Nori žinoti, kas pralaimėjo pasaulinį karą Z? Banginiai
NARIUS KAIRYS
Šio teksto pavadinimas gali jus šiek tiek suklaidinti: apie banginius Marco Forsterio filme „Pasaulinis karas Z“ (2013) nieko nekalbama. Viskas daug paprasčiau. Kaip ir pridera apokalipsės kino žanrui (už išsamią tokio kino filosofinę analizę ačiū Nerijui Mileriui, kurio knyga šia tema, tikėkimės, pasirodys netrukus), šiame filme daug kalbama ne apie priežastis, lėmusias banginių išnykimą, arba žmogiškąją padėtį „pasaulinio karo“ (apokalipsės) akivaizdoje, o (tiesa, daugiau implicitiškai) apie blynų kepimą… Banginiai rūpi tik rašytojui Maxui Brooksui, kurio knygos motyvais – ar, tiksliau, knygos pavadinimo motyvais – buvo pastatytas Forsterio filmas. Taigi pirmiausia apie banginius.
Kai kalbame apie knygų ekranizacijas, sunku išvengti kad ir paviršinio lyginimo (net ir iš pirmo žvilgsnio nekalta frazė „knyga geresnė už filmą“ suponuoja ilgos diskusijos galimybę), tačiau tam, kad galėtume tai daryti, reikia turėti ką lyginti. „Pasaulinio karo Z“ atveju knyga ir filmas – du radikaliai skirtingi konstruktai, turintys savaip besirutuliojančius ir veik nesusikertančius naratyvus bei nė kiek nesisiejančius reikšminius centrus. Filme veiksmą akumuliuoja „didvyris“ Geris, anksčiau vykdęs JT specialiąsias misijas, jį vaidina Bradas Pittas. Galima pašmaikštauti, kad filmas, sukoncentruodamas visą dėmesį į šį herojų iš didžiosios raidės, yra lyg kokia sakmė apie Gerio nuotykius ir žygdarbius gelbėjant pasaulį.
Kadras iš filmo „Pasaulinis karas Z“
Brookso knygos struktūra kardinaliai priešinga: JT tyrėjas ne tiek pats dalyvauja karštuose įvykiuose, kiek renka katastrofą išgyvenusių žmonių liudijimus. Kadangi visos šių žmonių ištaros JT valdžiai pasirodo „pernelyg intymios“, t. y. „per daug nuomonių, per daug jausmų“, žmogiškasis faktorius, kad liktų tik tikslūs ir aiškūs faktai, iš oficialiosios ataskaitos pašalinamas. Tad ir knyga visų pirma skirta valdžios ignoruojamam žmogiškajam bendrąja prasme faktoriui, kitaip tariant, jos objektas – žmonių prisiminimai, jų patirtos emocijos ir išgyvenimai. Taip ji, viena vertus, sukuria alternatyvų „istorinį“ pasakojimą, atsiskleidžiantį tarsi dėlionė: visos paskiros dalelės yra būtinos tam, kad matytųsi visuminis vaizdas, o pasakotojas – dalelių rinkėjas – yra nematomas; antra vertus, atlieka kritinę funkciją: Brooksas, kuris, beje, neprisidėjo prie filmo gaminimo proceso, viename radijo interviu teigia, kad jam buvo įdomu ištirti (įsivaizduoti), kas įvyksta, kai pasaulį suraizgęs merkantilinis voratinklis ima ir sutrūkinėja, kaip žmogus elgiasi pasikeitusiomis sąlygomis. Todėl nereikia būti labai protingam, kad suprastum, jog knygoje zombiai – ne šiaip koks mutavęs pandeminio gripo virusas, o atsainios ir, svarbiausia, nevaldomos globalizacijos („Ar suvoki ekonomiką? Turiu omeny prieškarinę – globalųjį kapitalizmą. Suvoki, kaip ji veikia? Aš ne, ir bet kas, sakantis, kad suvokia, yra šūdo vertas“) metafora. Globalizacijos, kurios padariniai jaučiami jau dabar: nesibaigiančios revoliucijos, dirbtinai sukurtas badas, ligos (fizinės ir psichologinės), sparčiai nykstanti fauna ir flora, tirpstantys ledynai, tarša etc. Taigi Brookso knygoje (jos literatūrinė vertė – kitas klausimas) apokalipsė įvyksta banginiams, o ne žmonėms: „Kai kitąsyk kas nors tau bandys sakyt, kad šio karo metu iš tiesų praradome „savo nekaltybę“ ar „dalį žmonijos“… Žodžiu, seni. Tegu pasako tai banginiams.“ Na, o Forsteriui, pasirodo, svarbiau buvo pakalbėti apie blynus.
