Tavo dievojauta

DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS

numaniau tave jaučiant kosmoso alsavimą

tačiau taip giliai

visata ir visetas mėtų arbatoje

atsisveikinime žvilgsnyje

pro langą į apsnigtus namų stogus

ir kasdienius praeivius su skrybliais:

„laba diena gera diena viso gero

nepamirškite savo mėlynojo skėčio“

numaniau tave domintis karaliais

ir viešpačiu o kartais mano languotais marškiniais

su lygintuvu taisius rūpesčių raukšles

pasakojus apie Šopenhauerio ir švento Augustino draugystę

numaniau tave žvelgus į rožių spyglius bažnyčių vitražuose

artimųjų šnabždesiuose pro telefoną girdėjus pūgą

ant kasdienių grindų ieškojus mozaikų juodumo ir baltumos

prasmės darnos ramybės ir įsiklausymo paspaudus klavišo pianiną

aš klystu tavęs nėra lengviau taip manyti tik debesų apkraštavimas kitoks