Daktaro K. kelionė į Ryvos vandens gydyklą

W. G. SEBALD

Franzas Kafka yra tas autorius, kuriam teko bene daugiausiai literatūros tyrėjo ir kritiko W. G. Sebaldo (1944–2001) dėmesio. Nenuostabu, kad Kafkos gyvenimo ir kūrybos motyvai pinasi ir rašytojo Sebaldo poetinėse esė, neretai ištrinančiose ribą tarp beletristikos ir kritikos. Šis rašinys paimtas iš pirmosios jo prozos knygos „Svaiguliai“ (Schwindel. Gefühle, 1990), susidedančios iš dviejų autobiografinio pobūdžio ir dviejų kitiems rašytojams – Stendhaliui ir Kafkai – skirtų tekstų. Po visus juos, beje, šmėklinėja Franzo Kafkos pramanytasis medžiotojas Grakchas.

„Daktaro K. kelionę“ buvau sumaniusi išversti 130-osioms Franzo Kafkos gimimo metinėms (minėtoms prieš porą savaičių, liepos 3 dieną), tačiau vos ėmusis pirmojo sakinio suvokiau, kad šįmet rugsėjį bus lygiai 100 metų, kai įvyko tai, kas čia aprašyta. Dar viena sukaktis.

^Vertėja

Šeštadienį, 1913-ųjų rugsėjo 6 dieną, Prahos darbininkų draudimo įstaigos vicesekretorius daktaras K. vyksta į Vieną dalyvauti pagalbos teikimo ir higienos kongrese. Nuo to, ar tinkamai buvo apvyniotas pirmasis tvarstis mūšio lauke, priklauso sužeistojo likimas, perskaito jis Gmiundene nusipirktame laikraštyje, ir lygiai taip didžiausią reikšmę ateities prognozei turi pirmoji pagalba ištikus nelaimei kasdienybėje. Šis sakinys kelia daktarui K. ne mažesnį nerimą kaip ir užuomina apie visuomeninius renginius, kurie vyniosis aplink kongresą. Už lango jau Heiligenštato stotis. Nelemtinga, tuščia, tuščiais traukiniais. Vienos galinės stotelės. Daktaras K. žino, kad verčiau būtų ant kelių maldavęs direktorių nesiimti jo su savimi. Bet dabar, be abejo, per vėlu.

Vienoje daktaras K. apsistoja Matschakerhofo viešbutyje, iš prielankumo Grilparceriui, visuomet čia pietaudavusiam. Pagarbos gestas, deja, kaip pasirodo, neveiksmingas. Beveik visą laiką daktarui K. baisiai negera. Jį vargina slogi nuotaika ir regėjimo sutrikimai. Nors atsako visiems kiek įmanydamas, aplink ištisai, kaip jam regisi, siaubinga gausybė žmonių. Lyg pamėklė sėdi su jais prie stalo, sukaustytas ankštumos baimės, ir jaučiasi, tartum kiekvienas atklydęs žvilgsnis permato jį kiaurai. Greta, taip sakant, prie šalies, Grilparceris, mažne galutinai susenęs. Negražiai vaiposi ir sykį net uždeda ranką jam ant kelio. Naktį daktarą K. pagauna įtūžis. Berlyno istorija nepaleidžia jo. Jis bergždžiai vartosi lovoje, deda ant galvos šaltus pavilgus, ilgai stovi prie lango, žvelgdamas apačion, į gatvę, ir trokšta gulėti keliais aukštais žemiau, geriausia po žeme. Neįmanoma esą, pasižymi jis kitą dieną, gyventi vienintelį įmanomą gyvenimą, kartu su moterimi, abu laisvi, kiekvienas sau, nei išoriškai, nei iš tiesų susituokę, tik būnantys kartu, neįmanoma žengti vienintelį įmanomą žingsnį toliau vyriškos draugystės, nes ten, tuoj pat anapus nubrėžtos ribos, jau kyla pėda, kuri tave sumindys.

