Pasaulis, kurio nebuvo

CHRISTOPHER HOWSE

Alex Butterworth. The World That Never Was: A True Story of Dreamers, Schemers, Anarchists and Secret Agents. London: The Bodley Head Ltd, 2010. 384 p.

Vieną 1891 m. pavasario naktį trisdešimt vienų bedarbis prancūzas, žinomas savo motinos mergautine pavarde Ravachol, įsilaužė į grafienės de la Rochetaillée kapą ir, veltui ieškodamas brangenybių, iškratė jos yrantį kūną. Po mėnesio jis nužudė devyniasdešimt trejų metų atsiskyrėlį, gyvenusį Luaroje netoli Šamblio.

Kol kas tai buvo Ravacholio asmeninis kerštas visuomenei, kurią jis kritikavo vadovaudamasis anarchizmo principais. Galimybė labiau pasižymėti pasitaikė po to, kai drauge su aštuoniolikmečiu sekėju Charles’iu Simonu ir kupriumi anarchistu Théodule’iu Meunier užpuolė ginklų saugyklą ir pasisavino tris šimtus šešiasdešimt dinamito gabalų bei tris kilogramus parako.

Pirmuoju savo taikiniu jie pasirinko princesės de Sagan rūmus Paryžiuje, tačiau sprogimas jokios žalos, išskyrus suodinas žymes, nepadarė. Kita bomba išdaužė langus teisėjo, kuris prieš metus Kliši teisė gegužės demonstracijos dalyvius. Kitą vakarą sprogmenų prikimštą lagaminą jie susprogdino prie Kliši proceso prokuroro namų.

Po poros dienų per pietus „Café Véry“ padavėjas nugirdo Ravacholį giriantis išpuoliu. Per gaudynes Paryžiaus gatvėmis Ravacholis revolverio šūviais sužeidė du policininkus. Jo areštas išpuolių nenutraukė ir stilingasis Paryžius baimingai krūpčiojo.

Ir būta dėl ko. Keršydamas padavėjui, Meunier su portfelyje šnypščiančia bomba užėjo į „Café Véry“ ir apmokėjęs sąskaitą pasišalino. Sprogimas sugriovė kavinę, žuvo jos savininkas ir vienas lankytojas. Padavėjas liko gyvas.

„Jei teisiate mane, – teismui pareiškė Ravacholis, – tada teiskite visus nelaiminguosius, kuriuos skurdas podraug su įgimtu išdidumu pavertė nusikaltėliais.“ Tuokart jis atsipirko sunkiaisiais darbais – iki tol, kol Šamblio magistratas ėmėsi nužudyto atsiskyrėlio bylos.

Ravacholis buvo giljotinuotas. „Cinizmo ir ironijos laikais mums gimė šventasis“, – rašė simbolistas romanistas Paulis Adamas. Kiti Ravacholį vadino „smurtaujančiu Kristumi“, pamiršę, kad Lozoriaus kapą Jėzus atvėrė ne tam, kad pavogtų jo brangenybes.

Meunier, žmogus su šnypščiančia bomba, buvo areštuotas 1894 m. Viktorijos stotyje Londone, kuriame buvo radęs prieglobstį. Anais laikais Londonas anarchistams buvo tuo, kuo po šimtmečio tapo islamistams. Paradoksalu, tačiau anarchistai jautė poreikį telktis ir regzti sąmokslus, daugelis jų rinkdavosi klube „Autonomie“ Vėjo Malūno gatvėje, greta Totenamo bulvaro. Kai trisdešimt anarchistų iš Buenos Airių atplaukė į Liverpulį, traukiniu pasiekę Justono stotį, Totenamo bulvaru jie nužygiavo tiesiai į klubą ir ten buvo paskirstyti po prijaučiančiųjų namus, kuriuose galėjo apsistoti.

Natūralu, kad, kiurksodami tabako dūmų debesyse po kankinių Ravacholio ir fenijų sprogdintojų portretais, anarchistai kėlė įtarimą. Tiesą sakant, vyras, kuris suėmė Meunier, tais pačiais metais tame klube sulaikė šešiasdešimt jo lankytojų. Tas vyras buvo Specialiojo padalinio direktorius Williamas Melville’is.

Knygos autorius Alexas Butterworthas jį pavaizduoja kaip pagrindinę sudėtingos veidrodžių karalystės, kurioje anarchistai apsimetinėjo policijos agentais, o policija provokavo anarchistų išpuolius, figūrą. Butterworthas netgi teigia, kad kai 1890 m. Williamas Morrisas buvo smurtui pritariančios anarchistų „individualistų“ grupės pašalintas iš Socialistų lygos periodinio leidinio „Commonweal“ redaktorių, visi redakcijos darbuotojai, nežinodami vieni apie kitus, buvo policijos informatoriai.

Dominuojanti to meto tarptautinio policijos darbo figūra buvo Piotras Račkovskis, organizavęs Rusijos ochrankos veiklą Britanijoje. Butterworthas mano, kad vienas jo agentų buvo susijęs su „Café Véry“ išpuoliu. Jis taip pat atitiko ir Josepho Conrado „Slaptajame agente“ pavaizduoto pono Vladimiro iš Rusijos ambasados vaidmenį.

Butterwortho pamišęs agentų provokatorių ir policijos šnipų pasaulis kartkartėmis labai panašus į vaizduojamą autoriaus neminimame G. K. Chestertono romane „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“, kuriame visi anarchistų tarybos nariai pasirodo esą infiltruoti agentai.

Anglijoje anarchija išsikvėpė, tačiau Ispanijoje jos tolesnė egzistencija tokia laiminga nebuvo. Anarchistų įprotis deginti bažnyčias reiškė, kad vienintelės viešosios erdvės, atviros visų klasių žmonėms, buvo sunaikintos. Anglai nebuvo tokie agresyvūs, o Oscaro Wilde’o „Žmogaus siela ir socializmas“ yra iš pagrindų anarchistinis veikalas, kuris dinamitu neatsiduoda.

Vis dėlto kartkartėmis gluminančiame Butterwortho pasakojime kai kurie veikėjai lieka tiesiog nepaminėti. Vienas jų – Edwardas Carpenteris, kuris po neilgos vikaro padėjėjo karjeros atsivertė į glaudžiai tarsi dvyniai tarpusavyje susijusius socializmą ir homoseksualią meilę. Tada, gavęs tėvo šešių tūkstančių svarų palikimą, jis sugebėjo gyventi tolstojiškai paprastą gyvenimą netoli Šefildo, o savo dienas baigė Gilforde, kur gyveno ramų šeimos gyvenimą su vyruku iš Vigano, vasarnamyje, pavadintame „Vietelė prie židinio“.