Tai praneša pati filmo pradžia (uvertiūros su niūriais, tačiau daug sykių matytais pasaulio vaizdais prieš pasirodant filmo pavadinimui, remiantis Holivudo konvencija, pradžia nelaikau): Geris sukasi virtuvėje, bendrauja su savo šeima (žmona ir dviem dukrom), džiaugiasi tuo, kad išėjo iš JT ir štai dabar gali pasireikšti kaip nepamainomas blynų kepėjas. Nieko naujo – tradiciniai įžanginiai katastrofų filmų vaizdeliai, kuriuos Slavojus Žižekas vadina „mažaisiais“ įvykiais. Be abejo, netrukus prasideda suirutė zombių vardu, grasinanti sunaikinti Gerio šeimos būsimų rytų idiles. Kadangi pasaulinio karo metu nerūpestingi pašnekesiai prie pusryčių stalo tampa geistina, bet ne realia situacija, pagrindiniam veikėjui nelieka nieko kito, tik išpildyti šį geismą, t. y. išgelbėti pasaulį ir sugrąžinti tai, kas buvo iš jo atimta: nekvestionuojamą teisę į kasdienius ritualus. Todėl, pasak Mileriaus, apokaliptinis kinas, prasidėjęs nuo „mažųjų įvykių“ (kasdienių veiksmų), kuriuos suardo „didieji įvykiai“, t. y. apokaliptinė grėsmė (zombiai, asteroidai, korėjiečiai), atskleidžia būtent „mažųjų įvykių“ svarbą ir tvarumą, pavyzdžiui, metropolijų atžvilgiu, kurios dažniausiai tokiuose filmuose yra sunaikinamos (Forsterio filme vis girdime: krito A miestas, krito B miestas…). Taigi šeima ir jos kartu patiriamas laikas yra tas atskaitos taškas, kuris įgalina Gerį ne tik atsisakyti darbo (veiksmo), bet ir vėl jo imtis, kad būtų galima į šį tašką sugrįžti. Tiesa, šeimai dar turi vadovauti ne šiaip koks imigrantas „meksikonas“. Štai nepaklausė Tomio tėvas išmintingojo Gerio patarimo, kad reikia visą laiką judėti, ir liko sūnus našlaitis. Belieka pasidžiaugti, kad bent nereikėjo berniukui ilgai gedėti prarastos šeimos – jį greitai priima į savo gretas Geris, kuris lyg koks šiuolaikinis Achilas nukreipia savo rūstybę ne į trojėnus, o į kraugeriškai (ar komiškai?) dantimis kalenančius zombius. Čia puikiausiai praverčia bedirbant JT įgyti įgūdžiai: pilotavimas, šaudymas, gydymas, tiesiog antžmogiškas atsparumas visoms įsivaizduojamoms negandoms – nuo lėktuvo kritimo iki mirtinų virusų (įskaičiuojant ir zombius, kurių pažeidžiamą sausgyslę Geris atras išgirdęs 20 sekundžių trukusią jaunojo virusologo, deja, turėjusio užleisti sceną mūsų herojui, žosmę ir pasitelkęs savo įžvalgą) ir pan. Todėl nenuostabu, kad didvyris atsiduria visur ir visada būtent tada, kai to reikia, kitaip tariant, kai paprastas mirtingasis sakytų „ne vietoj ir ne laiku“. Taigi filmo žinutė aiški: „Būk pasiruošęs viskam.“ Tai sakydamas Geris atskleidžia giliai įsišaknijusį amerikietišką požiūrį į realybę – galbūt todėl tūlas amerikietis savo kemperyje vežiojasi medžioklinį šautuvą, o gal prireiks, ir prireikia… To užtenka, kad veiksmai ir subjektas, kuris sukuria pretekstą jiems atsirasti, užgožtų žiūrovo vaizduotę, o mažiau atsparūs Pitto virusui „kino“ žurnalistai dar ir sudėliotų panegiriką šiam paviršutiniškam „įtempto veiksmo“ filmui, kurio pabaiga ne tik neįtikina savo deus ex machina, bet ir tampa gana anksti nuspėjama dėl struktūrinio apibrėžtumo: Holivudo standartus atitinkančiam filmui neišvengiamai reikia baigtis taip, kad būtų „išspręstas reikalas“. Tarkime, „Ženkluose“, kurį, tikiuosi, tik vienas teprisimenu, nuo ateivių žmonės apsigynė purkšdami vandenį. Tokios, atleiskit už oksimoroną, sumanios kvailystės neišvengia ir Forsterio filmas. Tačiau jis ir nesiekia jos išvengti. Kaip teigia Milerius, žanrinio apokalipsės kino žiūrovai, legaliai pajutę virtualią mirties artumą, gali ramiai grįžti į įprastos kasdienybės status quo. Toks, akivaizdu, Forsterio ir jo bendraminčių tikslas. Tačiau būtent todėl, kad „Pasaulinis karas Z“ susitelkia į kasdienybę kaip stabilios ir geistinos pasaulėvokos steigėją, o ambivalentiškas žmogaus būvis, padėtis, santykis su kitais ir kitomis gyvybės formomis yra iš esmės ignoruojami, žiūrovai ir banginiai – štai kas iš tiesų labiausiai ir nukenčia.