Galbūt labiausiai kamuoja tai, kad vis dėlto nežinia kaip stumiesi pirmyn. Štai, pavyzdžiui, priešpiet daktaras K. leidžiasi įkalbinamas Oto Piko drauge važiuoti į Otakringą ir aplankyti Albertą Ėrenšteiną, kurio eilėraščiai jam, daktarui K., kad ir labai norėtų, ničnieko nesako. O jus mat džiugina laivas, bjaurojate burėmis ežerą. Aš noriu gelmėn. Grimzti, tirpti, apakęs virsti į ledą. Tramvajuje daktaras K. staiga pajunta aršų pasišlykštėjimą Piku, mat šio esybėje žiojasi nemaloni spragelė, pro kurią, kaip dabar tenka patirti daktarui K., kartais išlenda ir jis visas. Dar labiau daktaras K. susierzina, kai galiausiai paaiškėja, kad Ėrenšteinas, lygiai kaip ir Pikas, nešioja juodus ūsus ir beveik galėtų būti Piko brolis dvynys. Kaip du vandens lašai, be perstojo įkyriai dingčioja daktarui K. Pakeliui į Praterį jis ima vis labiau baisėtis tųdviejų draugija, o ant gondolų tvenkinio pasijunta tikrų tikriausiu jų belaisviu. Menka paguoda, kad jie parplukdo jį į krantą. Taip pat sėkmingai būtų galėję ir uždaužti irklu. Lizė Kacnelson, kuri irgi dalyvauja iškyloje, dabar sukasi karusele „vieną dieną per džiungles“. Daktaras K. mato, kokia bejėgė ji sėdi ten aukštai, savo pūstąja, gerai pasiūta, bet prastai dėvima suknele. Jam sukyla, kaip neretai moterų atžvilgiu, kažkokio socialinio jausmo banga, bet šiaip be paliovos smelkia galvą. Paskui jie visi kartu juokais nusifotografuoja kaip viršum apžvalgos rato ir Padėkos bažnyčios smailių pakilusio aeroplano keleiviai, ir daktarui K., jo paties nuostabai, vieninteliam tose aukštybėse pavyksta išspausti bent kažką panašaus į šypseną.

Rugsėjo 14-ąją daktaras K. važiuoja į Triestą. Gerų dvylika valandų bilda Pietų geležinkeliu, vienas kupė kamputyje. Pamažu jį apima tarsi koks paralyžius. Lauke nejučiom vienas kitą keičia kraštovaizdžiai, užlieti nenatūraliai spindinčios visiškai neįtikėtinos rudens šviesos. Beveik nėmaž nepasijudinęs iš vietos, vakare, dešimt minučių po devynių, daktaras K., tiesiog nesuvokiama, tikrai atvyksta į Triestą. Miestą jau gaubia tamsa. Daktaras K. išsyk prašosi nuvežamas į viešbutį prie uosto. Sėdėdamas karietaitėje, už plačios vežiko nugaros, jis pats sau daro labai paslaptingą įspūdį. Žmonės, regisi, sustoja gatvėje ir žvelgia jam pavymui, tartum sakydami, štai pagaliau ir jis.

Viešbutyje išsitiesia ant lovos, rankas sukryžiavęs po galva, ir įsižiūri į lubas. Pro skersvėjo judinamas užuolaidas iš lauko į kambarį atsklinda pavieniai šūksniai. Daktaras K. žino, kad šiame mieste esama bronzinio angelo, kuris žudo keliautojus iš šiaurės, ir trokšta išeiti pasivaikščioti. Priveiktas spengiančio nuovargio pusiausnūda patraukia uosto kvartalo gatvelėmis, jaučia visa esybe, kaip jis, laisvas žmogus, laukiantis prie šaligatvio krašto, pakimba ore per sprindį nuo žemės. Besisukantys šviesos atšvaitai ant kambario lubų perspėja, kad jos kiekvieną akimirką gali įlūžti, kad tuoj jose prasivers plyšys. Jau byra tinkas, ir gipso dulkių debesyje, lėtai nušvisdamas prietemoje, leidžiasi į melsvai violetinius, auksinėmis virvelėmis suraišiotus skarulius įsisupęs pavidalas, išskleidęs didelius, baltus, it šilkas spindinčius sparnus, atkišęs kardą iškeltoje rankoje. Tad iš tikrųjų angelas, vos tik atgavo kvapą, pagalvojo daktaras K., visą dieną skrenda į mane, o aš, netikėdamas, nė nenumanau. Tuoj jis prabils man, ir daktaras K. nuleido žvilgsnį. Tačiau kai vėl pakėlė akis, angelas, tiesa, niekur nebuvo dingęs, tebekabojo gana žemai po lubomis, dabar vėl užsivėrusiomis, betgi jis buvo ne gyvas angelas, o dažyta medinė figūra nuo laivo pirmgalio, kokios kad kabo jūreivių užeigų palubyje. Kardo rankena buvo perdaryta laikyti žvakei ir subėgti tirpstančiam lajui.

