „konspiracinių vietelių“ reikia ir šis pavyzdys gali įkvėpti visoje Lietuvoje kurti BUTŲ tinklą.

– Vis dėlto, įvertinus visą mūsų pokalbį, atrodo, kad tikimybė, jog BUTAS nuo rudens neatgims ar bent perleis vadžias kažkam kitam, yra ne vien teorinė.

– Visada sakiau ir sakysiu, kad savarankiškos iniciatyvos gyvastis yra pačios bendruomenės rankose. Kad galėtume prašyti paramos iš aukštesnių institucijų, turime paaugti, įrodyti, kad tokios vietos Kaunui ir jo žmonėms reikia. Skamba dramatiškai, bet šiuo metu sprendžiamas BUTO likimas, formuojama nauja idėjininkų grupė, jie taps visateisiais šios kultūrinės erdvės raktininkais (raktininkas – tai žmogus, kuriam paklus ne tik BUTO durų spyna, bet ir mūrinės BUTO sienos, leisiančios įgyvendinti visas kirbančias kultūrines idėjas).

Planuojame BUTĄ paversti dar atviresniu – erdve, kuri vėjuotą rudenį ar snieguotą žiemą būtų atvira kauniečiams. Vieta, kur dienomis galima geriant arbatą ramiai dirbti kompiuteriu, sklaidyti zinus, meno žurnalus, skaityti knygas, raustis po spintą, o vakarais organizuoti kultūrinius renginius. Norisi padaryti BUTĄ dar meniškesnį – organizuoti susitikimus su jaunais menininkais ir vienos dienos parodas, rengti įvairias kūrybines dirbtuvėles, mini idėjų naktis, diskutuoti sociokultūrinėmis temomis.

Noriu pasinaudoti proga ir pakviesti organizuojančius, kuriančius, kultūrai neabejingus žmones susisiekti su manimi ir tapti visateisiais raktininkais ir pažaisti šį BU(I)TIŠKĄ žaidimą.

Mūsų feisbuko puslapis https://www.facebook.com/pages/Butas/392075174197036?fref=ts

Mūsų el. paštas butas.project@gmail.com

Kalbėjosi Marius Plečkaitis

satenai.lt