Sovietmetis kaip komiška distopija

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Pro A. A. prizmę. Su Alfonsu Andriuškevičiumi kalbasi Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. V.: Modernaus meno centras, 2013. 336 p.

Vargu ar ką naujo prigražbyliausiu apie Alfonsą Andriuškevičių – niekas geriau jo neparašytų už jį patį, tiek knygose, tiek jų pristatymuose atsiskleidžiantį kaip itin simpatiška (sunkoka vartoti nudėvėtą „charizmatiška“) tiek literatūros, tiek dailėtyros figūra. Simptomiška ir tai, kad naujoje knygoje jį kalbina ne per seniausiai akademiją baigusi jo studentė – atsakinėtojas kartais pakoreguoja, jo manymu, naivoką (o mano nuomone – gerai, kruopščiai paruoštą) klausimą, „pabara“ už perdėm sociologinę perspektyvą, leidžia sau švelnų familiarumą (kreipinys „vaikeli“), paragina nueiti į ŠMC skaityklą ir, įvardinęs paveikslo kainą sovietmečiu, staiga susizgrimba: „Tiesa, o rublius tu esi mačiusi?“ Papildomą intrigą sukuria ir tai, kad knygą iliustruoja ne vien išraiškingos nuotraukos, bet ir Alfonso Andriuškevičiaus namuose esančių meno kūrinių (vienaip ar kitaip įsigytų, nusipirktų, gautų dovanų) kolekcija. Kai kalbama apie kurį nors kūrinį, šalia išnyra jo reprodukcija. Knygos struktūra ne mažiau vingri negu žanru eksperimentuojančių „Vėlyvųjų tekstų“: prieduose, skaitytojos džiaugsmui, įdėta net pirmoji recenzija. Skaitydama vis galvojau, kad knyga neįkyriai liudija, kaip asmenybę sukuria ne tekstai su autoritetais, bet draugystės. Komunikacijos svarba pabrėžiama ir dėstyme, santykyje su akademijos auditorija. Ir nors J. Marcišauskytės-Jurašienės ir A. Andriuškevičiaus dialogas pretenduoja į rimtus apmąstymus apie dailę ir jos kritiką, negali nesišypsoti iš A. A. eseistikai (ir charakteriui) būdingo polinkio į šmaikštavimo būtinybę. Ne vien dėl įdomios informacijos, bet ir dėl šio rakurso (gebėjimo stilingai pasakoti) knygą skaityti baisiai smagu.