Kitą rytą šiek tiek audrotu oru ir kamuojamas švelniai juntamos jūros ligos daktaras K. perplaukė Adriją. Jau seniai jis Venecijoje, jei galima taip sakyti, išlipo į sausumą, o kūne vis dar liūliuoja bangos. Sandwirtho viešbutyje, kur įsikūrė, pagautas optimizmo, tikriausiai dėl pamažu atlėgstančio pykinimo, rašo Felicei į Berlyną, kad ir kaip dar virpulinga esą jo galvoje, dabar norįs pulti į miestą ir į tai, ką šis galįs pasiūlyti tokiam keliautojui kaip jis. Nuo šio ketinimo nesulaikysiąs nė pliaupiantis lietus, aptraukiantis siluetus lygia pilkšvai žalsva lesiruote, ne, kaip tik priešingai, nes juo geriau, rašo jis, toji liūtis nuplaus Vienoje praleistas dienas. Tačiau vargiai esama ženklų, kad tą rugsėjo 15-ąją daktaras K. būtų palikęs viešbutį. Jei iš esmės buvo neįmanoma net būti čia, tai kieksyk labiau jam, regis, ir šiaip tuoj tuoj ištirpsiančiam, buvo neįmanoma įsidrąsinti laukan, po tuo vandeniniu dangum, po kuriuo tyžta net akmenys. Taigi daktaras K. pasilieka viešbutyje. Vakarop, vestibiulio prieblandoje, vėl rašo Felicei. Apie tai, kad norėtų apsidairyti mieste, šįkart nėra nė žodžio. Užtat viešbučio laiškiniame popieriuje po dailiais gariniais burlaiviais skubriomis eilutėmis išsiliejusi neviltis. Kad esąs vienas ir, išskyrus viešbučio personalą, nesą nė gyvos dvasios pasikalbėti, kad neganda kone besiliejanti per kraštus ir kad vis dėlto, tai galįs tvirtinti neabejodamas, ši būsena atitinkanti jį, esanti jam skirta nežemiško teisingumo ir nepaliksianti jo iki dienų pabaigos.

Kaip daktaras K. iš tiesų prabuvo tas kelias dienas Venecijoje, mes nežinome. Šiaip ar taip, niūri nuotaika jo, regis, nepaliko. Maža to, tik ji viena, kaip spėjo, ir davė galią apskritai atsilaikyti prieš šį miestą, prieš šią Veneciją, kuri, nepaisant tartum tik jam ant patyčių visa kur šmėžuojančių povestuvinių keliauninkų, bus padariusi didžiausią įspūdį. Kokia graži, rašo jis su šauktuku ir tais mažumėlę pakylėtais žodžiais, kuriais kalba trumpą akimirką leidžia išsilieti visam jausmui. Kokia graži ir kaip mūsuose neįvertinta! Tačiau apie smulkmenas daktaras K. neprasitaria. Tad, kaip sakyta, mes nežinome, ką iš tikrųjų jis pamatė. Nesama net jokios nuorodos, kad būtų lankęsis Dožų rūmuose, kurių vadinamosios Švino kameros tapo tokios svarbios po kelių mėnesių kuriantis proceso ir bausmių fantazijoms. Žinome tik tiek, kad Venecijoje daktaras K. praleido keturias dienas ir kad paskui iš Šventosios Liucijos stoties išvyko į Veroną.

Popietę atsidūręs Veronoje, nuo stoties leidosi plačiuoju Corso pėsčiomis į miestą ir ilgai vaikštinėjo skersai išilgai jo gatvelėmis, kol iš nuovargio užsuko į Šventosios Anastasijos bažnyčią. Valandėlę apimtas iš dėkingumo ir pasibjaurėjimo sumišusių jausmų atsipūtė vėsioje jos prieblandoje, tada vėl pakilo ir išeidamas dar perbraukė pirštais nykštukui, šimtus metų tveriančiam po sunkia šventyklės našta galingos kolonos papėdėje, per marmurines garbanas, tarytum sūnui ar jaunėliui broliui. Kad būtų apžiūrėjęs Pizanelo tapytą puikiąją šventojo Jurgio freską viršum įėjimo į Pelegrinių koplyčią, apie tai niekur nėra nė užuominos. Tačiau galima patvirtinti, kad kai daktaras K. stabtelėjo po portalo arka, ant slenksčio tarp vidaus tamsos ir šviesumos lauke, vieną akimirką jam pasirodė, tartum ten pat, durys į duris, pastatyta tokia pati bažnyčia kaip ir ta, iš kurios ką tik išėjo, – susidvejinimas, pažįstamas jam iš sapnų, kuriuose viskas nuolat pasibaisėtinai vis skaidosi ir skaidosi.

Vakarop daktarui K. pradėjo dingotis, kad į gatves, regis, ne dėl ko kito, o tik dėl savo malonumo išeina vis gausiau žmonių ir kad jie visi žingsniuoja poromis, po tris ar netgi dar daugiau, susikibę už parankių. Galbūt dar nuo rugpjūčio ant kiekvieno kampo mieste užsilikę spettacoli lirici all’Arena plakatai, tolydžio už akies užkliūvantis užrašas didžiosiomis raidėmis „AIDA“ buvo kalti dėl to, kad ši Veronos gyventojų nerūpestingumo ir bendrystės demonstracija pasimatė jam kaip teatrinis renginys, surežisuotas tamtyč, kad parodytų jo paties atskirumą ir nukrypėliškumą, – šios minties jis nebepajėgė atsikratyti ir įstengė nuo jos pabėgti tik sprukdamas į kinematografą, veikiausiai į Cinema Pathè di San Sebastiano. Verkdamas, taip kitą dieną Dezencane užsirašė daktaras K., jis sėdėjęs to kinematografo tamsoje ir stebėjęs, kaip šviesos pluošte mirguliuojančios dulkelės virsta vaizdais. Tačiau Dezencano užrašuose nėra jokios nuorodos apie tai, ką gi daktaras K. žiūrėjo tą rugsėjo 20-ąją. Ar iš tiesų tą dieną, kaip išsiaiškinau Biblioteca Civica fonduose, Pathè buvo rodomas naujienų žurnalas su kavalerijos paradu dalyvaujant Jo Didenybei Viktorui Emanueliui III ir niekur jau nebeiškapstoma juosta La lezione dell’abisso, o vis dėlto ar ne ta, kaip iš pradžių kad spėjau, 1913 metais Austrijos kino teatruose su šiokiu tokiu pasisekimu demonstruota istorija apie nelaimėlį Prahos studentą, kuris atėmė sau meilę ir gyvybę, 1820-ųjų gegužės 13 dieną užrašydamas sielą kažkokiam ponui Skapineliui. Vien jau neįprastos natūroje filmuotos scenos, ekrane šmėžuojantys gimtojo miesto siluetai tikrai būtų sujaudinę daktarą K. ir, žinoma, galutinai būtų sukrėtusi Balduino, pagrindinio herojaus, drama – jį daktaras K. būtų neabejotinai atpažinęs kaip savo gyvavaizdį, kaip šis atpažįsta savo antrininką žvelgdamas į neišvengiamąjį brolį tamsiu drabužiu, nuo kurio niekad ir niekur negali pabėgti. Jau vienoje pirmųjų scenų Balduinas, geriausias Prahos fechtuotojas, stoja prieš veidrodį, prieš savo paties atvaizdą, kuris ganveik, herojaus siaubui, išžengia iš rėmų ir nuo to sykio klaidžioja visur drauge kaip jo nerimasties šmėkla. Ar neturėjo daktarui K. tai atrodyti kaip aprašymas kovos, kurioje, kaip ir toje kitoje, ant Laurenco kalno, pagrindinį herojų su priešininku sieja pats intymiausias savinaikiškas ryšys, kad, įvarytas į kampą savo palydovo, galiausiai jis turi prisiduoti: aš susižiedavęs, prisipažįstu. Ir kas gi kita lieka taip į kampą įvarytajam, jei ne pamėginti atsikratyti tyliuoju kompanionu paleidžiant į jį iš pistoleto kulką, ką nebylusis filmas, beje, pavaizduoja dūmų debesėliu. Tą laiko bėgsmui tartum nepavaldžią akimirką, kai šis išsisklaido, Balduinas išsivaduoja iš savo kliedesio. Atsidūsta, kartu pajunta, kaip kulka perskrodė jo paties krūtinę, ir miršta demonstratyvia mirtimi apatiniame kadro pakrašty – ir visa ši blėsčiojanti it gęstanti ugnis scena yra begarsė gyvastį atiduodančio herojaus arija. Panašūs paskutiniai trūkčiojimai, kokius juk nuolat matome operoje, tasai po melodiją klaidžiojantis balsas, kaip rašė daktaras K., jam nėmaž neatrodė juokingi, bet buvo, sakytum, prigimtinės mūsų nelaimės išraiška, juk mes visą gyvenimą, pažymi jis kitoje vietoje, gulime ant lentų ir mirštame.

Rugsėjo 21 dieną daktaras K. užtrunka Dezencane pietiniame Gardos ežero krante. Dauguma miestelio gyventojų susirinko turgaus aikštėje pasitikti Prahos darbininkų draudimo įstaigos vicesekretoriaus.

Tačiau daktaras K. guli paežerio žolėje, prieš akis bangos meldyne, dešinėje Sirmionės iškyšulys, po kairei rankai pakrantė, besitęsianti tolyn ligi pat Manerbos. Tiesiog gulėti žolėje – geresniais laikais tai vienas mėgstamiausių daktaro K. užsiėmimų. Tuomet jis patiria, kai, pavyzdžiui, kaip sykį Prahoje, pro jį dvikinkiu pravažiuoja gana puikus ponas, su kuriuo jis kartkarčiais turi reikalų tarnyboje, deklasuotojo džiaugsmus (tiesa, kaip pats rašo, tik džiaugsmus). Bet Dezencane jo nenori aplankyti nė ši menka laimė. Priešingai, jis tik bloguoja, bloguoja visais kraštais. Lieka vienintelė paguoda, kad niekas nenumano, kur jis. Nėra žinoma, kiek ilgai Dezencano gyventojai tą popietę dairėsi vicesekretoriaus iš Prahos ir kada nusivylę išsiskirstė po namus. Vienas jų neva pareiškęs, kad tie, į kuriuos dedame viltis, visuomet pasirodo tik tada, kai niekam nebereikia.