Ypač vertingos, mano galva, istorijos apie dailininkų bendravimą sovietmečiu. Apie buitį, dirbtuves, pasilinksminimus, pramogas (šaudymas iš lanko ir kt.), meno kūrinių kainas. Cituojami menininkų sąmojai, per lakoniškas detales išryškinami charakteringi bruožai. Autentiškumo dėlei retkarčiais pacituojamas nuosavas dienoraštis (pavyzdžiui, kaip CK veikėjas iš parodos išmetė gerus paveikslus arba kaip redakcijose buvo „stumdomas“ straipsnis). Įdomus (mano nežinotas) biografijos epizodas – vienu metu A. A. dirbo televizijos laidoje „Versmės“; tas sovietmečiui būdingas situacijas, kai nežinia už ką galėjai būti nubaustas be jokių paaiškinimų, jis paraboliškai lygina su Franzo Kafkos romano „Pilis“ instancijų logika. Kai kada net prasimuša ironiškos oficialaus sovietinio žargono imitacijos: „Aišku, čia tuoj pat galima prikibti prie žodžių „man daro įspūdį“, „atrodo reikšmingi“, „kabina“: reikia vadovautis objektyviais kriterijais, draugas Andriuškevičiau! Bet iš kur juos paimti, drauge Jolanta? Juk tu puikiai žinai, kad jie neegzistuoja ir egzistuoti negali. Antraip, jais remiantis, jau seniai būtų sukurta gero meno formulė, ir visi dailės studentai, ją taikydami, kurtų šedevrus… Be to, aš buvau ir likau (pavartosiu Stiuarto Morgano terminą) empatinis kritikas, t. y. toks, kuris grindžia savo kalbėjimą apie meno kūrinį įsijautimu į jį ir iš to įsijautimo tarp jo bei kūrinio susiklostančiais itin asmeniškais santykiais…“ (p. 170) Skaitant susidaro įspūdis, kad apie sovietmetį pasakojama kaip apie distopiją, kurioje gausu komiškų elementų (net jei supranti, kad gyvenusiems toje distopijoje toli gražu taip linksma nebuvo). Ir nors autorius savo kartą vadina epikurostoikiečiais, jo gaivališkas groteskas demaskuoja laikotarpį daug efektyviau, negu galbūt tai pavyktų tragikų verkšlenimams. Parodų (bent su užuomina, kas naujo vyksta Vakarų meno pasaulyje) iš už geležinės uždangos beveik nepasitaikydavo, reprodukcijų būta mažai. Dramatišką įspūdį sukelia faktai, kaip iš užsienio būdavo siunčiamos knygos, meno albumai, kokių gudrybių imtasi, kad jos nebūtų saugumo nusavintos: „Vienas būdas – įrašyti kuo platesnę dedikaciją tituliniame knygos puslapyje. Tuomet, norint knygą peradresuoti, tarkime, Respublikinei bibliotekai, jau būtų tekę tą puslapį išplėšti, o skaitytojai, paėmę ją bibliotekoje į rankas, būtų supratę, koks čia reikalas, ir, ko gero, patyliukais (nes bibliotekoje garsiai kalbėtis draudžiama) skandavę: „Gėda! Gėda!“ Kitas būdas – užrašyti gavėjo pavardę kuo stambesniu šriftu ant priekinių (esančių tarp viršelių) puslapių kraštų, vadinamosios „armonikos“. Tuomet piktadariams tenka dar sunkesnis uždavinys: nupjauti visą dešinįjį knygos kraštą“ (p. 193). Sovietmečio įtampa atkuriama literatūriškai ją ironizuojant: informacijos stoka ir jos ribojimas iš tikrųjų ima atrodyti kaip Kafkos aprašytosios Pilies sąlygos. Išradingas sistemos pergudravimas, apgaudinėjimas – kaip tylus priešinimasis totalitariniam absurdui. Dar makabriškiau atrodo kelionės į užsienį, kuriose visomis išgalėmis stengtasi ir susipažinti su „kitapusinėmis“ dailės tendencijomis: „Norint pakliūti į grupę tik turėti kelionei pinigų buvo aiškiai per maža: reikėjo bent kelių teigiamų charakteristikų (pirmiausia – iš darbovietės), įvairių pažymų, smulkutėlio gyvenimo aprašymo, kuriame tekdavo atsakinėti į klausimus ne tik apie save, bet ir apie gimines (pavyzdžiui, parašęs, kad toks ir toks giminaitis jau yra miręs, dar nurodydavai, kuriose kapinėse jis palaidotas). O kur dar nematomieji sietai, pro kuriuos tave sijodavo!“ (p. 197–198) Žavingai aptarti nuotykiai iš Ermitažo (nuostabiai tiksliai išvardinti paveikslai favoritai) ir kitų lankytų vietų. Kol skaičiau, galvoje vis nevalingai lyginau rašytojų ir dailininkų laikysenas sovietmečiu: pastarieji lyg parodė daugiau kūrybingumo, gajumo, nonkonformizmo; kažin ar vien dėl plastinės kalbos galimybių. Tarp rašytojų, atrodo, apskritai neturėta nuovokos, kas pirmeiviško galėtų būti tuometinio Vakarų meno tendencijose; o jei su tuo ir būtų buvę susidurta, veikiausiai jos nebūtų išvengusios nuoširdaus pasmerkimo. Savotišką graudulį sukelia pastabos apie rašytojų ir filosofų reakcijas į tylųjį dailės modernizmą: nesuprato, nesigilino, bodėjosi „svetima atmosfera“. Tuo pačiu metu dailininkai, tenka suprasti, ir domėjosi literatūros naujovėmis (dažniausiai atsklidusiomis žurnaluose rusų kalba), ir bravūriškiau atmetė konservatyvias raiškos formas.