Po šios pačiam daktarui K. ne mažiau nei Dezencano gyventojams be galo slogios dienos tris savaites jis praleidžia daktaro fon Hartungeno vandens gydykloje Ryvoje, kurią dar prieš sutemstant pasiekia garlaiviu. Liokajus ilga žalia prijuoste, užpakalyje susegta žalvarine grandinėle, nuveda daktarą K. į jo kambarį, iš kurio balkono šis žvelgia į tobulai nurimusį, besileidžiančiose sutemose tyvuliuojantį ežerą. Dabar visa mėlyna mėlyna ir, regis, nebejuda niekas, net ir garlaivis, tuo tarpu jau vėl gana nutolęs vandenysna. Rytoj prasidės gydyklos rutina. Tarp įvairių šaltų vonių bei apipylimų ir paskirtojo gydymo elektra daktaras K. stengiasi ir mėgina, kiek tai įmanoma, visiškai pasinerti į tỹlumą, tačiau jo su Felice ir Felicės su juo patiriamas vargas, tartum sugniaužtas į kažką gyva, tolydžio užgriūva jį, dažniausiai bundantį, kartais ir valgantį prie stalo. Pasitaiko, kad tada jis jaučiasi esąs paralyžiuotas ir negalįs net naudotis įrankiais.

Beje, daktarui K. iš dešinės prie stalo sėdi senas generolas, tiesa, jis didumą laiko tyli, vis dėlto retsykiais prataria ką nors neišmatuojamai protinga. Štai kartą, netikėtai pakeldamas akis nuo knygos, kurią nuolat laiko atverstą šalia, pasako, kad, gerai pagalvojus, tarp smėlio dėžės logikos ir karinės vadovybės pranešimo logikos, kurias abi jis išmanąs labiau nei bet ką kita, besidriekiąs platus neįžvelgiamiausių duotybių laukas. Mažmožiai, nesiduodantys mūsų suvokiami, lemia viską! Ne kitaip buvę ir didžiausiuose pasaulio istorijos mūšiuose. Mažmožiai, tačiau jų svoris – kaip penkiasdešimties tūkstančių Vaterlo kritusių kareivių ir arklių. Galų gale visa esą specifinio svorio klausimas. Stendalis apie tai turėjęs tikresnį supratimą nei bet koks generalinis štabas, ir jis dabar senose dienose einąs jo mokslus, kad nereikėtų mirti visiškai nieko nepermanius. Tas iš esmės beprotiškas įsivaizdavimas, kad pasukus vairą, sava valia, galima pakeisti dalykų eigą, o juk šie esą nulemti įvairiapusiškiausių tarpusavio ryšių.

Klausydamasis, ką dėsto stalo kaimynas, daktaras K. jaučia, nors ir žinodamas, kad šios pastabos skirtos visai ne jam, pamažu kylant pasitikėjimą ir tartum kokį nebylų solidarumą. Įdomu, kad ir jauna mergaitė iš kairės, kuri, kaip jis spėja, nėra laiminga dėl bežadžio pono dešinėje, taigi dėl jo, pradeda jam įgauti pavidalą. Ji nedidelio ūgio, atvykusi iš Genujos, atrodo labai itališka, bet iš tiesų yra iš Šveicarijos ir jos balsas, kaip dabar paaiškėja, turi keistai tamsų atspalvį. Kiekvienąsyk, kai tuo balsu, kas atsitinka gana retai, kreipiasi į daktarą K., šis priima tai kaip nepaprastą pasitikėjimo įrodymą. Serganti ji atrodo jam labai brangi, ir jau netrukus popiečiais jis išsiiria su ja valtimi kiek tolėliau į ežerą. Iš vandens kyla puikiõs rudens šviesos nutviekstos stačios uolos, tokios mažne žalios, tartum visas gamtovaizdis būtų albumas ir kalnai būtų subtilaus mėgėjo išpiešti albumo savininkei tuščiame lape prisiminimui.

Ten ant vandens juodu pasakojasi savo ligos istorijas, abu, galėtum pamanyti, akinami laikino pagerėjimo ir tykaus apsvaigimo jausmo. Daktaras K. plėtoja fragmentinę bekūnės meilės, be skirtumo tarp suartėjimo ir nutolimo, teoriją. Jeigu esą atvertume akis, žinotume, kad mūsų laimė yra gamta, o ne seniai gamtai nebepriklausantys mūsų kūnai. Todėl visi netikri mylintieji, nes beveik tik tokie ir yra, meilėje būna užsimerkę arba, kas vėlgi esą tas pats, geismo išplėstomis akimis. Niekad žmonės nebūna bejėgiškesni ir labiau susijaudinę. Tokios būsenos jie nebeįstengia suvaldyti vaizdinių. Žmogus esąs priverstas nuolat varijuoti ir kartoti, ir per tai, kaip jis ir pats ne kartą gavęs patirti, išskysta visa, net ir mylimo asmens paveikslas, į kurį juk ir bandoma įsikibti. Keista, be kita ko, esą, kad iš panašiõs, jo manymu, tikrai kone beprotybei prilygstančios būsenos jis gelbstisi tik užsismaukdamas ant sąmonės įsivaizduojamą Napoleono karvedžio kepurę. Tačiau šią akimirką tokia karvedžio kepurė jam kuo mažiausiai esanti reikalinga, nes čia, išplaukę į ežerą, jie iš tiesų esą veik bekūniai ir natūraliai suvokią savosios reikšmės menkumą.

Pagal šiuos ne tiek daktaro K. minčių, kiek norų pagimdytus samprotavimus juodu sutarė, kad nė vienas neturįs niekam sakyti kito vardo, kad jie nepasikeisią nei nuotraukomis, nei jokia popieriaus skiautele, jokiu užrašytu žodžiu ir kad praėjus toms kelioms dienoms, kurios jiedviem drauge dar buvo likusios, tiesiog turėsią paleisti vienas kitą eiti savo keliu. Vis dėlto taip paprasta paskui nebuvo ir, atėjus atsisveikinimo valandai, daktarui K. teko imtis visokiausių keistų priemonių, kad mergaitė iš Genujos nepradėtų kūkčioti prie visų žmonių. Kai galiausiai daktaras K. nusileido su ja iki garlaivio prieplaukos ir kai ji netvirtais žingsniais perėjo siauru trapu į laivo denį, jam prisiminė, kaip prieš kelias dienas jie sėdėjo vakare nedidelėje draugijoje ir viena jauna, labai turtinga, labai elegantiška rusė iš nuobodulio ir nevilties – nes elegantiški žmonės tarp neelegantiškų juk visuomet yra labiau bejėgiai ir vieniši nei atvirkščiai – dėliojo kortas. Kaip dažniausiai ir būna, kortos nerodė nieko reikšminga – vien nerimta ir verta juoko. Tik kai atėjo mergaitės iš Genujos eilė, iškrito labai vienaprasmė kombinacija, nusakanti, kaip jai paaiškino kilnioji rusė, kad ji niekad neįžengsianti į vadinamąjį „moterystės stoną“. Tą akimirką daktarui K. tapo didžiai nejauku, kad būtent tai mergaitei, kuriai teko didžiausias jo prielankumas ir kurią dėl vandeniškai žalių akių, nuo to pirmo karto, kai pažvelgė į jį, pats sau praminė Jūrų Mergele, kad būtent jai kortos išpranašavo viengungystę, nors jos išvaizda niekuo nepriminė senmergės, nebent gal šukuosena, kaip turėjo pripažinti dabar, matydamas ją paskutinį sykį, kaire ranka – dešinė ramiai ilsėjosi ant turėklų – kiek nevikriai brėžiančią ore pabaigos ženklą.

Garlaivis atsiskyrė nuo kranto ir vis sutūtuodamas pusiau šonu išsistūmė į ežerą. Undinė tebestovėjo prie turėklų. Vargiai beįžiūrima. Galiausiai beveik negalėjai įmatyti ir laivo, tik baltą pėdsaką, paliktą vandenyje, kuris irgi pamažėliu, pamažėliu nurimo. Jei kalbėsime apie kortas, tai ir daktarui K., kaip susivokė grįždamas į sanatoriją, anądien buvo iškritusi nedviprasmiška kombinacija, mat visos kortos, reiškiančios ne vien skaičius, bet kokias nors žmogiškas figūras, kas kartą atsidurdavo kiek tik įmanoma toliau nuo jo, dėlionės pakrašty. Sykį tokių figūrų tebuvo dvi, o vėl kitąsyk iš viso nė vienos, kad baigusi šią, matyt, labai neįprastą dėlionę kilnioji rusė pakėlė galvą ir žvelgdama jam į akis pratarė, jog Ryvoje turbūt jau seniai nėra buvę tokio keisto svečio.