Nemažai vietos užima ir pokalbiai apie kritikos, estetikos principus: svarbu tai, kad A. A. pats save įvardina kaip taktiliką. Pabrėžtinio estetizmo, galima įsitikinti iš reprodukcijų, turi net jo rašysena. Su švelnia ironija nupasakota pedagoginės veiklos pradžia kiek mažiau matomoje meninio lavinimo įstaigoje – Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, vakariniame (suaugusiųjų) skyriuje. Per pasakojimus išryškėja esminiai A. A. pasaulėvaizdžio bruožai: atvirumas inovacijoms mene, individualaus skonio kriterijus, vertintojo polinkis į savirefleksiją. Apie A. Andriuškevičiaus reikšmę dailėtyrai prieduose yra Linaros Dovydaitytės straipsnis, kuriame ji konstatuoja struktūralistinį A. A. mąstymo instrumentarijų. Jis ir pats pamini šiokius tokius autoritetus, dažniausiai veikusius kaip tekstai: „[...] garsaus dabartinio britų meno kritiko Stuarto Morgano, sakykime, manifestas „Cupid and Psyche“. Jame puikavosi tokie teiginiai: kritika – meno forma, besiremianti menu; menas ir kritika – ne sąjungininkai, o varžovai; kritiko tekstas – dialogas su savimi; puikiausia kritikos forma – esė ir t. t. Ar bereikėjo man geresnės paramos?“ (p. 164) Tokio arba panašaus manifesto mirtinai reikėtų ir literatams, tarp kurių kritika vis dar „tarnauja“ literatūrai (ir mano pačios recepcijoje: tačiau čia paminėtas Stuartas Morganas pažadino ir kitokių minčių). Aktuali vieta – atsakymai į klausimą apie kritikos kritiškumo stoką (ir kartu apie kritikos galias): „Krepšininkai, regis, turi posakį: ūgio neišmokstama. Perfrazavę jį meno sferai, galėtume sakyti: talento neišmokstama. Vadinasi, joks kritikas neįstengs menininkui to talento pridėti. Nebent šį tą patarti iš smulkesnių dalykų. Bet užtat jis gali padėti publikai (tai, kuri šito siekia ir yra tam pajėgi) atskirti pelus nuo grūdų!“ (p. 186) Sunku būtų ginčytis su tokia glausta apriorine tiesa: nebent kas nors sudarytų (nebūtinai solidų) leidinį iš dailininkų pasisakymų, ką konkrečiai jiems reiškia kritika. Rašytojai šia tema pramokę tuščiažodžiauti ir yra mažiau nuoširdūs.

„Šiaurės Atėnai“ šioje knygoje taip pat veikia kaip kontekstas, nemenka A. A. kūrybos dalis: minimas darbas redakcijoje ir su juo susijusios situacijos arba artefaktai. Neatsitiktinai knygos gale esama ir teksto „Laikinieji dariniai“ – literatūriškai tikslios, preciziškos esė su aliuzijomis į dailės kūrinius, reprezentuojančios A. A. ir kaip literatūros lauko dalyvį. Šmėsteli originali (distopinio?) gyvenimo metafora: „Atsidarius kupė duris, pro vieną langą buvo galima kontempliuoti sultingą panilės nendrynų žalumą, o pro kitą – besyvį pilkšvai rudą akmenuotų smėlynų peizažą. Čia ir aiškėjo, kas yra riba: galėjai rinktis vieną gyvenimą iš dviejų – arba graužti minkštas saldžias cukranendres dešinėje, arba misti kietais ir (spėju) karčiais skėriais kairėje. Kai geležinkelis kartu su traukiniu nuo ribos pasitraukdavo, pasirinkimo galimybė likviduodavosi“ (p. 321). O visgi būta asmenybių, kurios ir dykumoje prisigalvodavo cukranendrių, kaip trokštamo gyvenimo riboženklių.