Vandenės išvykimo dieną, ankstyvo popiečio valandą, daktaras K., prigulęs poilsio, kaip reikalavo tų namų tvarka, išgirdo koridoriuje, už kambario durų, nerimastingus žingsnius, paskui trumpam visa nutilo nurimo, bet tuoj ir vėl sujudo, tik šįsyk kita kryptimi. Iškišęs galvą į koridorių, kad išsiaiškintų šio visiems namų papročiams prieštaraujančio bruzdesio priežastį, daktaras K. teišvydo už kampo dingstančius daktarą fon Hartungeną besiplaikstančiu baltu chalatu ir dvi seseles jam iš paskos. Vėliau tą popietį visuose subuvimų kambariuose tvyrojo kažin kokia slopi nuotaika, ir prie arbatos personalas paliko neįprastai nešnekus. Sanatorijos svečiai suglumę dairėsi vienas į kitą, kaip vaikai, tėvų baudžiami tylėjimu. Vakarienės nepasirodė daktaro K. stalo kaimynas iš dešinės, spėjęs jam tapti nelyginant miela apstatymo dalimi, husarų dimisijos generolas Liudvigas fon Kochas, kuris, tikėjosi daktaras K., paguosiąs jį, netekusį mergaitės iš Genujos. Dabar jis išvis nebeturi kaimynų ir sėdi prie stalo vienui vienas, tartum apniktas kokios užkrečiamos ligos. Kitą rytą sanatorijos vadovybė pagarsina, kad nuolat Noizydlyje, Vengrijoje, gyvenantis generolas majoras Liudvigas fon Kochas mirė vakar dienos ankstyvą popietį. Primygtinai klausinėjamas daktaras fon Hartungenas atskleidžia daktarui K., kad ponas fon Kochas pats atėmęs sau gyvybę – nusišovęs savo senu koviniu pistoletu. Nesuprantama, kaip, nervingai mosteli daktaras fon Hartungenas, jam pavykę persišauti vienu kartu ir širdį, ir galvą. Jį radę susmukusį fotelyje, su atverstu ant kelių romanu, kurį nuolat skaitydavęs.

Laidotuvės, įvykusios spalio 6-ąją Ryvoje, buvo nykus renginys. Vieninteliam nei žmonos, nei vaikų neturėjusio generolo giminaičiui nebuvo spėta laiku pranešti. Karstą lydėjo tik daktaras fon Hartungenas, viena seselių ir daktaras K. Kunigas nenoriai laidojo savižudį ir atliko pareigas labai paskubomis. Kalba prie kapo tebuvo vienintelis prašymas, kad Visagalis suteiktų šiai nebyliai ir prislėgtai sielai – quest’uomo più taciturno e mesto, ištarė kunigas priekaištingai pakeldamas akis – amžinąjį atilsį. Daktaras K. prisidėjo prie šio taupaus palinkėjimo ir, kai ceremonija, sumurmėjus dar kelis žodžius, buvo baigta, kiek atsilikdamas nuo daktaro fon Hartungeno grįžo į sanatoriją. Tądien taip šildė spalio saulė, kad daktaras K. turėjo nusivožti skrybėlę ir neštis rankoje.

Vėliau metams bėgant tokias gražias, bet ir šiurpias, kaip kartais sau sakydavo daktaras K., rudens dienas Ryvoje nugulė ilgi šešėliai, ir iš tų šešėlių pamažu išniro barko apybraižos su nesuvokiamai aukštais stiebais ir tamsiomis raukšlėtomis burėmis. Ištisus trejus metus užtrunka, kol barkas, tartum nešamas virš vandens, įsklendžia į mažą Ryvos uostą. Jis prisišvartuoja ankstyvą ryto valandą. Vyras mėlynu švarku išlipa ant kranto ir įveria trosus į grandis. Kiti du vyrai tamsiais švarkais su sidabrinėm sagom paskui bocmaną išneša neštuvus, ant kurių po dideliu gėlėtu audeklu, rodos, guli žmogus. Tai medžiotojas Grakchas. Apie jo atvykimą Salvatorei, Ryvos podestai, jau vidurnakčiu pranešė balandis didumo sulig gaidžiu, įskridęs pro miegamojo langą ir prilėkęs jam prie ausies. Rytoj, pasakė balandis, atvyksta miręs medžiotojas Grakchas, sutik jį kaip miesto galva. Kiek padvejojęs Salvatorė atsikėlė ir nurodė viską kaip reikiant suruošti. Dabar brėkštant rytui jis su lazda ir gedulinga juosta perrištu cilindru dešinėje rankoje, apmautoje juoda pirštine, žengia į savo kanceliariją ir su pasitenkinimu regi, kad jo nurodymai tinkamai įvykdyti. Penkiasdešimt berniukų stovi išsirikiavę dviem eilėm ilgame koridoriuje, o vienoje iš galunamio patalpų viršutiniame aukšte, praneša laivo vairininkas, išėjęs į priemenę pasitikti burmistro, jau guli pašarvotas medžiotojas Grakchas, vyras, kaip nūn pasirodo, vešliais, susivėlusiais plaukais ir barzda, ir įrudusia, veikiau sakytume, įdiržusia oda.

Nedaug mes, skaitytojai, vieninteliai medžiotojo ir Ryvos bendruomenės vadovo pokalbio liudininkai, tesužinome apie Grakcho likimą, nebent tik tai, kad prieš daugybę, baisią daugybę metų Švarcvalde, kur buvo pastatytas medžioti anuomet ten dar besibasčiusių vilkų, persekiodamas gemzę – ir argi tai nėra vienas keisčiausių iš visų klaidinimų, girdėtų kada nors pasakotose istorijose? – taigi persekiodamas gemzę nukrito nuo olos ir užsimušė ir kad eldija, turėjusi jį perkelti į kitą pusę, ar ne ten pasukus, ar vairininkui akimirką užsižiopsojus, susižavėjus nuostabiai gražia, tamsžalia medžiotojo tėvyne, pasiklydo kelyje, ir nuo to laiko jis, Grakchas, be ramybės, kaip pats sako, raižąs žemės vandenis, tai šen, tai ten mėgindamas išlipti į krantą. Neatsakytas lieka klausimas, kas kaltas dėl šios neabejotinai didžios nelaimės, pagaliau ir kitas – kokia gi apskritai toji kaltė, tikriausia nelaimės priežastis. Tačiau kadangi šią istoriją išgalvojo daktaras K., man atrodo, tartum nepaliaujamų medžiotojo Grakcho klajonių prasmė būtų atgailavimas dėl meilės troškimo, nuolat apimančio daktarą K., kaip kad rašo viename iš begalės savo šikšnosparniškų laiškų Felicei, apimančio kaip tik ten, kur iš pažiūros ir teisėtai visai nėra kuo mėgautis. Norėdamas geriau paaiškinti šią kiek miglotą pastabą, daktaras K. aprašo nutikimą „užvakar vakare“, kur neteisėto susijaudinimo, apie kurį kalbama laiške, kertine figūra tampa bene keturiasdešimtmetis vieno Prahos žydų knygyno savininko sūnus. Šis niekuo nepatrauklus, jei ne tiesiog bjaurus žmogus, kuriam beveik viskas gyvenime baigiasi neganda ir kuris visą dieną praleidžia mažyčiame tėvo knygynėlyje, dulkindamas iškabintus maldos apsiaustus arba pro tarpus tarp knygų, daugiausia nepadorių, kaip atskirai pažymi daktaras K., dairydamasis į gatvę, šis vargšas žmogelis, kuris, žino daktaras K., jaučiasi esąs vokietis ir todėl kas vakarą, pavalgęs vakarienę, eina į Vokiečių namus, kad patapęs Vokiečių kazino klubo nariu paskutines dienos valandas atsiduotų savo iliuzijai, – štai šis žmogelis užvakarykščiame, kaip rašo daktaras K. Felicei, epizode virsta, jam pačiam ne visai aišku kaip, jo susižavėjimo objektu. Užvakar vakare, rašo daktaras K., atsitiktinai pamačiau jį išeinantį iš namų. Jis žengė prieš mane – jaunuolis, kokį dar gerai prisimenu. Jo nugara įspūdingai plati, jis eina taip savotiškai pasitempęs, kad nė nežinia, ar pasitempęs, ar perkrypęs, – šiaip ar taip, labai prakaulus ir, pavyzdžiui, stambiu apatiniu žandikauliu. Ar supranti, mylimoji, rašo daktaras K., ar Tu gali suprasti (pasakyki man!), kodėl aš tiesiog geidulingai sekiau paskui tą vyrą Zeltnergasse, pasukau jam iš paskos Am Graben ir su neapsakomu pasitenkinimu nužiūrėjau jį, dingstantį už Vokiečių namų durų.

Turbūt nedaug tetrūko, kad šioje vietoje daktaras K. būtų išpažinęs, kaip reikia manyti, likusį neįgyvendintą troškimą. Bet ne, jis skubiai užbaigia laišką, tardamas, kad jau vėlu, beje, tą patį laišką, kurio pradžioje užsimena apie vieną nuotrauką – vienos Felicės dukterėčios, apie kurią sako: taip, šis vaikelis nusipelno būti mylimas. Tas baimingas žvilgsnis, tartum ten, ateljė, būtų rodomos viso pasaulio baisybės. Bet kokios gi būtų reikėję meilės, kad apsaugotų vaiką nuo meilės baisybių, kurios daktarui K., labiau nei kas kita, ir buvo pasaulio baisybės? Ir kaip reikėtų padaryti, kad paskiausiai, neįstengdamas išeiti iš gyvenimo, negulėtum prieš podestą priveiktas ligos, kuri išgydoma tik lovoje, ir kad, negana to, akimirką užsimiršęs neuždėtum jam, galų gale juk turinčiam tave išgelbėti, šypsodamas rankos ant kelio, kaip nutinka medžiotojui Grakchui.

Iš: W. G. Sebald. Schwindel. Gefühle. Frankfurt am Main: Fischer Taschenbuch Verlag, 7. Aufl., 2009

Vertė Rūta Jonynaitė